Krikščionių vienybės savaitei, arba Vincento Leriniečio „Priminimas“

LerinietisSausio 18 – 24 d. krikščionių bažnyčios, konfesijos ir skirtingos tradicijos kartu meldžiasi už visų krikščionių dvasinę vienybę.

Dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorijos laikotarpyje Kristaus kūnas šimtmečius draskoma įvairių teologinių, liturginių, pastoracinių ir misiologinių prieštaravimų bei skirtumų, XX a. pradžioje atrado ekumeninę bendro kalbėjimosi, tarnystės ir tikėjimo šventimo maldos platformą. Prasidėjo ekumeninis krikščionių judėjimas, skirtingai vykstantis lokaliu, regioniniu ar pasaulio mastu. Beveik šimtas pastarųjų metų akivaizdžiai pasitarnavo senųjų konfesijų ir naujų bažnyčių dialogui. Pasaulio Misionierių Konferencija Edinburge 1910 m. atvėrė akis, jog amžiais trūkusios bažnyčių kovos ir susiskaldymas yra tiesiog tragiškas. Šiuo įvykiu datuojama neformali ekumeninio judėjimo pradžia. Ekumenizmas kviečia eiti susitaikymo keliu ir ieškoti labiau sąlyčio taškų, nei pabrėžti skirtumus.

Tiesa ta, jog visos bažnyčių tradicijos turi ko mokytis viena iš kitos: katalikai iš ortodoksų ir evangelikų, evangelikai iš katalikų ir ortodoksų, panašiai ir ortodoksai. Žinoma, šis kelias nėra trumpas ir lengvas, nes iš visų pusių buvo padaryta nemažai istorinių skriaudų vieni kitiems, kaip ir biblinėje patriarcho Jokūbo sūnų istorijoje (Pr 39-50 skyriuose). Dvylika sūnų, vienos šeimos brolių, daug klydo, vienas kitą skaudžiai ne kartą nuskriaudė, išdavė ir pardavė, tuo sukeldami savo tėvui daug skausmo. Galiausiai, sunkių gyvenimo aplinkybių spaudžiami, kilus Kanaano krašte badui, Apvaizdos vedami atrado susitaikymo kelią per atgailą ir atleidimą Egipto krašte. Taip ir šiandien sekuliarėjantis pasaulis, augantis tiesos reliatyvizmas, nuomonių pliuralizmas, plintantis netikėjimas arba paradvasingumas verčia krikščionis kalbėtis, ieškoti susitaikymo kelio, atgailauti ir atleisti vieni kitiems bei pašlovinti Dievą, visų Tėvą evangelinėmis tikėjimo, tiesos, brolybės ir meilės nuostatomis.

Vykstant Krikščionių vienybės savaitei siūlau susipažinti su V a. Bažnyčios tarnu Vincentu Leriniečiu ir jo garsiąja sentencija visur, visada ir visų buvo tikima. Šis teiginys parodo, jog pagrindinės krikščioniškos tiesos – tikėjimo doktrinos, kurios buvo aiškiai suformuluotos iki X a. septyniuose Visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose, yra tos pačios visose krikščioniškose tradicijose.

***

Bažnyčios istorijoje Vincentas Lerinietis iškyla kaip vienas ryškiausias Katalikų (visuotino) tikėjimo bei Tradicijos gynėjas, gyvenęs V a. pietų Prancūzijoje. Nors pradžioje Vincentas buvo karys, anot amžininko Genadijaus Marseliečio, blaškytas įvairių skaudžių pasaulietinės karybos audrų, vėliau tapo vienuoliu ir kunigu Lerino abatijoje, Lerins saloje Viduržemio jūroje. Vienuolynas Vincentui buvo ne tik ramus jo sielos išgelbėjimo uostas nuo pasaulio pagundų, bet ir ganytojiškos tarnystės dvasinis kovos laukas. Visuotinio tikėjimo išlikimas, mokymo sveikumas ir tikinčiųjų sielų amžinasis išganymas – pastoraciniai klausimai, kurie jam nuolat rūpėjo. Iškilus klaidžiamokslių pavojui, jis narsiai stojo ginti tikėjimo sveikumą, ne kalaviju, bet gabaus rašytojo plunksna.

Žymų dviejų dalių kūrinį Priminimą (Commonitorium) Vincentas Lerinietis parašė 434 m., praėjus trims metams po Trečiojo Ekumeninio Susirinkimo Efeze. Tai – apologetinis ir poleminis traktatas už katalikų tikėjimo senumą ir visuotinumą, prieš naujas erezijas. Jis buvo parašytas neramiu Bažnyčios istorijos laikotarpiu, klestint klaidingų mokymų gausai (donatizmas, arijonizmas, manicheizmas) bei verdant teologiniams ginčams dėl tikėjimo tiesos išsaugojimo.

