Kristaus pažinimas – Jo kentėjimuose ir prisikėlime

kristusRaginimas pažinti Viešpatį asmeniškai ir nuolatos

Artėjančios Velykos kreipia mūsų širdis link asmeninio Dievo pažinimo, kuris yra vienas didžiausių poreikių šiandieninėje Bažnyčioje.

Tai gali skambėti gana keistai, kai tuo tarpu Dievo namuose daug kalbama apie Jėzų, daug žinoma apie Dievą.

Tačiau labiausiai pritrūksta šviežio Viešpaties pažinimo kvapo ir gaivaus Dievo patyrimo. Dažnai pasitenkinama pakankamai paviršutinišku Dievo žinojimu ir religinėmis frazėmis, kurios netenka dvasios gyvybės, žavesio ir įkvėpimo. Vienokią leksiką turi evangeliškas pasaulis, kitokią katalikiškas, trečią – ortodoksai. Tiek viena, tiek antra ir trečia gali būti visiškai išsidvokusi, praradusi Rašto bei Dievo jėgos pažinimą kasdieniniame krikščionio gyvenime. Tikinčio gyvenime gali būti dvasios druskos, kuri realiai stabdo pikto pasaulio gedimą. Krikščionio elgesys, veiksmai, nuostatos ir pasirinkimai  pradeda įpareigoti, įspėti ir liesti sąžinę, tų, kurie gyvena šalia. Jėzus nedviprasmiškai kalba: “Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.” (Mat 5,13). Šį sūrumą padeda mums išlaikyti pats Viešpats, jei Juo sekame.

Prieš daugelį metų, dalyvaujant B. Grahamo surengtoje konferencijoje Amsterdame, keleto pamokslų metu, nugirdau tylų vidinį balsą, kuris metė man iššūkį:“Nepamokslauk apie Dievo Žodį, bet patį Dievo Žodį. Kalbėk ne apie tikrus dalykus, bet iš asmeninio pažinimo tų dalykų, ką tu pergyveni, kame tu esi. Nekalbėk apie Dievą, bet atnešk Dievą, Jo patyrimą, nes tik tai keičia gyvenimą. Nepamiršk, kad pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Apreikštas Žodis yra pats Dievas, bet jis pradžioje yra pas Dievą ir svarbu eiti pas Jį, kad tą Žodį išgirstum ir atneštum”.

Tai tikras iššūkis pamokslininkams, kitiems, nuolat tarnaujantiems ant pakylos ir visiems tikintiems, kurie yra lyg miestas, pastatytas ant kalno. Jobas samprotauja, kad yra žemėje vietos, kur kasamas auksas ir sidabras. Slaptumas su Dievu – tai Viešpaties kasykla, kur gaunamas Žodis pas Dievą. Mes labai klystame, manydami, kad Šventojo pažinimas nukrenta pakeliui, pasinėrus į rūpesčius ir vis nesibaigiančius darbus. Anaiptol. Juk yra vietos, kur kasamas auksas ir brangakmeniai. Tai nesimėto kiekviename darže, tik brūkštelėjai su kastuvu ir suspindo kažkas labai vertingo. Panašiai yra ir su Viešpaties turtais, kurie paslėpti Jėzuje Kristuje. Patys brangiausi Dievo turtai, atrandami kasykloje. Kalbėti tai, ką jau seniai žinai, nėra sunku. Juk tai visiškai nereikalauja tavęs, ieškojimo aukos, atsiskyrimo kasyklose. Kasti, kur papuola, yra lengviausia, bet taip auksas nerandamas. Tačiau kalbėti iš Dievo artumo, pabuvus kasykloje, kur vyksta atgaila, sudužimas, įvairūs patyrimai, mirtis ir prisikėlimas… kainuoja.

Kokio  Kristaus pažinimo siekė apaštalas Paulius?..

