Mano šeimos istorija (Genogramos tyrimas)

AnzelikaGimiau Šiauliuose 1969 m. šaltą ankstyvą vasario 7 dienos rytą kultūriškai mišrioje, bet darnioje geologų šeimoje.

Mano mama Liudmila Skulkina Strolienė, 1936 m. gimimo – rusė, gimė ir gyveno viename iš didžiausių Sibiro miestų Novosibirske. Ten įgijo geologės – topografės profesiją ir išvyko dirbti pagal paskyrimą į Tiumenę. Tai buvo 1955 metai – sovietinio modernizmo pakilimas, Sibiro beribių plotų užkariavimo bei turtingų klodų ieškojimo, įsisavinimo laikas to meto Sovietų Sąjungoje. Atvykusi į naftininkų stotį, sutiko jaunuolį iš Lietuvos – Vytautą Strolį, mano tėtį, gimusį 1932 m. Radviliškio rajone, Gankių kaime stambių ūkininkų Igno ir Onos Strolių šeimoje, turėjusių 30 ha dirbamos žemės ir 15 ha miško tarpukario Lietuvoje. Jis buvo vyriausias brolis iš trijų šeimos sūnų, nuo pat vaikystės linkęs prie knygos ir mokslo. Todėl tėveliai nusprendė jo ne lenkti prie žagrės, bet leisti į mokslus bei vylėsi, kad jis pratęs senelio brolio profesoriaus – Lietuvos keramikos tėvo Liudviko Strolio, studijavusio Paryžiaus menų akademijoje, išsimokslinimo kelią ir tradiciją. Pradžioje mano tėtį siuntė mokytis į pradinę Joniškio mokyklą, vėliau į Šiaulių vyrų (dabar J. Janonio) gimnaziją, kurią ir baigė 1952 m. Beje, šią gimnaziją prieš kelis metus pabaigė mano dukra Akvilė. Ji džiaugėsi, kad tęsė šeimos tradiciją, su kuria susidurė ne tik mamos pasakojimo dėka, bet ir gimnazijos muziejaus stenduose, nuotraukose matydama kelių kartų Strolių veidus.

Mano tėvo šeima išgyveno sunkų ir dramatišką Lietuvos okupacijos, turto nacionalizacijos laikotarpį 1949 m. bei negailestingą šeimos išsklaidymą. Visa tai ne tik paliko gilią žaizdą šeimos gyvenime, bet ir pakreipė jų kelius skirtingomis kryptimis. Okupacinė valdžia atėmė žemę ir visą turtą, sudegino pastatus, ištrėmė motiną Oną į Sibirą (dėl to, kad rėmė lietuvių partizaninį judėjimą, kovojusį už tautos nepriklausomybę). Tėvas Ignas, šeimos sutarimu, pabėgo ir išslapstė sūnus tai pas vienus, tai pas kitus gimines. Močiutė Ona – drąsi, valingo ir ryžtingo charakterio bei giliai pamaldi katalikė moteris viena ryžosi pakelti Sibiro katorgos kančias. Vis tik Sibiras palaužė jos sveikatą ir ji mirė 1957 m. nuo džiovos po politinės 1953 m. reabilitacijos, nepamačiusi nei vieno savo anūko. Vėliau savo tėčio charakteryje galėjau pastebėti močiutės bruožus: užsispyrimą, tvirtą valią ir ryžtą siekiant tiesos bei teisingumo Sovietų santvarkoje įvairiose gyvenimo situacijose bei puoselėjant mokslingumą, pažinimą, keičiant profesiją. Dalis to charakterio teko ir man: savy neretai aptinku stiprią valią, kaip Dievo dovaną, siekti ilgalaikių tikslų ir neprarasti vilties, aukotis dėl nemenkaverčių dalykų, polinkį į mokslo pasaulį. Psichologijos mokslas pastebi, jog daug ką paveldime iš savo artimųjų, nors jų ir asmeniškai nepažinome: charakterio bruožus, pasaulėjautą, gebėjimus ir kt.