Priminimu Lerinietis siekia ne tik, kaip pats sako, padėti savo „silpnumui“, kad po ranka visada turėtų užrašytą tikėjimo priminimą (14 eil.), bet „riteriškai“ gina Bažnyčios – Kristaus Nuotakos aukščiausią garbę – mokymo sveikumą, siekia atremti „erezijų bedievystę“. Savo veikale jis negaili aštrių žodžių klaidingiems Nestorijaus, Apolinaro ir Fotino mokymams, kurie paplito bažnyčioje. Vincentas, pateikęs detalią šių erezijų apžvalgą (11 – 12 sk.), gina Trejybės, dviejų Kristaus prigimčių ir Inkarnacijos esmingas krikščionybės doktrinas (13 – 15 sk.). Priminimo autorius ragina tikinčiuosius Rašto ir Bažnyčios Tradicijos pagalba tirti mokymus, aptikti pražūtingas naujoves ir jas pasmerkti. Tradicija Vincentui reiškia dieviškojo Kanono (Šv. Rašto) aiškinimą, kurį formavo tikėjimo protėviai ir tėvai iš lūpų į lūpas bei Visuotinių Bažnyčių susirinkimų rašytiniai dekretai (55 psl.). Kyla klausimas, ar Tradicijos / Ortodoksijos puoselėjimas šiandien būtų naudingas evangelikams? Manau, jog tokia Tradicija, kuria tikėjo Vincentas, sustiprintų evangeliškas bažnyčias ir saugotų jas nuo nūdienos naujų „mokymo vėjelių“, kurie kėsinasi visaip liberalizuoti, racionalizuoti, psichologizuoti Kristų ir bažnyčią, atitolinant ją nuo Šv. Rašto ir Bažnyčios tėvų autoriteto. Tai būtų teigiamas grįžimas prie šaknų, prie ortodoksijos, kaip mano evangelikų teologas T. Odenas. Tuo tarpu visiškai atmetančiose Tradiciją evangeliškose bažnyčiose šiandien ryškėja tikėjimo suprimityvinimas, iracionalumas, radikalumas arba teologijos liberalizacija, prisitaikant prie pakitusios kultūros, kas neretai iškreipia Kristaus pažinimą.

Vincentas Lerinietis savo traktate suformulavo garsią tikėjimo tikrumo formulę (kanoną), kuri tapo gerai žinoma sentencija daugelio kartų krikščionims: „Visur, visada ir visų buvo tikima“ (quod ubique, quod semper, quod ab omnimus creditum est, 16 psl.). Lerinietis meistriškai suveja tvirtą trilypę tikrojo tikėjimo kanono virvę, kuria apjuosia Bažnyčią kaip kviečių pėdą – patikimas tik tikėjimo visuotinumas, senumas ir sutarimas (universitatem, antiquitatem, consensionem). Šiandien šio autoriaus mintys yra itin aktualios tikintiesiems, katalikams, ortodoksams, anglikonams ir evangelikams. Vincento visuotinumo argumentas lyg žaibas iš dangaus apšviečia šių dienų krikščionių sekuliarų individualizmą, tikėjimo bendrystės stoką, egocentrišką atsiskyrimą nuo Bažnyčios. Panašiai ir prieš senumo teiginį neatsilaikytų nemažai bažnyčių pastorių irk unigų, nes kur kas mieliau skleidžia ne biblinį mokymą, bet žavisi šiuolaikinėmis pop psichologijos, verslumo ir pozityvios filosofijos idėjomis nei Bažnyčios tėvų tekstais, Šventojo Rašto lobiais. Galiausiai, sutarimo argumentas atidengia, kad šiandien dauguma bažnyčių, pasirinkusių liberalų kelią, pirmenybę teikia ne bendram Kristaus mokymo suvokimui, bet „savo Rašto interpretacijos išskirtinumui“.

Leriniečio Priminimas, manau, yra itin vertingas pastoracinis tekstas ne tik katalikams, bet ir, mums, evangelikams.

Bažnyčią Vincentas perspėja ne visais mokytojais ir mokymais aklai tikėti, nesusigundyti naujoviškomis, prisitaikančiomis prie šiuolaikinės kultūros, Rašto interpretacijomis, kurios dažnai sąlygoja erezijų atsiradimą. Jis mus išsamiai moko kaip tirti mokymo ir tikėjimo tikrumą: klaidą atmesti, o tiesą – sutvirtintini Raštu bei Tradicija / Ortodoksiniu mokymu.

Pastoriai iš Leriniečio gali pasisemti ganytojiško rūpestingumo, mokytojo kruopštumo, Rašto interpretavimo atidumo, neveidmainiškos meilės tikėjimo tiesai ir Kristaus bažnyčiai. Žavingas Vincento Rašto ir Bažnyčios tėvų pažinimas, kerintis plunksnos valdymas, meistriškos Rašto eilučių ekspozicijos, palyginimų vaizdingumas – visa tai tampa aštriais įrankiais ginant sveiką mokymą. Jo pavyzdys įkvepia pastorius uoliai saugoti didžiausią Jėzaus turtą – mokymo bei Jo kaimenės sveikumą. “Gavai auksą, auksą ir atiduok – nenoriu, kad vietoj aukso begėdiškai duotum šviną, ar klastingai ištiestum varį“ (46 psl.)“.[1]

——————–
1. Šv. Vincentas Lerinietis. Priminimas (Commonitorium). VšĮ „Laetitia“, 2005

Dalinkimės:

2 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.