Apaštalas Paulius parodo aukštą Kristaus pažinimo dimensiją – lygmenį. Štai, ką reiškia norėti pažinti Kristų asmeniškai.
„O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu, kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių.“ (Filip 3,8-11)

Pirmiausia, jis laiko Kristaus pažinimą pačiu didingiausiu ir didžiausiu dalyku savo gyvenime. Jis prarado viską, ko žmonės taip siekia ir vertina – aukštą padėtį, išsimokslinimą, valdžią, turtus, karjerą ir visą palaikė sąšlavomis, kad Kristus būtų jame ir jis Kristuje. Panašiai ir Augustinas samprotauja, kai Dievo šviesa, po ilgų klajonių, apšvietė jo gyvenimą: „Geidžiau garbingų vietų, pelno, vedybų, o Tu, Viešpatie, šypsojaisi. Kenčiau per tuos geismus karčiausių dalykų. Bet tu buvai man maloningas ir leidai mažiau domėtis tuo, kas nebuvai Tu. Dabar tegu įsikibusi laikosi Tavęs mano siela, kurią vilkte išvilkai iš tokių tąsių mirtinų klijų. Kad siela, palikusi viską, atvirstų prie Tavęs, kuris esi viršum visko be kurio niekas būtų visa, – atvirstų ir išgytų“ (VI a., Išpažinimai, VII kn. VI sk.). Kol mūsų gyvenime yra kažkas daugiau, ko mes norime nė Kristaus, toks pažinimo lygis mums yra uždengtas. Tuomet mes pasitenkiname ir apsiribojame tik žinojimu ir mums atrodo užtenka to, ką gauname bažnyčioje, kartais nuotrupom išgirdome, pasitenkiname trupiniais, nors galime valgyti „vaikų duoną“. Bet kai Kristus pradeda ryškėti ir ryškėti, kaip kylanti saulė, to nebe pakanka. Juk mes nepasitenkiname pusiau patekėjusia saule, mus džiugina jos šviesa, kai ji pasiekia zenitą.

Kai yra širdies noras, tuomet, seka  Kristaus pažinimas Jo kentėjimuose ir prisikėlime. Pasineriant į Kristaus pažinimą, mes neišvengiamai pažinsime abi šias puses, abu išmatavimus. Atsisakius vienos iš kažkurių šitų pusių, pažinimas bus dalinis. Šiuo atžvilgiu krikščionybė pasidalina į stovyklas.

Vieniems, patinka labiau Kristaus kryžius ir kentėjimas, savęs nukryžiavimas.  Tikintieji stengiasi įminti Kristaus kančios paslaptį. Tam tikslui pasiekti pasirenkamos įvairios priemonės, neretai ir kraštutinės kaip, antai Filipinuose Velykų išvakarėse žmonės kryžiuoja save, kad būtų lengviau pasinerti į Kristaus kryžiaus apmąstymus. Tokioje stovykloje džiaugsmas yra tiesiog šventvagiškas.

Kitiems, labiau patinka Kristaus prisikėlimo pusė. Toje stovykloje niekas nenori mirti, bet karaliauti, viešpatauti, džiaugtis… Ir vienu, ir kitu atveju pažinimas yra dalinis, negali paaiškinti daugelio gyvenimo pusių. Siekime pažinti, kaip pirmieji krikščionys, Jo kentėjimus ir Jo prisikėlimą.

Viešpats pravedė savo mokinius ir per Savo mirties ir Savo prisikėlimo pažinimą, bet kadangi Paulius buvo kaip ir jis pats sakė, “lyg ne laiku gimęs”, jis to nebuvo patyręs, todėl dvasioje siekė suaugti su Jo mirtimi ir prisikėlimu, su abejom šitom pusėm. Tai tinka ir mums.

Priimkime abi Kristaus pažinimo puses

Kiekvienas, kas nori sekti Jėzumi bus vedamas per abi pažinimo puses. Ar tiesiogiai, ar per apreiškimą, Jis žino.

Neskubėdami perskaitykime Jn 16, 16-23 ištrauką, ramiai pasvarstykime.
Prabėgs valandėlė — ir manęs nematysite, ir dar valandėlė — ir vėl mane pamatysite, nes Aš pas Tėvą einu”.Tada kai kurie mokiniai ėmė vienas kitą klausinėti: “Ką reiškia Jo pasakyti žodžiai: ‘Prabėgs valandėlė — ir manęs nematysite, ir dar valandėlė — ir vėl mane pamatysite’ ir: ‘Aš pas Tėvą einu’?” Tad jie klausinėjo: “Ką reiškia ‘valandėlė’? Mums neaišku, ką Jis kalba”. Supratęs, kad jie norėjo Jį klausti, Jėzus tarė: “Klausinėjate vieni kitus dėl mano žodžių: ‘Prabėgs valandėlė — ir manęs nematysite, ir dar valandėlė — ir vėl mane pamatysite’?
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.
Gimdydama moteris būna sielvarto prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji skausmą užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė į pasaulį žmogus.
Taip ir jūs dabar nuliūdę, bet Aš vėl jus pamatysiu; ir jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.
Tą dieną jūs manęs nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos.”