Dėl to, kad močiutė buvo ištremta, mano tėvas negalėjo studijuoti niekur europinėje Sovietų Sąjungos dalyje. Nors jį traukė meno pasaulis, fotografija ir filmas, troško mokytis kino operatoriaus profesijos, vis tik politiniai – ideologiniai įvykiai nulėmė gyvenimą kitaip. Jam rekomendavo geriau vykti mokytis į Sibirą, juk toliau niekas nebe nutrems tremtinės sūnaus. Baigęs gimnaziją Šiauliuose, jis išvyko studijuoti geologo naftininko profesiją Novosibirsko geologijos institute. Baigęs studijas, gavo paskyrimą Tiumenėje. Už puikų mokslą, žinių pritaikymą buvo paskirtas naftininkų stoties viršininku. Sovietinių geologų užduotis buvo naftos klodų Sibiro taigoje paieška ir eksploatacija naujos valstybės labui. Čia, prieštaringame Sibire, rūsčiame, bet ir sparčiai įsisavinamame, skausmo ir tremties, tačiau didžiulių gamtinių turtų vietoje, susitiko bei susituokė mano tėvai. Ten jiems 1957 m. gimė jų pirmagimis, mano brolis Arnoldas. Po dešimties metų intensyvaus darbo Tiumenės geologijos skyriuje, mano tėvui buvo pasiūlyta vykti į Lietuvą ir prisidėti prie geologijos naftininkystės skyrių kūrimo Lietuvoje. Jam buvo pavesti Šiaulių Seisminės partijos įkūrimo ir plėtojimo darbai. 1967 m. mano tėvai kupini širdies džiaugsmo ir entuziazmo atvyko į Lietuvą, po ilgų metų tėvas grįžo į savo gimtinę. O po dviejų metų įsikūrimo jaudulio gimiau aš, seniai lauktas kūdikis. Mus su broliu skyrė 12 metų skirtumas. Buvau „pagrandukas“, visos šeimos numylėtinė. Mūsų šeimoje vaikai pasiskirstė dviem etapais. Mano brolis buvo Sibiro laikotarpio tėvų pirmasis, jų jaunystės vaikas, o aš – Lietuvos kūdikis, gimęs tėvų brandoje. Gal dėl to, kad brolis gimė Sibire, ten praėjo jo vaikystė, susiformavo „klajoklinis“ ir jo charakteris… Mat mano tėvai dažnai keldavosi iš vienos naftininkų stoties taigoje į kitą, veždamiesi mažyli po visas taigos platybes. Atvykimas į Lietuvą, jam buvo gan sudėtingas – nauja kultūra, kalba, nauji draugai. Arnoldas taip ir neprigijo Lietuvos žemėje. Sulaukęs pilnametystės, įgijęs statybų elektriko specialybę, jis vedė baltarusę moterį ir išvyko gyventi į Minską. Visą savo gyvenimą dirbo statybose ir keliavo po Rusiją. Šiuo metu dirba Maskvoje, tačiau vis mąsto apie Sibirą, trokšta ten sugrįžti…

