Klemenso Aleksandriečio mintys apie draugystę (II a.pb.-III a.pr.)

vaikaiEsama trijų draugystės rūšių: pirmoji ir geriausia grįsta dorybe, nes iš proto kylanti meilė yra stipri, antroji, vidutiniškoji, remiasi mainais. Tokia draugystės yra bendruomeniška, dosni ir naudinga gyvenimui. Mat paslauga besiremianti draugystė yra bendras dalykas.

O trečiąja rūšimi mes vadiname kilusią iš įpročio – nepastovią ir permainingą, grįsta malonumu.

Klemensas Aleksandrietis (Titas Flavijus Klemensas, 140(?) – 215(?) m.) – vienas įspūdingiausias teologas tarp Ireniejaus ir Origeno, įtakingiausias Bažnyčios misionierius aukštuosiuose Romos imperijos luomuose. Gausiai išlikusiuose Klemenso veikaluose nėra pasakojama jo atsivertimo istorijos. Todėl nežinia, ar jis buvo iš pagonių tarpo, nes labai gerai išmanė pagonių kultūrą, ar krikščioniškos kilmės, dėl puikaus krikščionybės pažinimo?

Klemensas gyveno ir mokė Aleksandrijoje – antrame didžiausiame imperijos mieste, kuris buvo augančios krikščionybės židiniu. Tik gyvenimo pabaigoje, kilus persekiojimams, Klemensas pasitraukė į Kapadokiją pas savo mokinį Aleksandrą, Jeruzalės vyskupą.

Citata iš svarbiausio ir įdomiausio jo veikalo – Stromatai (II). Stromatai skirti savo tikėjimo ir Šventojo Rašto pažinimą tobulinti norintiems krikščionims bei tokių krikščionių mokytojams.

Dalinkimės:

10 komentarų

    • Dalija, miela jog domitės Klemenso veikalais. Deja, jie nėra plačiai išversti į lietuvių kalbą. Stromatų ištraukas galite paskaityti Bažnyčios Tėvų Antologijoje, Aidai, 2003.

  1. Jei mano zmona panoretu buti pastore, jai uzdrausciau. Juk Biblija draudzia moterims vadovauti. Tai nereiskia kad moteris zemesne uz vyra. Ji ne zemesne, tiesiog vyras ir moteris turi skirtingas funkcijas. Moters funkcija yra buti seimoje, o ne lakstyt iskisus liezuvi. Vyro funkcija vadovauti, tame tarpe ir savo moteriai. Problema yra tame kad vyras atsisako buti vyru, o dar didesne problema kai moteris virsta „tarpine“ lytimi: ji ne vyras, bet jau ir ne moteris.

    • Samai, turite teisę laikytis komplimentarinės pozicijos į moterų pastoraciją Bažnyčioje. Tačiau, kiti žmonės laikosi biblinės egalitarinės pozicijos, nemažiau gerbtinos ir teisingos.
      Sakote, kad neleistumėte savo žmonai būti pastore, tai jūsų asmeninis ir bendravimo su savo gyvenimo drauge laisvas pasirinkimas. Jei jums tai abiems tinka, galite taip tarnauti…
      Kita vertus, palyginate pastoracinę tarnystę su „lakstymu iškišus liežuvį“, kas, manau, yra tikra problema pasitaikanti pastorystėje, nepriklausomai nuo lyties. Savo namuose reikia būti ir vyrams, ir moterims, kurie lygiavertiškai rūpinasi vaikų ugdymų, buitimi, ūkio darbais, kaip ir tarnyste Viešpačiui. Nesutinku, kad biblija suriša moteris tik su namų ūkiu, o vyrus padaro visuomenės veikėjais – tai kylančios pramonės amžiaus įtaka visuomenei (XIX a.). Jei pamenate Pauliaus pirmą laišką Timotiejui, kuriame yra raginami vyrai, vyskupai, atidžiai rūpintis savo namais, o tik tada Dievo namais. „Kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis rūpinsis Dievo bažnyčia?“ (1 Tim 3, 5).
      Galiausiai, galiu sutikti, kad ir vyrų vyriškumas bei moterų moteriškumas gali būti pažeisti nuodėmės pasekmės ir abejoms lytims, kaip lygiaverčioms Dievo akyse, reikia išgydymo Evangelijos jėga.

