Jau trečius metus iš eilės dalyvauju Pasaulinėje Lyderystės Konferencijoje (2016 11 11-12). Ji nenustoja stebinti savo energija, puikiais pranešimais ir stipria motyvacine jėga, kuri glūdi nuolankumo pozicijoje ir giliame širdies dievotume.

Konferencijos žinia perteikiama iš gydančio Dievo meilės šaltinio be galo reikalinga mūsų šaliai, kurioje vadovavimo sfera dėl stipraus sovietinio paveldo antspaudo vis dar stipriai šlubuoja visuose tautos sektoriuose: valstybiniame, viešajame, verslo ir, deja dažnai ne išimtis, bažnytiniame. Todėl, kai šiais metais dalyvavau konferencijoje Klaipėdoje, ypač pasigedau aktyvesnio ir sąmoningo dvasininkų dalyvavimo.

Anot Biblijos, dvasininkai yra Kristaus kaimenės vedliai, kurie skatinami ganyti žmones be prievartos, noriai ir uoliai, būnant tikintiesiems pavyzdžiu (1 Pet 5, 1-3). Uolumas vadovavime rūpėjo ne tik apaštalui Petrui, bet ir Pauliui: pagal mums suteiktą malonę turime įvairių dovanų. […] kas vadovauja bažnyčiai – te vadovauja uoliai (Rom 12, 6, 8). Ankstyvojoje bažnyčioje vadovavimo dovana buvo lygiagretiškai vertinama ir skatinama naudoti tarp kitų bažnyčiai duotų mokymo, tarnavimo, pranašavimo, gailestingumo dovanų. Todėl, kaip dvasinai vadovai, jos neturėtume apleisti, bet nuolat lavinti ir užpilti degalų į „vadovavimo variklį“. Šiam tikslui siekti puikiai tinka Lyderystės Konferencija, kurią pasaulio mastu organizuoja Willow Creek bažnyčia, o Lietuvą ji pasiekia per kelių krikščioniškų bendruomenių ir įstaigų iniciatyvą, kurią tikrai verta palaikyti. Nedaug savo tautoje turime tokių erdvių, plačių platformų, kai gali susitikti įvairių sferų lyderiai, vyrai ir moterys, kartu mokytis, dalintis patirtimi, pasiderinti ir būti padrąsintiems veikti kartu visuomenės labui.

Šių metų konferencijoje persipynė trys lyderystės linijos, kaip pagrindiniai motyvai. Buvo pabrėžtas lyderio / lyderės įkvėptumas, žmogiškumo jausmas ir socialinio teisingumo siekimo savo aplinkoje nenumaldomas troškulys.

Lyderio / lyderės įkvėptumas, kitais žodžiais – vidinė liepsna (aistra). Jau pirmame pasisakyme Willow Creek bažnyčios pastorius Bilas Haibelsas pabrėžė įkvėpimo ir vizionieriškos aistros svarbą vadovo gyvenime. Vadovas turi suprasti, kad jo pavyzdys įkvepia arba gesina darbuotojus, tarnautojus, tikinčiuosius. Anot darbingumo tyrimų, motyvuotas darbuotojas atlieka 40 % daugiau darbo, nei nemotyvuotas. B. Haibelsas kvietė nuolat peržvelgti savo didžiąją svajonę, ar yra tai, kas veda patį lyderį į priekį. Nuolat ieškoti To, kas pripildo vadovo stiklinę sklidinai. Klausydama svarsčiau, kaip dažnai pati jaučiu savo stiklinės ištuštėjimą? Ar gebu tai aptikti ir pripažinti? O tada ieškoti sprendimo?.. Pastorius T.D. Džeiksas perspėjo, kad kartais lyderiai jaučiasi nusivylę, o savo situaciją palaiko klaidingu perdegimu, tik dėl to, kad jiems trūksta naujų iššūkių. Jis ragino turėti didesnę svajonę už save patį, tada ji pritraukia ir uždega daugiau puikių žmonių darbuotis kartu. Vyskupas K. Kėvalas įžvelgė, kad svarbiausia lyderio savybė sutelkti žmones bendram darbui – tai yra pozityvi sinergija, kuri kyla iš komandos galinčios daugiau nuveikti kartu. Kita vertus, P. Lenčionis, knygos Tobulas komandos žaidėjas autorius, pabrėžė ir komandos nario, kuris puikiai darbuosis komandoje, svarbias savybes. Be nuolankumo ir protingumo jis minėjo ir troškulį, kuris veda darbuotoją visada ieškoti daugiau.

