Kodėl Dievas atima artimiausius žmones? | Klausimai – atsakymai

medis1Laba diena,
neseniai netekau tėčio. Nesuprantu, kodėl Dievas taip daro? Kodėl atima artimiausius žmones?

Saulėja, 18 m., Vilnius

***********

Miela Saulėja,

dėkoju Tau už klausimą ir nuoširdžiai užjaučiu Tave bei kitus Tavo šeimos narius dėl tėčio netekties. Mano pačios tėtis mirė, kai man buvo 20 metų. Žinau, koks gilus apmaudas ir didžiulė neviltis apima dukters sielą, kai išeina anapilin mylimas ir brangus žmogus – tėtis, kuris buvo ir geras draugas, ir stipri atrama, ir nuostabus drąsintojas. Juk jo buvimas šalia yra dar toks reikalingas… O tenka sakyti „sudie“… Be tėčio visa šeima lieka kaip sodas be aptvaro, kaip miestas be apsaugos sienos, lengvai pažeidžiama, nesaugi ir sutrikusi… Visiems šeimos nariams iškyla didelis iššūkis vėl atrasti savo tapatybę, iš naujo persiorganizuoti ir surasti gyvenimo prasmę. O tam reikia laiko.

Sunkiausia būna gedėjimo pradžia. Atrodo, viskas slysta iš po kojų, gyvenimas griūna, netenka prasmės, tikslai ir siekiai nublanksta, spaudžia depresija. Dažnai užplūsta įvairiausių jausmų bangos. Galynėjamės su apmaudo, kaltės, nevilties ir pykčio bangomis dėl numanomos neteisybės: „Neteisinga, kad taip atsitiko. To neturėjo būti“. Ilgesys „laužo kaulus“. Tada svarbu tiesiog žinoti, kad sielos skausmas – tai gedėjimo procesas, primenantis audringą jūrą, kurios susidrumstę vandenys putoja ir šniokščia. Tačiau jūra nurims, drumzlės nusės, o saulė vėl nušvis. Ramybė ateis kiek vėliau, kai įvyks vidinis persilaužimas – susitaikymas su žemiškąja tikrove ir Dievo valia. Duokite sau laiko.

Skaudžios netektys yra neišvengiamos. Deja, negalime pasirinkti, kada mes patys ar mūsų artimieji paliks žemiškąjį gyvenimą, lygiai taip pat kaip negalime nulemti ir savo gimimo. Tai Aukščiausiojo kompetencija. Todėl Šventasis Raštas vaizdinga poetine simbolių kalba žmogui nedviprasmiškai primena šio gyvenimo trumpalaikiškumą, kad žmogus nuolat ruoštųsi amžinajam gyvenimui: Mat „kiekvienas kūnas – tarsi žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra, bet Viešpaties žodis lieka per amžius“. Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis (1 Pt 1, 24; Iz 40, 6 – 8). Mano dienos pranyksta kaip dūmai, mano kaulai kaip židinys dega (Ps 102, 3). Jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės. Žmogaus dienos yra kaip žolė, kaip lauko gėlė ji pražysta. Vos tik papūtė vėjas, jo nebėra, jo vieta jo nebepažįsta. Bet Viešpaties gailestingumas per amžius tiems, kurie Jo bijo, ir Jo teisumas lieka vaikų vaikams tų, kurie Jo sandoros laikosi (Ps 103, 14 – 18).

Nors Raštas atveria atšiaurią tikrovę apie žemiškosios prigimties praeinamumą, bet tuo pačiu ir guodžia mus, jog Dievo gailestingumas pasilieka su Jo žmonėmis amžinybėje bei su tikinčiųjų vaikų vaikais žemėje.

Netekę mums brangių artimųjų gedime gana ilgą laiką. Gedėjimas taip pat turi prasmę mūsų gyvenime. Liūdėdami ir gailėdamiesi žmonės keičiasi: Geriau liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę (Ekl 7, 3). Kita vertus, liūdinčius Viešpats pats paguodžia dieviškąja paguoda: Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti (Mt 5, 4). Viešpats neapleidžia kenčiančio našlaičio ar našlės, bet siunčia jiems savo Guodėją – Šventąją Dvasią (Jn 14, 16 – 20). Tai laikas, kai galime giliau, asmeniškiau pažinti Dievą kaip savo Kūrėją, Gelbėtoją ir Didįjį Guodėją. Per liūdesį Viešpats leidžia mums pažvelgti į gyvenimą kitu žvilgsniu, padeda suprasti tuos, kurie kenčia šalia. O tai reiškia, kad mes tampame kitokiais žmonėmis ir atrandame kokybiškai naują gyvenimo prasmę.

Saulėja, noriu Tau rekomenduoti paskaityti keletą knygų. Tikiuosi, jog Tu ir Tavo šeima jose atrasite nemažai prasmingų paguodos žodžių. Tai D. F. Edgerton „Eiki ramybėje. Vadovas kenčiantiems netekties skausmą“; M. Albom „Antradieniai su Moriu“; Elisabeth Kubller – Ross „Apie mirtį ir mirimą“. Sunkioje situacijoje Jus paguodęs Viešpats per Jus galės guosti ir kitus kenčiančius.

Su malda,

pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.