Krikščionis ir Dekalogas

4Žodžiai „įsakymas“, „įstatymas“ neretam krikščioniui asocijuojasi su Senojo Testamento griežta tvarka ir bausmėmis įstatymo laužytojams.

Todėl vos tik išgirdę „įstatymas“, įsitempiame, susigūžiame. Krikščioniškoji soteriologija (išgelbėjimo doktrina) labai aiškiai pabrėžia, kad Dievo vaikais tampame ne dėl gerų darbų, bet tik tikėdami Kristaus auka ,ne vykdydami Dievo įstatymą, bet iš Dievo malonės – neužtarnautos dovanos. Tad, malonę žinoma, priimame, o Įstatymą paliekame nuošaly.

Bet ar tikrai krikščionims šiandien Įstatymas niekuo nenaudingas? Gal, būdami išgelbėti iš malonės, esame nuo jo atleisti?

Manau, krikščionims gresia du kraštutinumai. Viena vertus, vykdyti Įstatymo raidę, pamirštant meilės ir gailestingumo dvasią, ir pasiduoti legalizmui, kurio saugotis tikintiesiems prisakė Viešpats Jėzus ir apaštalas Paulius. Kita vertus, kyla pagunda visiškai atmesti Įstatymą, atsisakyti Senojo Testamento Dievo, kaip rūstaus ir nesuprantamo. Tai Markijono erezija, kuri susiformavo II a. po Kristaus. Markijonas pripažino tik Naujojo Testamento malonės ir meilės Dievą, bet Senąjį Testamentą ir Jo Dievą, kaip rūstų ir teisiantį, atmetė. Žinoma, nelengva suderinti malonę ir Įstatymą, paprasčiau juos supriešinti arba vieno ar kito atsisakyti, pasiliekant tik prie Įstatymo arba tik prie malonės. Tačiau ar tai teisinga?

Šiame straipsnyje prisiliesime prie dešimties Dievo įsakymų – pačios Įstatymo šerdies, kitaip tariant – prie Dekalogo. (Išvertus iš graikų kalbos tai reiškia „dešimt teiginių“.) Šių įsakymų krikščionys neturėtų atmesti. Tai lyg kelio ženklai, kelionėje link Dievo. Įstatymo tikslas – atvesti žmones prie Dievo. Tomas Akvinietis yra pastebėjęs, jog Dievo įstatymas duotas ne tik netikintiems, bet ir tikintiems, kad „žmogus labiau mylėtų Dievą“. Mat ne tik neteisieji nusikalsta, bet ir tikintieji nusideda. Todėl Įstatymas mus pataiso, sudrausmina ir vėl nukreipia prie Kristaus, ir stiprina meilę mūsų Gelbėtojui, nes būtent „meilė yra mūsų stipriausias ryšys su Dievu“ (Akvinietis, Tomas. Summa Contra Gentiles, 111-16).

Trumpai apie Dekalogo atsiradimą

Pirmą kartą dešimt Dievo įsakymų Biblijoje išvardijami Išėjimo knygoje (Iš 20, 2-17) ir pakartojami Pakartoto Įstatymo knygoje (Įst 5, 6-21). Be to, jų interpretacija skamba Kunigų, Patarlių, Pranašų knygose. Naujajame Testamente Jėzus taip pat jų nesibodėjo. Sutikęs vieną jaunuolį, kuris klausė, ką daryti, kad būtų išgelbėtas, pokalbio pradžioje Viešpats jam primena Dekalogą. O Rašto aiškintojo paklaustas, kuris įsakymas Įstatyme svarbiausias, nusako jam Įstatymo tikslą ir dvasią – meilę Dievui ir artimui. Vieni teologai Jėzaus Kalno pamokslą vadina nauja dešimties Dievo įsakymų interpretacija, kiti – Mesijo Tora, nauju meilės įsakymu, atėjusiu per Jėzų, kuris, kaip ir Mozė, kalno pašlaitėje dėstė savo mokymą. Jėzus antitezių forma aiškino keletą įsakymų ir iš Dekalogo: „Jūs esate girdėję<…>, o Aš jums sakau<…>“, nušviesdamas juos dieviško supratimo šviesa. Matas Kalno pamokslą rašė žydų kilmės krikščionims, kurie abejojo, ar ir toliau reikėtų laikytis viso Įstatymo, kaip jis buvo suprantamas iki Jėzaus atėjimo. Jėzus atskleidžia, kad Dievo valia slypi ne Įstatymo raidėje, bet jo dvasioje. Žmonių teismai baudžia už blogus darbus sulaužius įstatymus, o Dievas regi daugiau – mintis, paskatas ir intencijas, lemiančias piktus darbus. Įstatymo vykdymas reikalauja ne mažesnio teisumo už fariziejų (Mt 5, 17-19), bet didesnio – Dievo Sūnaus prigimties ir pasišventimo Tėvui.

