Laikų darna

laikrodisŠiame straipsnyje pasvarstysiu, kaip turėtume gyventi trijuose laikuose: praeityje, dabartyje ir ateityje.

Vienoje teologinėje knygoje perskaičiau mintį, kuri taip ir skambėjo : „Krikščionys turi gyventi trijuose laikuose: Sukūrimo kontekste, čia ir dabar, bei eschatologinėje perspektyvoje“. Šie žodžiai mane suintrigavo ir privertė susimąstyti, ką Raštas kalba apie tai ir kaip skirtingi laikai galėtų būti sutaikinti mumyse.

Deja, neretai žmonės supriešina laikus. Vieni labiau vertina praeitį, jos nebeatmenamą didingą istoriją ir kultūrą. Antri jaučia silpnybę dabarčiai – šių dienų dvasiai, šiuolaikiškumo kultui. Treti žavisi ateitimi, mokslinės fantastikos futuristiniais vaizdais. Apie visa tai plačiau kalbėsiu vėliau. Tačiau neatsižvelgiant į tas tendencijas, svarbu matyti, kad visi laikai yra vienas su kitu susiję ir daro įtaką vienas kitam. Be praeities nėra ateities, o be ateities matymo ir supratimo, nėra stimuliuojama dabartis.

Visi žmonės žemėje yra apriboti laiko nuo pat žmonijos pradžios, kai Dievas sukūrė dangaus kūnus pažymėti laikus, dienas ir metus. Po žmonijos nuopuolio žmonių gyvenimo dienos buvo dar labiau sutrumpintos, laikas sumažintas. „Viešpatie, atsimink koks trumpas yra mano gyvenimas! Kokius menkus Tu sukūrei žmones! Koks žmogus gyvena ir nepatiria mirties? Kieno siela mirusiųjų buveinės išvengia?“ (Ps 89, 47,48). „Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipriųjų – aštuoniasdešimt. <…Jie greitai praeina, ir mes išnykstame…> Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį!“ (Ps 90, 10,12).

Žmogus gyvendamas žemėje susiduria su trejais laikais: praeitimi – praėjusios dienos ir metai, dabartimi – ši akimirka, ateitimi – būsimi laikai. Mozė savo psalmėje prašo Dievo pamokyti teisingai elgtis su savo gyvenimo dienomis, kad įgytų išminties. O kaip mes žiūrime į savo dienų skaičių? Kaip elgiamės su praeitomis, esamomis ir būsimomis dienomis?

Kaip suderinti laikus?

Jau minėjau, kad žmonės linkę kažkurį laiką išaukštinti, išskirti ir suteikti jam didesnius privalomus, o tuo tarpu kitus truputi ignoruoti. Matyt, ir patys ne kartą buvome patekę į tokią pagundą, kai labiau vertinome tai vieną, tai – kitą laiką, jausdami melancholiją praeičiai, kurią keitė modernizmo šarmas, o po to staiga panirdavome į apokaliptines nuojautas. Viešpats trokšta, kad išmoktume nuolankiai vertinti kiekvieną laiką, nes nežinome, kas mūsų laukia ir „kas žmogui naudinga per visas jo gyvenimo dienas, kurios prabėga kaip šešėlis“ (Ekl 6,11).

Kai linkstame aukštinti praeitį, idealizuojame senų dienų tariamą didybę, gerovę ar malonumus. Toks praeities idealizmas buvo būdingas tarpukario Lietuvai, kai kūrėsi moderni Lietuvos valstybė, kuri aiškiai gręžėsi į savo tautos istoriją, jos kunigaikščių nebeatmenamą garbę. Antras pasaulinis karas, sovietinė okupacija išsklaidė ją.

Neretai ir mes taip darome, kai žiūrime į savo gyvenimo praeitų dienų šlovę, ar Dievo veikimą. Taip ir norisi pasakyti, kad praeitos dienos buvo geresnės, o vakarykštis Dievo buvimas – šlovingesnis nei šiandien. „Nesakyk: „Kodėl seniau buvo geriau negu dabar?“ Tai neišmintingas klausimas.“ (Ekl 7, 10). Juk iškeldami praeities dienas, kaip laimingesnes ir geresnes, sunkiai begalime suprasti šiandieną. Kokia yra ši diena? „Gerą dieną džiaukis, o nelaimės dieną susimąstyk: Dievas padarė ir vieną ir kitą, kad žmogus nežinotų, kas jo laukia“ (Ekl 7,14). Dirbtinai bėgant nuo realybės ir bandant save nuskausminti, žiūrint į praeities „geras dienas“, vis labiau stumiame save į aklavietę. Tuomet sunku įvertinti kame esame šiandieną.