Tuo tarpu man yra priimtinesnis sėslus ir nuoseklus gyvenimas vienoje vietoje. Aš manau, taip atsitiko todėl, kad kai gimiau, tėvai buvo vyresni ir sėslesni. Jie, kaip šeima, suleido šaknis Lietuvoje. Tėvas padirbėjęs geologijoje penketą metų, nusprendė keisti profesiją dėl vadovavimo pareigose buvusios nuolatinės įtampos, padidinto nuolatinio KGB sekimo ir spaudimo darbe. Mama liko dirbti geologijoje, tėvas persiorientavo į ekskursijų vadovo profesiją ir tapo puikiu gidu profesionalu. Naujieji bendradarbiai jį vadino „žmogumi – vaikščiojančia enciklopedija“. Pažintinės kelionės ir knygos buvo jo viso gyvenimo hobis. Jis puikiai pažinojo Tarybų Sąjungos didžiuosius miestus, tarsi penkis savo rankos pirštus. Prisimenu mūsų šeimos keliones su juo. Jis įskiepijo mano sielai meilę kultūrai, menui, architektūrai bei kartu su mama didelę meilę knygai. Šiandien mano namuose sau vietą atrado tikrai ne maža tėvų biblioteka. Ji man primena mūsų šeimos nuostabų laiką su knyga, kai garsiai skaitydavome vieną ar kitą knygą. Tėvas – tai tas pirmasis žmogus, kuris atvežė man asmeninę Bibliją. Tada man buvo 16 metų. Širdyje užsidegė didžiulis noras perskaityti Šv. Raštą. Prisimenu, kaip nustebusi paklausiau savo tėčio: „Kodėl mūsų namų bibliotekoje nėra Biblijos? Gal galėtum man ją gauti?“. 1985 m. tėvas, atradęs rusų Sinodalinio vertimo Bibliją kažkokiame Rusijos miesto antikvariate, nupirko ir parvežė ją man. Šiandien ryškiai prisimenu, kaip kartu su mama godžiai skaitėme Šv. Raštą garsiai. Tėvas tada sakė: „Jūs man primenate mano mamą, kuri buvo labai religinga.“ Po 4 metų Viešpats išgelbėjo mane, dar po mėnesio mano mama meldėsi išpažinimo mama, o galiausiai ir tėtis. Visi tada 1989 – 1990 metais pažinome Kristų kaip mūsų asmeninį Gelbėtoją. Tai buvo nuostabios Dievo malonės, Jo dangiškos šviesos ir laimės akimirkos – visi tapome Dangiško tėvo vaikais ir atsidūrėme naujos bažnyčios „Tiesos žodis“ atsiradimo ištakose Šiauliuose. Nuo 1990 metų pradėjo rinktis tikinčio jaunimo, draugų ir pažįstamų grupelė mano tėvų namuose. 1991 m. Dievo paraginta ir pritariant tikintiesiems, paskelbiau bažnyčią „Tiesos žodis“, kurios nariais taip pat tapo abu mano tėveliai.

Anzelika_ir_tetis

Aš ir tėtis

Šeima mano asmenybei ir gyvenimui padarė didžiulę įtaką, suteikė be galo daug, neaprėpiamų ir nesuskaičiuojamų turtų. Pirmiausia, augdama mišrioje šeimoje iš tėvelių išmokau kultūrų tolerancijos ir pakantumo įvairių tautų žmonėms. Mat mano kraujo giminaičių geografinė platuma nusidriekia nuo Sibiro iki Lietuvos. Mano tėvai gyveno tolerantiškumo nuostatose vienas kito atžvilgiu, jie gerbė vienas kito kalbą ir kultūrą, stengėsi suprasti vienas antrą, bet niekada neprarado savo tautiškumo. Mūsų šeimoje visada vyravo dvikalbystė: su mama mes, vaikai, kalbėjome rusiškai, su tėvu – lietuviškai. Tai buvo mums natūralu. Tėvų lankstumas pasimatė ir mano paauglystės metais. Kaip jie gebėjo lanksčiai priimti vienas kitą, taip gana jautriai sugebėjo adaptuodavosi prie mano amžiaus pokyčių. Paauglystėje, nors tėtis buvo griežtesnis, tačiau nemažai leidome laiko su juo kelionėse, kalbėdamiesi apie gyvenimo prasmę. Mama buvo draugiška, betarpiška, puikiai gebėjo komunikuoti su mano draugais. Ji primygtinai manęs prašydavo nesišlaistyti gatvėmis, bet verčiau kartu su draugais kūrybingai leisti laiką mūsų namuose. Todėl tėvų namuose su draugais ne kartą vakarodavome iki paryčių. Nestokojau jų supratimo ir meilės. Tėveliai stebuklingai sugebėjo priimti mano jaunatvišką originalią saviraišką, netgi maištingą natūrą, polinkį į filosofiškumą, palaikė naujas geras idėjas, visokeriopai skatino atrasti pašaukimą ir pritarė galutiniam profesiniam pasirinkimui.

anzelika_ir_mama

Aš ir mama

Šiandien, manau, kad šis tolerantiškumas lėmė ir jų atvirumą tikėjimui, visiškai naujai pamaldumo formai. Tėvai nepriekaištavo, kai įtikėjau Dievu, pasirinkau naują evangelinę – charizminę bažnyčią, priešingai, palaikė mane bei patys visai netrukus atidavė savo gyvenimą Kristui. Tik dėka jų padrąsinimo, galėjau ryžtis priimti Viešpaties pašaukimą tapti pastore.