Savo įsakymus Dievas paskelbė visam Izraeliui per Mozę po istoriškai ir dvasiškai svarbaus įvykio – stebuklingo visos tautos išvedimo iš Egipto. Dievas rūpestingai vedė juos per dykumą, nešė kaip erelis ant savo sparnų (Iš 19, 4), globodamas, saugodamas ir maitindamas, kad prie Sinajaus kalno būtų sudaryta Sandora ir Jo tauta taptų ypatinga, šventa. Per Izraelį Dievas norėjo apreikšti save ir kitoms tautoms. Prie Sinajaus Jis paliepė Mozei pašventinti tautą ir trečią dieną būti pasiruošusiems susitikimui su Dievu. Viešpats nužengė savo šventumu ir visas kalnas rūko bei drebėjo, žmonės stovėjo išsigandę kalno papėdėje ir girdėjo, kaip Dievas kalbasi su Moze (Iš 19, 16-21). Viešpats Izraeliui per Mozę išsakė nuostatus (Iš 20-23 sk.), kurie vėliau buvo surašyti į Sandoros knygą. Tie nuostatai reglamentavo žmonių kasdienį gyvenimą ir įtvirtino teisinę Izraelio tautos tvarką. Šie Dievo nurodymai prasideda moraliniais nuostatais – dešimtimi įsakymų, kuriuos Dievas išskyrė kaip visų nuostatų šerdį iš visos Sandoros knygos.

„Dešimties įsakymų“ sąvoka pirmą kartą Biblijoje paminėta Iš 34, 28: „Jis buvo ant kalno su Viešpačiu keturiasdešimt naktų, nevalgė duonos ir negėrė vandens. Ir Jis įrašė plokštėse sandoros žodžius, dešimt įsakymų“.

Judaizmas ir visos krikščioniškosios tradicijos šiandien pripažįsta dešimt Dievo įsakymų, kaip nusakančius dieviškos dorovės esmę. Tačiau galime pastebėti, kad nežymiai skiriasi įsakymų išdėstymo tvarka, mat jie nebuvo sunumeruoti Šventraštyje. (Žr. lentelę apačioje.)

Judėjų
(pagal Talmudą)
Katalikų ir liuteronų
(pagal Augustiną)
 Ortodoksų ir reformatų
 (pagal Filoniką)
1. Aš esu Viešpats tavo Dievas.
2.  Neturėk kitų dievų šalia manęs, nedaryk sau jokio drožinio, nei atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.
3. Netark Viešpaties vardo be reikalo.
4. Švęsk Sabatą.
5. Gerbk tėvus.
6. Nežudyk.
7. Nesvetimauk.
8.  Nevok.
9. Neteisingai neliudyk.
10.Negeisk svetimo sutuoktinio, negeisk svetimo turto.
1. Aš esu Viešpats tavo Dievas: neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
2. Netark Viešpaties vardo be reikalo.
3. Švęsk Viešpaties dieną.
4. Gerbk tėvus.
5. Nežudyk.
6. Nesvetimauk.
7.  Nevok.
8. Neteisingai neliudyk.
9. Negeisk svetimo sutuoktinio.
10. Negeisk svetimo turto.
1. Aš esu Viešpats tavo Dievas: neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
2. Nedaryk sau jokio drožinio, nei atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.
3. Netark Viešpaties vardo be reikalo.
4. Švęsk Viešpaties dieną.
5. Gerbk tėvus.
6. Nežudyk.
7. Nesvetimauk.
8. Nevok.
9. Neteisingai neliudyk.
10. Negeisk svetimo sutuoktinio, negeisk svetimo turto.

Katalikai ir liuteronai judėjų pirmą ir antrą įsakymus sujungia į savo pirmą, neišskirdami judėjų pirmo įsakymo antros dalies, o dešimtą išskaido į du „negeisk“. Ortodoksai ir reformatai judėjų pirmą įsakymą ir jų antro įsakymo pirmą dalį sujungia į savo pirmą, o jų antras įsakymas yra judėjų pirmo įsakymo antra dalis. Tačiau esminių skirtumų tarp šių išdėstymų nėra. Pagrindiniai nuostatai, kuriuos išskiria pats Viešpats, yra visose tradicijose. Siekiama, kad žmogus gyvenime deramai gerbtų Dievą ir artimą, vengtų pikto.


