Kokia Kalėdų dvasia?

kaledu_dvasiaKalėdos – nuostabus metas, apgaubtas paslaptingos nuotaikos, nuoširdžios meilės, geranoriško dėmesio artimiems žmonėms, padėkos žodžių ir šilto šeimyninio jausmo.

Kažkas rašo pasveikinimus savo artimiems žmonėms, pažadindamas šviesiausias mintis ir parinkdamas pačius švelniausius žodžius savy. Kažkas su meile ruošia dovanėles, idant parodytų savo artimiesiems, kad jie yra tikrai brangūs jam. Puošiami miestai ir miesteliai, gatvės ir parduotuvių vitrinos, visa nušvinta margaspalvėmis švieselėmis, linkinčiomis praeiviams kažko geresnio, šviesesnio. Daugelis Kalėdų vakarą susiburia prie šventinio stalo, artimai bendrauja ir pasako šiltus, pilnus vilties, širdingus žodžius. Juk stalas simbolizuoja ne tik maistą, bet ir atvirą, nuoširdų bendravimą, kai dalinamės ne tik šventine duona, bet ir savo gyvenimu, meile, dėmesiu vienas su kitu. Dar kiti šeimomis, jaunuoliai linksmais būreliais su dėkingomis širdimis renkasi bažnyčiose, norėdami pažvelgti į Kalėdas Šventojo Rašto akimis, bei su jauduliu laukti Dievo malonių brolių ir seserų tarpe. Šias žmonių pastangas būtų galima vertinti dvejopai.

Viena vertus, norisi džiaugtis, kai krikščioniška tradicija, padeda žmonėms puoselėti tikėjimą Dievu, šeimą ir santykius su artimaisiais kaip neįkainuojamas vertybes. Nes šios šventės dvasia ir noras žmogui atsigręžti į savo artimą buvo apspręstas nuo pat pradžių, kai Dievas išpildė savo pažadą, duotą žmonėms, ir siuntė savo Sūnų, kaip žmonijos Gelbėtoją bei Ramybės Kunigaikštį, kurio viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo (Iz 9, 6–7). Jis įkūrė Naująją sandorą, o mums paliko naują įsakymą – mylėti vienas kitą. Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip ir Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą (Jn 13, 34). Kristaus gimimas žemėje yra apreikšta Dievo meilė mums, kuri buvo įrodyta ant kryžiaus kaip stipresnė už mirtį. Dievo meilė įveikė nuodėmę, tamsą, mirties baimę, jos grasinančius nasrus. Per tai sužinojome nuostabią tiesą, jog Dievo meilė mums yra stipresnė už mirtį, prieš kurią sudreba daugelis. Todėl kai, žmogus patiria gera, ir kitą siekia praturtinti tuo pačiu, tuomet puoselėjamos krikščioniškos vertybės džiugina širdį.

Kita vertus, nuliūstame ir norime būti kritiški, kai šios šventės drabužiu bando apsivilkti kiti „veikėjai“ – godumas, noras pasipelnyti, girtavimas, pasileidimas ir kiti kūno darbai… Tuomet suprantame, jog trūksta tikrosios Dievo šviesos, kad tamsa trauktųsi, o šviesa vis labiau šviestų mūsų supratime, gyvenime, šeimoje, kultūroje, tautos tapatybėje. Nors krikščioniška tradicija veikė Vakarų valstybių kultūrą ir Kalėdos tapo visapusiškai priimtina, bene šviesiausia metų ir labiausiai pamėgta švente, tačiau dažniausiai žmonės turi tik jos drabužį, bet ne dvasią, išorę, bet ne širdį. Krikščionys, būdami Kristaus sekėjai, gali perduoti visuomenei tikrąją Kalėdų dvasią.

Nepamirškime, kad nuo IV a., kai Vakarų krikščionys pradėjo švęsti Kalėdas – Jėzaus gimtadienį, tikintieji siekė jį pripildyti meilės dvasios. Įvairių šimtmečių krikščionys puoselėjo nuostatą, parodyti Dievo meilę, gailestingumą, tiems, kurių Kalėdos ne tokios smagios, šiltos ir mielos. Todėl jų taikiniu neretai tapdavo vargstantys žmonės: sunkiai besiverčiantys miesto gyventojai, ligoniai, apleisti gatvių vaikai, našlaičiai ir našlės. Šių puoselėjamų vertybių pasėkoje gimė nuostabus literatūros klasikos kūrinys Č. Dikenso „Kalėdų giesmė“. Ji tapo puikia iliustracija krikščionių puoselėjamoms tradicijoms. Kaip vieno Londono godaus turtuolio Skrudžo gyvenimas pasikeitė per vienas Kalėdas, suvokus tikrąją šių švenčių dvasią – meilę artimui. Manau, kad Dievas, suteikdamas galimybę jau penkiolika metų Lietuvos bažnyčioms dalyvauti nuostabioje krikščioniškoje akcijoje „Vaikų Kalėdos“, mus moko dovanoti Kalėdų dvasią ir Evangelijos šviesą mūsų tautos vaikučiams ir jų tėveliams, bei pajausti kaip mūsų gyslomis lyg kraujas gali tekėti tos pačios vertybės, kurias puoselėjo ištisų kartų Kristaus bažnyčios tikintieji. Mūsų tautoje nėra labai gilios šios tradicijos. Todėl, jei laukiama kokių „paramų ar pagalbų“ – tai iš vakarų valstybių, nes nesitikima, kad kažkas iš vietinių galėtų duoti atvira dešine, neužspaudęs kažko kairėje. Be abejo, esame savo tautos vaikai, kur davimas su meile nebuvo puoselėjamas. Tačiau dėl Kristaus dvasios mumyse, iš Dievo malonės, įgyjame nuostabią galimybę pakilti iš padėties, kurioje tik laukiama, kas duos, į Dangaus karalystės pašaukimą, duoti tai, ką patys patiriame iš Dievo. Kai Dievas palengvina mūsų naštas ir ištraukia mus iš kančios, privalėtume padėti kenčiantiems ir prislėgtiems, juk patys, tai patyrėme. Kalėdų dvasia – davimo su Dievo meile dvasia.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.