Man įdomu, kaip jūs kovojote, o gal ir dabar kovojate su nuodėmėn vedančiomis mintimis? | Klausimai – atsakymai

lapai1Neseniai pradėjau skaityti Joshua Harris knygą „Atsisveikinimo bučinys pasimatymui“. Tikrai padrąsinanti knyga žmogui, norinčiam išvengti sunkumų, kurie iškyla draugaujant.

Visgi, esu dar jauna, todėl nors ir aiškiai suvokiu, kas dera ir nedera krikščionei, pradedančiai artimą ryšį su vaikinu, niekaip neįveikiu mane užplūstančių neskaisčių minčių ir norų.

Man įdomu, kaip jūs kovojote, o gal ir dabar kovojate su nuodėmėn vedančiomis mintimis? Nes dažnai pagalvoju, kad tikrasis atsispyrimas ir valia išryškėja žmogui jau esant brandžiam, o jaunuoliui, dar ieškančiam savęs, paklydimų išvengti tiesiog neįmanoma. Manau, jog nėra nė vieno, kuris būtų atradęs raktą į teisingą gyvenimą vien pamokslų ir knygų pagalba, be savosios patirties. Tuomet vėlgi susimąstau, kam jaunam žmogui tie tėvų, draugų, pamokslininkų pamokymai, kaip teisingai elgtis, jei aišku, jog tik per patirtį jis tai išsiaiškins? Kartais piršimas to, anot kitų supratimo, gero, tik pablogina situaciją.

Ačiū už atsakymus.

Nuoširdžiai, Monika.

************

Miela Monika, minite, kad šiuo metu jums, kaip jaunai merginai, tenka kovoti su aistringomis nuodėmėn vedančiomis mintimis. Deja, tokia kova yra iššūkis ne tik tikintiems jaunuoliams. Akių, kūno ir pasaulio šlovės geiduliai yra nuolatiniai mūsų kritusios prigimties palydovai. Jie atakuoja mus visą gyvenimą. Vienokia aistra yra stipresne jaunystėje, kitokia geismo forma – subrendus. Jei taip nebūtų, tai Rašte nebūtų tiek daug dėmesio skiriama praktiniams paraginimams atmesti ir pasipriešinti geidulingam gyvenimui bei siekti Dievo pašventinančio artumo.

Be to, šiuolaikinė sekuliarizuota seksualinė kultūra ne tik neragina susilaikyti nuo geidulių, bet tiesiog atvirai skatina patenkinti savo geismus: turėti kuo daugiau įvairių „romantinių“ nuotykių su atsitiktiniais partneriais, nepaisyti santuokinio gyvenimo ir tik jam Dievo skirto lytinio artumo palaiminimo. Tokiu būdu vis pilamas aliejus į jau įsiliepsnojusią instinktų ugnį ir „meilės“ jausmo antplūdį tiek jaunuose, tiek brandžiuose žmonėse. Nors šiuo atveju, atvirkščiai, būtų reikalingas Dievo žodžio šventumo „vanduo“, kuris gesintų kūną apėmusią aistros ugnį.

Vidinė kova su geiduliais išlieka ne mažas iššūkis visokio amžiaus krikščionims. Tačiau pagundas mokomės atpažinti, joms pasipriešinti ir siekti Dievo šventumo nuo jaunystės. „Nes tokia Dievo valia – jūsų šventėjimas; kad susilaikytumėte nuo ištvirkavimo ir kiekvienas iš jūsų mokėtų saugoti savąjį indą šventume ir pagarboje, o ne aistringame geidulyje, kaip pagonys, kurie nepažįsta Dievo; kad nė vienas neperžengtų ribų ir šituo dalyku neapgaudinėtų savo brolio, nes Dievas už visa tai keršija, kaip jau esame įspėję ir patvirtinę. Dievas nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui. Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris ir davė mums savo Šventąją Dvasią“ (1 Tes 4, 3-7). Kaip matote, apaštalas Paulius ragina krikščionis siekti šventumo.

Kaip? Susilaikyti nuo ištvirkavimo, nesantuokinių seksualinių veiksmų. Saugoti savo kūną šventume ir pagarboje, o ne pasilikti aistringame geidulyje. Nemaitinti savęs aistringomis mintimis, jausmais ir vaizdiniais, bet verčiau nukreipti savo dėmesį į maldą, Dievo pažinimą, į tarnystės laukus bažnyčioje ir už jos ribų. Neperžengti seksualinio tyrumo ribų, kurias mums nubrėžia Šventasis Raštas.

Taigi, visa tai, ką paminėjau, yra mūsų valios, pašventintos Dievo žodžiu, apsisprendimas vengti ir šalintis netyrumo bei savo kūno narius pajungti Kristaus valiai – šventėjimui.

Monika, labai gerai, kad skaitote J. Harris knygą „Atsisveikinimo bučinys pasimatymui“. Nuoširdžiai siūlau paskaityti ir Dr. Dobsono „Gyvenimas ant bedugnės krašto“. Tokio pobūdžio knygos jūsų amžiaus tarpsnyje padeda susiorientuoti savo mintyse, jausmuose bei pataria, kaip suderinti savo gyvenimą su Dievo žodžiu. Išmintinga, kai žmogus sugeba pasimokyti iš kitų patarimų, gyvenimo patirties. Apaštalas Paulius jaunam Timotiejui sako: „Bėk nuo jaunystės geidulių ir siek teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš tyros širdies šaukiasi Viešpaties“ (2 Tim 2, 22). Mūsų jaunystėje labai svarbūs kiti žmonės, ypač atsidavę Viešpačiui: tėvai, pastoriai, mokytojai, draugai. Jie visokeriopai mums padeda gyventi tyrai, neišklysti iš šventumo kelio. Jums, Monika, siūlau pasidalinti savo mintimis su brandesniais žmonėmis Viešpatyje. Pirmiausia, nuoširdžiai pasikalbėti su savo mama, kartu melstis. Viešpats Jėzus mus mokė prašyti Dievo Tėvo pagalbos gundymo valandą: „Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“ (Mt 6, 13). Jis nepasmerks ir ateinančio pas Jį neatstums. Pabandykite „susidraugauti“ su Šventuoju Raštu. Viešpaties žodžiai nuramins sielą, pašventins mintis ir nukreips žingsnius teisumo taku. Nebūtina viską išbandyti pačiai! Galima įgyti kitokią gyvenimo patirtį – pažinti Viešpatį nuo jaunystės, Jo ir geranoriškų žmonių pagalba įveikti aistringas minčių audras bei saugoti savo kelią tyrą. Linkiu išsaugoti šventumą tiek žemiškajam, tiek Dangiškajam jaunikiui!

Nuoširdžiai,
pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.