Dekalogo paskirtis mūsų gyvenime

Idant aiškiau suprastume Dievo įsakymų svarbą savo gyvenime, turime suvokti esminę Viešpaties Dekalogo paskirtį.Pirmiausia, anot apaštalo Pauliaus, įstatymas įsiterpė į išgelbėjimo planą, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų (Rom 5, 20). Dievas norėjo parodyti visišką žmogaus sugedimą ir nuodėmingumą, dvasinį bankrotą ir bejėgiškumą. Įstatymu Viešpats atskleidė žmonijai, jog tarp Dievo ir žmogaus – neperžengiama praraja. Dešimt Dievo įsakymų atspindi absoliutų Dievo teisumą, tyrumą ir gerumą. Tuo tarpu žmogus Įstatymo akivaizdoje pamato savo nuodėmingumą, gėdą, kaltę (Rom 7 sk.). Dekalogas tarsi indikatorius nustato asmens teisumą arba nedorumą. Kai šiais įsakymais imame skrosti širdį, iš sielos gelmių pakyla nuoširdi nusidėjėlio aimana: kaltas, kaltas, kaltas… Akivaizdu, kad šie įsakymai tobuli, bet mums vien savo pastangomis – neįvykdomi. Visi, išskyrus Kristų, sulaužėme Dievo įsakymus ir tikrai ne kartą: negerbėme Dievo, tarnavome stabams, minėjome Dievo vardą be reikalo, nešventėme sekmadienių, negerbėme tėvų, paleistuvavome (jei ne kūnu, tai mintimis), žudėme (jei ne veiksmais, tai žodžiais), vogėme (jei ne daiktus, tai idėjas), melavome (jei ne į akis, tai už akių), geidėme (jei ne atvirai, tai slapčia) svetimo turto, gebėjimų, padėties ir t.t.Antra, Dekalogas parodė, kad mums reikia nepaprasto, Švento tarpininko prieš Dievą. Be Jo niekas neišstovės Dievo akivaizdoje, nes neįvykdo Jo reikalavimų: visi kalti, visi verti mirties. Kaip izraelitai bijojo artintis prie Dievo artumo Sinajaus kalno papėdėje bei maldavo Mozės būti jų tarpininku, taip ir mes šaukiamės Kristaus – vienintelio Dievo ir žmonių Tarpininko. Visi žmonės girdėjo griaustinį ir trimito garsą, matė žaibus ir rūkstantį kalną. Matydami tai žmonės atsitraukė ir stovėjo atokiai. Jie sakė Mozei: „Tu kalbėk su mumis! Mes klausysime. Tačiau te nekalba su mumis Dievas, kad nemirtume!“ (Iš 20, 18-19). Kas gali stovėti švento Dievo akivaizdoje ir nemirti? Todėl Izraelyje buvo nustatyta vyriausiojo kunigo tarpininkavimo-permaldavimo tarnystė. Kunigas kartą per metus atnašavo metinę auką už savo ir visos tautos nuodėmes, įeidamas į Švenčių Švenčiausiąją. Tiek Mozės, kaip tarpininko, tiek vyriausiojo kunigo įvaizdžiai kalbėjo apie didesnį Dievo ir žmogaus Tarpininką, kuris ateina – Kristų, aukojantį save, kad kelias pas Dievą atsivertų.

Trečia, Dekalogas turėjo atskleisti, kad žmogui norint gyventi tyrą, dorą ir visavertį gyvenimą pagal Dievo tvarką, reikalinga nauja prigimtis. Visas Naujasis Testamentas kalba, kad Įstatymo darbais žmogus neišsigelbės. Tik nusilenkus po Dievo ranka, pripažinus Kristaus viešpatystę, žmogui suteikiama nauja širdis, nauja dvasia. Jėzus ne kartą perspėjo, kad Įstatymo vykdymas, nesuprantant jo dvasios, yra veidmainiška įstatymiška religija – taurės išorės valymas, apleidžiant vidų. Kiek ją beblizgintum iš išorės, taurė nepasidarys švaresnė viduje. O vidų pakeisti gali tik Kristus.

Kai atgimstame, Šventosios Dvasios galia meilės įstatymas įrašomas nebe į akmens plokštes, bet į mūsų širdis (2 Kor 3, 3). Šiandien Dekalogas mums tampa Kristų mylinčia prigimtimi mumyse, siejančia mūsų širdis su Dievu pasiaukojančia meile. Tad atsakymas į klausimą, ar krikščioniui reikia gyventi pagal dešimt Dievo įsakymų, žinoma, yra „taip“. Bet ne Įstatymo raide, o dvasia. Juk esame pašaukti gyventi pagal dievišką prigimtį, esančią mumyse, sekant Kristaus pavyzdžiu. Jėzus yra Dekalogo – Dievo ir artimo meilės – įsikūnijimas ir išpildymas. Supraskime, kad malonę ir moralę sujungia Kristaus meilė. Tikroji krikščionybės moralė yra meilė, nes kas myli, tas įvykdo Dievo įsakymus.

Dekalogas mums padeda pamatyti, ar iš tikrųjų pasiliekame Dievo ir artimo meilėje, o gal esame atšalę, atitolę nuo Dievo, apsigavę ar sugundyti savanaudiškumo, egoizmo, nuodėmės. „Nes tai yra Dievo meilė – Jo įsakymus vykdyti. O Jo įsakymai nėra sunkūs. Juk, kas tik gimė iš Dievo, nugali pasaulį; ir štai pergalė, nugalinti pasaulį – mūsų tikėjimas!“, – rašo apaštalas Jonas (1 Jn 5, 3, 4). Jei tik kalbame, kad mylime Dievą, bet gyvenimu šito išsižadame – tuščias yra toks kalbėjimas ir pamaldumas.

Straipsnį pabaigsiu šiek tiek perfrazuota M. Liuterio mintimi: Širdžiai būnant su Dievu, visi įsakymai vykdomi savaime.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.