Lyderio / lyderės žmogiškumo jausmas. Ne vienas kalbėtojas nuolat kartojo pagarbos žmogui svarbą, kurią demonstravo Kristus savo žemiškoje tarnystėje. Lyderis privalo budėti, kad vidiniai įsižeidimai neiškreiptų požiūrio į žmones. Haibelsas tai vadino sudužusių lęšių efektu, kai vadovų nuoskaudos, stereotipinės patirtys, žalingai  paveikia bendravimo atmosferą ir neleidžia statyti žmogiškuosius santykius darbovietėje. K. Kėvalas dar labiau praplėtė vadovo žmogiškumo jausmo supratimą svarstydamas apie vadovų empatijos svarbą, t. y. aktyvų žmonių klausymą, kuris lemia ne tik ištransliuotos žinios išgirdymą, bet ir žmogaus savijautos pajautą. Pagarba žmonėms yra lyderystės šerdis – teigė Dž. Maksvelas, lyderystės ekspertas. O A. Mulalis Ford Motors kompanijos presizentas (2006 – 2014), pakėlęs kompaniją iš krizinės situacijas kalbėjo: Mokėmės visada galvoti apie žmogų, kuriam skiriame gaminamą produktą.

Būtent šito, manau, daugiausiai stokojame mūsų tautoje tarpžmogiškuose santykiuose. Prezidentas V. Adamkus, minėdama savo 90 – metį apgailestavo, kad po 25 nepriklausomybės metų vis dar nesugebėjome išugdyti pagarbos žmogui. Ji gi yra viena pamatinių krikščioniškų vertybių – kaip gerbiame Dievą, gerbti ir artimą. Pagarbos artimui demokratinė sistema gali semtis iš krikščionybės lobyno. Laikas krikščionims Dievo malonės galia atsitiesti iš savo vidinių skriaudų bei baimių ir drąsiai demonstruoti pagarbą žmogui nepriklausomai nuo jo socialinio statuso, įsitikinimo, ideologijos, tautos ir lyties.

Lyderio / lyderės socialinio teisingumo troškulys – dar vienas ryškiai skambėjęs konferencijos leitmotyvas. Socialinio teisingumo siekimas yra viena iš svarbiausių krikščioniško tikėjimo ir filantropijos misijų, kurioje dalyvauja įvairių konfesijų tikintieji ir lyderiai. Sisteminės nuodėmės yra palietusios kiekvieną kultūrą, ne tik trečiojo pasaulio šalis, bet ir Vakarų visuomenę. Apie socialinio teisingumo tarnystę lyderio gyvenime kalbėjo garsiau savo darbais nei žodžiais filantropė Melinda Geits Geitsų fondo bendrapirmininkė, Išganymo armijos komisarė Danielė Strikland ir pastoriai – T.D. Džeikas bei Vilfredas De Chesusas. Kiekvienas iš jų orientuojasi į skirtingas struktūrines žaizdas. Bilo ir Melindos Geitsų fondas kelia uždavinį, kad pasaulio turtingiausi žmonės ieškotų altruistinių būdų žmonijai grąžinti pinigus ir konstruktyviai spręsti pažeistųjų problemas. Šiuo metu jų siekis yra dvi grupės – vaikai ir moterys. Norima pagerinti vaikų – naujos kartos sveikatą ir gyvenimo kokybę, taip pat moterų sveikatą. Sukurtos vaikų vakcinavimo, maitinimo ir švietimo programos bei moterų nėštumo ir tarpų tarp jų planavimo prevencija trečiose pasaulio šalyse. Jų dėka mažinamas vaikų ir moterų mirštamumas. Tuo tarpu T.D. Džeiksas ir V. De Chesusas darbuojasi prie Vakarų kultūros, JAV socialinių žaizdų: ekonominio ir socialinio neteisingumo atotrūkis vis didesnis Vakaruose, taip pat gilėja rasinės neapykantos blogybė.

Mane itin sudomino šių kalbėtojų pasiskabymai, kurie kūrybingai ir atsakingai sprendžia Kristaus misijos klausimą, kaip būti pasaulio šviesa ir žemės druska.

Baigsiu T.D. Džeikso mintimi: Skausmas yra dovana, kuri padeda susitelkti į problemą. Jei socialinę problemą ignoruojame, jį savyje sutelkia skausmą, kurį galiausiai nebegalime ignoruoti, bet tenka spręsti. Nebijokime padėti kitokiems nei esame mes. Samarietis padėjo žydui, kitokiam žmogui, iš priešiškai nusiteikusios etninės grupės, nei buvo jis pats.

O gal ir mūsų aplinkoje kažkur telkiasi skausmas, ima tvinkčioti, kaip Dievo dovana, kurią turime pamatyti ir rasti Viešpaties sprendimo būdų problemai spręsti Evangelijos galia?

Nuotraukos: Lino Atgalainio ir PLK.