Šiandien regiu kaip jų tolerantiškumas teka mano gyslomis, nes, atrodytų, galiu priimti žmogų tokį, koks jis yra, neatsižvelgdama į tautybę, lytį, socialinę, fizinę ar psichologinę padėtį. Jaunystėje tik šiek tiek susidūrusi su neįgaliųjų pasauliu, ištekėjusi, pati stebiuosi, kaip paprastai sugebėjau priimti savo uošvį kurčnebylį, su juo draugiškai bendrauti. Jis praturtino mano pasaulį. Leido patirti, kad žmonės bendrauja ne tik žodžiais, bet visa savo kūno kalba.

Mąstydama apie savo šeimą suvokiau, kad iš jos paveldėjau sugebėjimą praminti kelius naujoje srityje, tam tikrą novatoriškumą. Mano tėvai turėjo tą savybę. Jie drąsiai žengė įvaldyti Sibiro platybes, ten, kur dar nebuvo žengusi žmonių koja. Jie kėlėsi į Lietuvą, vėlgi pradėti naują sritį mūsų tautoje. Man, iš Dievo malonės, teko novatoriška dvasinė tarnystė – atnešti tikėjimą į mūsų šeimą bei pradėti evangelinę – charizminę bažnyčią Šiauliuose ir Šaulių regione.

Nagrinėdama savo šeimos genogramą, pamačiau įvairių įdomių atsikartojimų mano šeimoje ir charakteryje. Antai, žvelgdama į savo tėvus bei į tėvo giminę, matau, kad šeimos vyras ir žmona veikdavo vienoje profesinėje veikloje arba darbavosi tuose pačiuose darbų baruose. Mano tėvai pusę savo santuokinio gyvenimo abu dirbo geologijoje. Mano tėvo tėvai ir seneliai visi buvo ūkininkai. Šiandien aš ir mano vyras Aidas Krikštaponis drauge darbuojamės bažnyčioje jau 23 metus. Esu bažnyčios pastorė, o jis – administratorius, atsakingas už administracinę, naujų technologijų bei ūkinę bendruomenės veiklas. Peržvelgdama vyro giminės vyriškąją liniją, pastebėjau labai įdomią detalę, kad jo senelis Juozas Krikštaponis ir prosenelis Simonas Krikštaponis buvo pamaldūs bažnyčios tarnai – ištikimai tarnavę ūkvedžiais – zakristijonais. Prosenelis Simonas už garbingą ir dorą tarnystę buvo palaidotas vienos katalikų bažnyčios šventoriuje. Kalbėdamiesi, pagalvojome, kad Viešpats apdovanojo Krikštaponių giminę diakonijos ir paslaugumo dovanomis.