Prabėgs valandėlė – ir Manęs nematysite – tai Kristaus mirties išgyvenimas, kai sielvartas ir liūdesys, ir pasimetimas, sumišimas, gimdymo skausmai, kurių metu niekas nerūpi, apima tamsa, sunkumas ir neaiškumas. Tada dejuojame, liūdime ir tą valandėlę, atrodo, Dievo nematome ir Jis mūsų nemato, bet tu bendrauji su Juo, Jo kentėjimuose ir suaugi Jo mirtyje. Jis kentėjo labiau, nei kenčiame mes ir pakėlė daugiau, nei pakeliame mes. Jėzus patyrė kryžių – dvasinę tamsa, žmonių aklumą, neaprėpiamą apleistumo ir vienatvės jausmą: “Tėve, kodėl mane apleidai?” Jobasbuvo vedamas per pažinimą Jo kentėjimuose. “Štai Jis praeina pro mane, bet aš Jo nepastebiu; Jis eina tolyn, o aš Jo nematau. Jei Jis atims, kas sutrukdys Jam ir paklaus: ‘ Ką tu darai?’ Jei Dievas nesulaikys savo rūstybės, išdidūs padėjėjai nusilenks prieš Jį. Kaip tad aš galėčiau Jam pasiteisinti ir parinkti tinkamus žodžius? Jei aš ir būčiau teisus, negalėčiau atsakyti Jam, bet turėčiau maldauti savo Teisėją.” (Job 9, 11-15). Jobas mato kentėjimuose Jo pranašumą ir niekina save, savo gyvybę, kuri yra niekas palyginus su Dievu. Jėzaus mokiniai buvo pravesti per Kristaus mirtį ir kentėjimus. Jis mirė ir jie mirė su Juo, nes Jo nebematė, Jo nebejautė, Jo negirdėjo, bet Dievas buvo su jais, kaip ir su Jona žuvies pilve, bet po to jie pažino Jo prisikėlimą.  Pranašas Jona pažino Kristaus kentėjimo ir prisikėlimo analogiją, buvo žuvies prarytas, nelyg miręs, ir išspjautas, tarsi prikeltas.

Jėzaus draugas Lozorius turėjo pažinti Jo mirtį, pereiti per mirties šeolį, o po to Kristaus prikeliančią jėgą Jn 11,1,3-6,14-23, 32-37.  Kai Lozorius mirė, jo sesės Morta, Marija ir susirinkę žydai kalbėjo Jėzui, kad jei Jis būtų buvęs šalia, Lozorius nebūtų miręs. Bet Dievas buvo numatęs jam pereiti mirtį ir prisikėlimą bei pašlovinti Dievo Sūnų Jo pažinimo didybėje ir pilnatvėje. Be to, Dievas parodė, kas greitu laiku atsitiks su Jėzumi Pateptuoju.

Taip ir mes prašome, kad Jis atitolintų nuo mūsų mirties ir kentėjimo pažinimą bei mėgstame priekaištauti, “jei Jis būtų su mumis, tai nebūtų įvykę?”. Bet Jis visada su mumis, tačiau be nuodėmingo kūno mirties nėra prisikėlimo. Tie kurie paneigė pažinimą Jo kentėjimuose iš tikrųjų, nepažino ir Jo prisikėlimo.

Dar valandėlė –  ir vėl Mane pamatysite – tai Kristaus prisikėlimo pažinimas, kai matome Jėzų aiškiai, Jo gyvybinė jėga mus kelia iš suklupimų, atleidimas nuplauna visas nuodėmes, ir mūsų džiaugsmui nieko netrūksta. Tokio džiaugsmo jau niekas negali atimti. Visus sunkumus ir susisielojimus tuoj pamirštame, kaip ir gimdyvė pamiršta skausmą, sulaukusi kūdikio. Kai patiriame Kristaus prikeliančią jėgą, Jo sprendimo malonę, viską pamirštame, kas mus slėgė, nešė skausmą ir skubame kaip moterys nuo tuščio kapo visiems pranešti, jog Kristus prisikėlė! Išvydę Jo veidą, šlovę ir didybę savo liūdesy, netekty ir mirtyje, pakylami naujam gyvenimui tarsi feniksai iš pelenų kitoje kokybėje su kitu pažinimu!

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.