Kitas, manau, neteisingas santykis į praeitį, kai ji ignoruojama su menkinančia nuostata, kad kas buvo nėra labai svarbu ir visai nebūtina į tai gilintis. Tai priešingas kraštutiniškumas praeities klausimu. Dievas neleidžia pamiršti, to, kas vyko praeityje, Sukūrimo, Nuopuolio, ir ypač Jo gelbstinčios malonės ir gailestingumo, Jo atlikto darbo ant Kryžiaus. „Saugokis ir rūpestingai saugok savo sielą, kad nepamirštum to, ką matei savo akimis, ir te pasilieka tai tavo širdyje per visas tavo dienas. Jų mokykite savo vaikus ir vaikaičius. <…Neužmirškite Viešpaties, savo Dievo, sandoros, kurią Jis su jumis padarė ir nedarykite sau jokio drožinio ar atvaizdo, nes Viešpats tai uždraudė…>. <…Paklausk praeitų dienų, pradedant nuo tos dienos, kai Dievas sutvėrė žmogų žemėje, ir dangus nuo vieno krašto iki kito, ar įvyko kada nors toks didingas dalykas, ar girdėta tai?“…> (Įst 4, 9, 23, 32). Dievas ragina nepamiršti Jo sandoros ir aplankymų, Jo žodžių ir regėjimų, ir ragina žvelgti atgal į pačią sukūrimo istoriją, kad pasimokytume ir suprastume Jo meilę, Jo intencijas šiandieną. Tai sustiprina dabarties supratimą ir skatina dėkingumą. Artimą ir tolimą praeitį turėtume saugoti, iš jos semtis pamokų, supratimo ir išminties.

Kai labiau mylime dabartį – tai, ką matome, galime apčiuopti konkrečiai ir realiai išgyventi – bandome nemąstyti apie ateitį, nes ji bauginančiai nežinoma, neapčiuopiama, nenuspėjama. Apaštalas Paulius parodė Korinto bažnyčiai jų netikėjimo problemą, kuri buvo susijusi su ateitimi – mirusiųjų prisikėlimo klausimu: „Jeigu mirusieji neprisikels, tai „valgykime ir gersime, nes rytoj mirsime“. Neapsirikite: „Blogos draugijos gadina gerus papročius!” Pabuskite teisumui ir nenuodėmiaukite, nes kai kurie iš jūsų nepažįsta Dievo. Tai sakau jūsų gėdai“ (1 Kor 15, 32-34). Pasirodo, dieviškos ateities nežinojimas ir ignoravimas neigiamai atsiliepia dabarčiai. Jei nėra Dievo, nėra vilties, nėra ateities. Tuomet nelieka atskaitomybės jausmo, o tai skatina atpalaiduoti kūniškumą, nuodėmingumą, žemuosius instinktus.

Ši diena, šiandieną, skirta bendravimui su Dievu. Jo vardas, kuriuo Jis apsireiškė Izraelio tautai per Mozę – Aš Esu. Vėliau Jėzus naudoja šį vardą, parodydamas į savo dievišką kilmę, mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą. Tas pats Aš Esu, kuris pasirodė degančiame krūme Mozei, atėjo ir į Romos imperijos pavergtą Izraelį. Tai – Jėzus iš Nazareto, kuris šiandien gyvas. Jo vardas mums daug ką pasako, kad Jėzus bendrauja su mumis dabar, o ne praeityje. „Ne su mūsų tėvais padarė Jis sandorą, bet su mumis, kurie šiandien esame gyvi. Viešpaties yra praeitis, dabartis ir ateitis. Jis visų įvykių Valdovas. Dievas nemenkina nei vieno laiko žmogaus gyvenime, bet saugo juos tobulame balanse tikinčiojo širdyje.

Trečia vertus, kai mėgstame svajoti ir idealizuoti ateitį, manydami, kad dabartis ir praeitis neverta dėmesio, o visa, kas geriausia bus „rožinėje ateityje“. Tuomet visą gyvenimą klaidingai susiejame su ateitimi: jei padarysiu gerus darbus, tai – ateityje, jei pasikeisiu, tai – ateityje, jei mylėsiu ar kažko pasieksiu, tai – tik ateityje. „Nagi jūs, kurie sakote: „Šiandien arba rytoj keliausime į tą ir tą miestą, tenai išbūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime“, – jūs nežinote, kas atsitiks rytoj! Ir kas gi jūsų gyvybė? Garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta“ (Jok 4, 13-14).

Nežinojimas ateities Dievo perspektyvoje sumenkina mūsų tikėjimą, atima viltį, ir ramybę. Šventame Rašte Dievas labai daug kalba apie tikinčiųjų ateitį, tų, kurie ištvers iki galo. Dvasiai apleidus kūną, jie susijungs su Jėzumi ir atsiilsės nuo visų žemiškųjų vargų. Jų laukia nauja žemė ir naujas dangus.

Apibendrinant

Dievas yra visų laikų Dievas: „Aš esu tas pats vakar, šiandien ir per amžius“. Tikėjimas Dievu padeda suderinti ir supinti visus laikus mumyse – žmogus kviečiamas gyventi Sukūrimo, Nuopuolio, Atpirkimo ir galutinio Išgelbėjimo ateityje istorijų kontekste. Bėgimas nuo praeities ar dabarties, vengimas ateities, mūsų padėties nepakeičia ir nepalengvina. Per Kristų vakar, šiandien ir rytoj susitaiko mūsų gyvenime, kai kiekvieną iš jų priimame Dievo valioje, įžvelgiame Apvaizdos rankos veikimą mūsų labui.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.