Klemenso Aleksandriečio mintys apie tikėjimą, augantį meilėje (IIIa., Stromatai II)

lions-loveBažnyčią palaikanti dorybė yra tikėjimas, kuris išgano Dievo išrinktuosius. Vyriškai narsus tikėjimas – tai ištvermė.

O šiuodu seka paprastumas, mokslas, nekaltumas, orumas, meilė. Visos šios dorybės yra tikėjimo dukterys. Pirmas žengia tikėjimas, baimė stato, o meilė užbaigia. Reikia bijoti Viešpaties, kad statytum, o ne šėtono, kad griautum. Vėl gi: Viešpaties darbus turim mylėti ir dirbti, o šėtono darbų turime bijoti ir jų nedirbti. Dievo meilė ugdo ir sugrąžina meilėn, o šėtono baimė neatskiriama nuo neapykantos.

(Titas Flavijus Klemensas, įspūdingiausias teologas tarp Ireniejaus ir Origeno. 140 – 150 m. pradėjo mokymosi kelią Atėnuose. Klemensas ieškodamas savo mokytojo, klajojo po daugelį kraštų, kol pagaliau jį rado Aleksandrijoje. Ten nuo 194 m. kartu su savo mokytoju Pantenu jau dėstė katachetų mokykloje, parašė didžiuosius savo veikalus, priėmė kunigystę. Svarbiausias ir įdomiausias Klemenso veikalas – Stromatai)

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.