Kuo jūs mane laikote? | Adventas (I)

Kuo jūs mane laikote?Adventinis skaitinys:
Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinius: „Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?“
Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.

Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“.
Jėzus jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. (Mt 16, 13 – 17)

Apmąstymas:
Kaip tada, kai Jėzus vaikščiojo žemėje, taip ir dabar, kai švenčiame Kalėdas, neretai pamiršdami, kad tai Jėzaus gimimo šventė, yra aktualūs abu klausimai, kuriuos Kristus uždavė mokiniams. Pirmasis, kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko? Kuo jie mane laiko, kai švenčia visuotiškai Kalėdas? Šis klausimas paliečia aplinką ir kultūrą, kurioje gyvename. Ką žmonės kalba apie Dievo Sūnų dabar, kokios vyrauja nuomonės visuomenėje?
Dauguma to meto žmonių apie Jėzų kalbėjo kaip apie vieną iš pranašų. Gal Jis – Senojo Testamento pranašas, kurio dvasia paslaptingai įsikūnijo Jėzuje, o gal čia neseniai nukirsdintas Jonas Krikštytojas? Buvo tikrai aišku, kad Jis – kažkas nepaprastas, nes kas darys tokius stebuklus, jei Jam nebus duota iš dangaus?

Šiandien postmodernaus žmogaus nuomonė gerokai pasikeitė. Kažkas paklaustas apie Jėzų, kas Jis jam yra, geriausiu atveju pasakytų, kad galbūt senų laikų pranašas, išminčius ir mokytojas, ar krikščionių tikėjimo pradininkas, asmuo iškylantis iš krikščionybės legendos. O gal laisvas filosofas ir poetas, kalbantis apie paukščius, lelijas, žuvis ir kviečius? Kitiems Jis bus tik iliustracija iš Kalėdinio atviruko. Tretiems, iškils dar skaudesnės asociacijos, kaip apsišaukėlis, apsimetėlis ar beprotis, nelygu, kokią asmeninę krikščionybės patirtį žmogus turėjo savo gyvenime.

Viena aišku, kaip tada taip ir dabar, Jis nebus žmogiškuoju būdu priimtinas, Kristus amžiais iškyla kaip atsitrenkimo akmuo. Dažnas šiuolaikinis postmodernus žmogus negali žvelgti atviru žvilgsniu į Jį ir Juo nesipiktinti. Kartą kalbėjau su vidutinio amžiaus vyru. Nors atėjo pas mane, kaip pas dvasininkę, ieškodamas tikėjimo prasmės, savy negalėjo niekaip jokiu kampu pažvelgti į Kristų atviru širdies žvilgsniu… „Galiu kalbėti apie Dievą, kaip apie asmenį, bet apie Kristų, kenčiantį už mane negaliu šito suprasti, negaliu šito priimti, man uždaras kryžiaus ženklas… Visa savo esatimi aš jį neigiu“, – atvirai kalbėjo vyras. Buvau dėkinga už šio žmogaus atvirumą, o savo širdy meldžiausi, kad Šventoji Dvasia paliestų šio ieškančio žmogaus širdį ir ji atsivertų kaip durys atsiveria beldžiančiam Kristui – Dievo Sūnui ir savo Gelbėtojui. Susimąsčiau, suprasdama, kad niekas negali Jėzaus išvysti kaip Dievo Sūnaus – Mesijo, jei Dievo Dvasia jam šito neatvers.

Juk būtent tai pabrėžė ir pats Kristus perskaitytoje pastraipoje, sakydamas Petrui, jog tu esi palaimintas žmogus, nes matai tai, ko jokios kūno akys negali regėti, jei Dievas šito neatvertų žmogaus protui.
Kokia laimė, kai Jėzus priartėja prie mūsų kaip Dievo Sūnus ir nuodėmių Atpirkėjas. Tuomet atsiveria mūsų surambėjusios, skeptiškos ir nusivylusios širdies akys Dievo švenčiausiam stebuklui… Palaiminti jūs, nes ne kūnas ir kraujas jums tai apreiškė, bet Tėvas, kuris danguje…

Prasidėjus Adventui, kaip niekad aktualiai skamba antrasis Jėzaus klausimas kiekvienam iš mūsų: O KUO JŪS MANE LAIKOTE?..

Malda:
Tėve, prašau, prisibelsk į mano aklą protą ir nerangią širdį tikėti. Padvelk, Šventoji Dvasia, ir apreikš Dievo Sūnaus, mano Gelbėtojo, Asmenį, Jo žodžius, gyvenimą, mokymą, mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą. Nenoriu likti netikinčiu, bet noriu pažinti Tave, Jėzau, ir nuolankiai priimti Tavo dovanojamą nuodėmių atleidimo malonę man. Amen.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.