Kai žvelgiu į savo charakterį, taip pat pastebiu galimą giminės įtaką. Esu intravertė ir jau nuo vaikystės pastebėjau, kad galiu pakelti psichologinį skausmą ir kentėjimą. Vaikystėje buvau gana gležnos sveikatos. Ikimokykliniame bei ankstyvajame mokykliniame amžiuje nemažai laiko, savaitėmis, o kartą net kelis mėnesius, praleidau ligoninėse. Sovietmetyje mažamečiai vaikai ligoninėje gulėdavo be tėvų, o karantino metu tėvams drausdavo lankyti vaikus. Pasimatydavome tik prie lango. Mama pasakodavo, kad kiekvieną kartą jai suspausdavo širdį, kai matydavo mane lange mažutę, trapią ir ramią. Ji svarstė, iš kur toks mažas vaikelis semia vidinių jėgų, ištvermės ir kantrybės ligos patale, kai nėra šalia geriausių vaikų guodėjų, tėvelių. Aš atsimenu, kad kentėjau viduje, bet tą kentėjimą stebuklingai galėjau pakelti. Gal tai dėl intravertiško būdo? Šiandien, matau, kad tas vidinio skausmo pakėlimas gali ateiti ir iš giminės gebėjimo, kaip močiutės kantrumo bruožas. Mano tėvo mama viena už visą šeimą sutiko kęsti Sibiro lagerių kančią. Dėl tokios jos aukos visi vaikai liko, nors išslapstyti, bet Lietuvoje, galėjo tęsti mokslus. Taip pat pastebėjau, kad mano mamos močiutė Aliona Kravcova, nors ir rusė, taip pat nukentėjo nuo sovietų revoliucijos, nacionalizacijos ir savo giminių žiaurumo. Po Spalio revoliucijos jos vyro Deniso brolis nužudė jį dėl žemės, o šeimą pasistengė ištremti į Sibirą. Tad mano prosenelė Aliona su septyniais vaikais, patyrus žiaurią vidinę skriaudą ir traumą, tragišką vyro netektį, giminių išdavystę ir turto nusavinimą, buvo ištremta į Sibirą. Taip mano mamos giminaičiai iš Pamaskvės atsidūrė Sibire. Šiandien sunku suvokti, kiek moteriai su mažamečiais vaikais reikėjo vidinių jėgų pradėti naują tremtinės gyvenimą atšiauriose Sibiro sąlygose. Tačiau ji ilgai gyveno (net 93 metus) ir išaugino visus savo vaikus, kiekvieną dieną klūpėdama ir užtardama juos prie ikonos savo namo kampelyje. Tik Dievas galėjo padėti atleisti, išlikti bei atrasti naują gyvenimo prasmę!

Galiausiai, paminėsiu dar vieną pastebėtą genetinės šeimos aspektą. Mūsų šeimoje 1997 metais kūdikiškame amžiuje mirė antrasis šeimos vaikas – berniukas. Buvo nustatyta diagnozė – širdies yda. Gal būt tai lėmė ir šeimos genetika. Pirmiausia, su vyru pastebėjome, kad mūsų šeimos vyrų silpnoji vieta – širdis. Mano tėtis ir jo tėtis mirė ištikti širdies smūgio – infarkto. Kita vertus, mano močiutės Uljanos ir vyro močiutės Veronikos gyvenime pastebėjome kūdikių netektis. Mano mama gimė keturių vaikų šeimoje. Trys vaikiai mirė kūdikiškame amžiuje. Aido tėtis gimė šešių vaikų šeimoje, iš kurių du mirė kūdikystėje. Jų mirčių priežastys nėra žinomos. Be abejo, tais laikais buvo didelis vaikų mirštamumas. Tačiau, matomai, žinant ir stebint kartų genetines ligas, galima nustatyti pažeidžiamiausią organizmo vietą. Visa tai suteikia naudingos informacijos apie save, pasitarnauja geresniam savęs ir savo artimųjų pažinimui, bei paguodžia sunkią valandą.

Manau, kad ir šis rašomasis darbas dar labiau padėjo pažinti save, apmąstyti savo šeimos istoriją bei prisiliesti prie savo šaknų. Savęs pažinimas, kaip pastebėjo reformatorius J. Kalvinas yra viena iš dviejų svarbiausių pažinimo laukų žmogaus gyvenime. Pažinti Dievą ir save patį – dvi neišsemiamos gelmės!

Dalinkimės:

1 komentaras

  1. Kaip buvo malonu artimiau sisipazinti su Jumis, miela pastore Andzelika, tiek daug atspindziu surandu ir savo geneologijoje. Siauliai, mano vaikystes miestas, nors gyvenome kaime, bet kriksto mama cia mane vesdavo pas gydytojus, nes buvau labai silpnos sveikatos. 1968-69 m. dirbau Siauliuose, po to isvaziavsu i Druskininkus, taciau niekad nepamirsiu Siaulieciu nuosirdumo, kurio taip truko veliau. Prisimenu krikscioniu saskridi Druskininkuose, kaip Jus su ikvepimu pamokslavote gatveje, o as uztarinejau malda ir prasiau Sv. Dvasios pagalbos ir drasos,bei isminties. Su meile Onute.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.