Kodėl man kai kurios nuodėmės nekelia pasišlykštėjimo? | Klausimai – atsakymai

medisNuodėme yra šlykšti Dievo akyse. Esu tikinti ir kovoju su nuodėmėm kaip moku, bet man iškilo klausimas, kodėl man kai kurios nuodėmės nekelia pasišlykštėjimo, o kaip tik aptinku savyje, kad man jos patinka, nors protu suprantu, jog tai negerai.

Kaip pasiekti tokią būseną, kai nuodėmė apskritai taptų nepriimtina ir, man atrodo, tada lengviau jai nepasiduoti.

Olga, 38 m. Vilnius

*****

Dėkoju Jums, Olga, už aktualų klausimą. Mat šiuolaikinėje visuomenėje, o neretai ir bažnyčiose, nuodėmės klausimas traktuojamas kaip nepageidautinas, archajiškas ar žeidžiantis modernaus žmogaus orumą. Tuo tarpu atmetus nuodėmės, Dievo rūstybės ir bausmės teologiją, tampa visiškai nebeaiški Dievo meilės ir išganančio atpirkimo žinia, kuriamas naujas dvasingumo įvaizdis ir savęs išgelbėjimo kelias.

Biblija aiškiai diagnozuoja visos žmonijos sunkią padėtį. Žmonių esminė problema yra nuodėmė. Visi nešioja savo viduje „nepagydomą žaizdą“ – priešiškumo nuostatą Dievo atžvilgiu. Mes trokštame elgtis ir gyventi pagal savo pačių valią bei norus, bet ne pagal Dievo valią. O nuodėmė, kaip sakoma Rašte, – tai Dievo Įstatymo, Jo normų ir nuostatų, trumpa forma apibrėžtų Dekaloge, laužymas (1 Jn 3, 4). Ji pasireiškė mūsų darbuose, elgesyje, kalboje ir širdies nuostatose. Dėl nuodėmės galios mumyse esama visiško susvetimėjimo Dievo mąstymui ir dievotam elgesiui. Todėl nuodėmės mus traukia ir vilioja tarytum savos, o Dievo kelias atstumia, tarsi būtų svetimas ir primestas iš šalies. Didžioji žmonijos tragedija slypi tame, jog kiekvienos nuodėmės galas – mirtis. Ji verta Tobulo Dievo ir žmogaus Kūrėjo rūstybės, Jo teismo. Nei vienas nusidėjėlis negali atsilaikyti prieš Dievo teismą. Tik Kristaus permaldaujanti auka gali išvaduoti mus iš nuodėmės pasmerkimo, Dievo rūstybės dienos. Atgaila ir tikėjimas Kristaus kryžiaus auka – tai Biblijoje pateikiama išeitis. Kito kelio nėra patirti laisvę nuo nuodėmės ir išvengti Dievo rūstybės. „Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos“ (Rom 4, 7).

Atgimę iš aukšto kriškčionys patiria išvadavimą iš nuodėmingos prigimties, užvaldžiusios visą žmoniją po Adomo ir Ievos nuopolio. Tačiau tai nereiškia, kad mums neteks kovoti su nuodėme asmeninio gyvenimo lygmeny. Biblija mums atskleidžia, jog žemiškasis gyvenimas, tai – kovos laukas. Naujasis Testamentas aiškiai išskiria tris krikščionių priešus: nuodėmę („Neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kad nepasiduotumėte jo geiduliams“ (Rom 6,12), geidulingą kūną arba kūniškumą („Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visos kūno ir dvasios nešvaros, tobulindami šventumą Dievo baimėje“ (2 Kor 7,1) ir velnią („Todėl atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jok 4, 7).

Deja, krikščionims visą savo gyvenimą nevalia atsipalaiduoti, tenka budėti, melstis ir kovoti šaunią tikėjimo kovą su šiais trim dvasiniais priešais. Jie tarpusavyje susiję. Velnias gundo, sužadina kūno aistrą ar geidulį. Pasidavę savo kūno silpnumui, nusidedame. Todėl kovojant su konkrečia nuodėme savo gyvenime labai svarbu matyti visą kovos lauką, apimti visus tris priešininkus: aptikti pagundymo šaltinį ir priežastį, išsiaiškinti kūno vartus, per kuriuos ateina nuodėmė (akių geismai, kūno geismai, išdidumas, pavydas, nesantaika ir t.t.) ir pripažinti pačios nuodėmės pasireiškimą.

Biblija nurodo ne vieną kovos būdą su nuodėme. Tai pat neužtenka vien emocinės antipatijos nuodėmei, apie kurią minite savo klausime. Žinoma, kai vidinėmis tikėjimo akimis matome Dievo nuostabumą, tada suvokiame ir nuodėmės bjaurastį, kaip ji išniekina Viešpaties dorovę, iškraipo Jo tiesą, atstumia Dievo meilę. Tačiau svarbu ne tik emocionaliai bjaurėtis nuodėme, idant ją įveiktume. Pirmiausia svarbu augti Dievo pažinimu, dvasiškai bręsti. „Pabuskite teisumui ir nenuodėmiaukite, nes kai kurie iš jūsų nepažįsta Dievo. Tai sakau jūsų gėdai“, – sako apaštalas Paulius (1 Kor 15, 34). Tuo tarpu kūniškumas yra įveikiamas Šv. Dvasios pagalba, kai augdami Kristaus pažinimu, leidžiame Šv. Dvasiai subrandinti Dvasios vaisius mūsų gyvenime. „Sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų. Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia – kūnui, jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte“ (Gal 5, 17). Be to, Kristus ragina nepamiršti budėjimo ir maldos, nes žmogaus kūnas silpnas, o dvasia ryžtinga. Maldoje prašome Dievo pagalbos ir meldžiamės kaip mus mokė Jėzus: „Ir neleiski mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“ (Mt 6, 13). Žinoma, visų kovos su nuodėme būdų negalime aptarti viename atsakyme. Tačiau, kaip pastebėjome, tai yra vientisas gyvenimas su Dievu. Viskas tiesiogiai susiję su mūsų, kaip krikščionių, dvasine branda, Dievo pažinimo augimu ir įsišaknijimu Kristaus Evangelijoje, krikščioniškame gyvenime. Negalime švęsti pergalės prieš nuodėmę be nuoseklaus tikėjimo, Dievo pažinimo savo gyvenime. Juk pergalę pasiekiame ne savo jėga. Ją mums suteikia Dievas!

Be to, noriu paminėti, jei su specifine nuodėme kovojate jau kurį laiką ir niekaip jos neįveikiate, tada šiuo klausimu svarbu konsultuotis pas savo ganytoją bei išpažinti nuodėmę, kaip moko Jokūbas, idant siela pasveiktų palydima pastoriaus maldos (Jok 5, 16).

Pagarbiai,
pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.