      • Atleiskite, taciau mano pozicija kaip tik yra bibline, nors kazkodel ja taip nepavadinote.
        Tarnauti Dievui tiek moteris, tiek vyras gali ivairiai. Ir nebutinai baznycioje. Tiek kad velgi, Dievas aiskiai nepaskyre moteriai vadovo funkcijos. Tai netgi aiskiai matoma srityse, kurios su religija apskritai nieko bendro neturi.
        Biblija pilna pavyzdziu, is kuriu aiskeja, kad Dievas naudoja vadovaujancias moteris kaip Savo teismo instrumenta. Kai izraelitai nusisukdavo nuo Kurejo, Jis jiems atgrezti i Save naudodavo bet ka, net moteris. Vien ko verti zodžiai is Izaijo 3 sk 12 eil :Mano tauta! Vaikai juos spaudžia, moterys jiems viešpatauja. O mano tauta! Tavo vedliai tave suvedžioja ir veda klaidingu taku…
        Ne kitaip buvo ir Deboros atveju. Po pergalingo musio ji kartu su Baraku giedojo giesme. Jos esme- tautos prabudimas ir pakilimas is gedos. Dievas sugedino tautos vyrus, veikdamas per moteri. Ty tokie atvejai kaip Deboros yra vien momentiniai ivykiai, Dievas taip disciplinuoja mus. Matyt mums taip lengviau suprantama. Bet tai nereiskia, kad moteris skirta vadovavimui. Tokie isskirtiniai momentai tai ir irodo. Ivyko teismas. Tauta atgailauja. Ir vel viskas atsistoja i savo vietas. Vyrai ir moterys toliau daro tai kas jiems skirta Dievo, o ne uzsiima savavaliska veikla. Vadovaujancios moterys nueina i antra plana, uzleisdamos sia vieta teisetiems jos savininkams (kurie buvo pries tai apleide ja). Viskas grizta i savas vezias. Bent jau taip matau is Rasto studiju.
        Suprantu, kad komentuoju ne i iraso tema, tiek kad neradau kur galeciau tai daugiau issakyt.
        Daugiau diskutuoti nematau prasmes. Kiekvienas eina savo pasirinktu keliu.

        • Teisingai Samai sakai: „Kiekvienas eina savo pasirinktu keliu“…
          Manau pastorė Anželika ir eina savo keliu arba, kitaip tariant, Dievo numatytu keliu. Kam gi mums čia priešintis, kažką įrodinėti, o gal erzintis, jei jai gerai sekasi ir puikiai vadovauja nuostabiai Dievo bažnyčiai. Argi nesimato, kad tai Dievo valia!
          Turbūt, kaip ir pats minėjai, dabar ir yra tas momentinis įvykis… Įsiklausykime į Viešpatį… 😉

          • Dėkoju, Edvinai, už šaunią repliką. Dievo pašaukimas žmogaus, vyro ir moters, gyvenime išlieka pagrindiniu faktoriumi jų tarnystėje. Broliškas ir seseriškas tarpusavio pagarbumas – tai yra atstatytas lyčių teisingumas Kristuje. Kristaus kryžius naikina lyčių priešybių sieną, dominavimą vienos lyties virš kitos ir visus šaukia lygiaverčiai įsūnystei ir dukterystei, bei abiejų lyčių tarnystei pagal suteiktas dovanas (tame tarpe ir vadovavimo). „Dvasia nužengs ant kiekvieno kūno ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus…“. 🙂

        • Diskutuojant tarp dviejų biblinių pozicijų – komplimentarų ir egalitarų – biblinis Dievo teismų argumentas, kurį pateikiate, Samai, nėra tikslus. Kaip žinia, remiantis Biblija, Dievas naudoja tiek Savo teismui, tiek Savo išganymui skirtingus įrankius – vyrus ir moteris, žydus ir pagonis, tautas ir net gyvūnus. Deja, daugiau atvejų Izraelio tautai buvo įvykdyti teismai per nedorus vyrus – karalius, valdytojus ir kunigus – (žydus ir pagonis) :(, nei per moteris, nes biblinė kultūra ir aplinka buvo patriarchalinė. Tad, kaip matote, tokie argumentai tik sukelia priešiškumą tarp pozicijų, bet neveda tiesos link. O, kad Debora, anot jūsų, buvo Dievo teismo įrankiu Izraeliui, iš esmės, negaliu sutikti. Biblija priešingai rodo. Visi teisėjai, tame tarpe ir Debora, Teisėjų laikotarpyje, buvo Dievo siųsti išgelbėjimo įrankiai Izraeliui iš pagonių tautų jungo. Beje Deboros gyvenimas ir darbai akivaizdžiai patvirtinta Dievo pašaukimą vadovauti Izraeliui. Ji parodė aukščiausią vadovavimo etiką. Vienintelė Izraelio teisėja, kuri neturėjo moralinių problemų buvo Debora. Dėl šios priežasties ši moteris – vadovė buvo didžiai gerbtina Izraelio tautoje. Tokiu teiginiu, jog Debora buvo teismo įrankis Izraeliui ir jo vyrams, galima įžeisti ir šios tautos, kaip ir kiekvienos tautos, istorinius jausmus, kurioje buvo yra ir bus, Apvaizdos pakeltos, vadovaujančios moterys.
          Sutinku, Samai, diskusiją galima būtų tęsti tik tuo atveju, jei diskutuojančios šalys abipusiai sutartų argumentacijos erdvę (biblinė, teologinė, ontologinė ar kultūrinė) ir oponuotų žingsnis po žingsnio romiai bei pagarbiai, nuolankiai ieškodami tiesos. Gyvenime gi visi einame, kaip sakote, savo pasirinktu keliu…

          • Cit : „Kristaus kryžius naikina lyčių priešybių sieną, dominavimą vienos lyties virš kitos „. Kalba eina ne apie dominavima, o apie skirtingas funkcijas. Sulig Kristaus atejimu skirtingos funkcijos islieka. Vyras ir moteris visais laikais yra ir bus lygus, niekas neturi teises kazko niekinti. Bet funkcijos yra ir bus skirtingos. Siu dalyku priminima laikyti diskriminacija ar nepagarba butu neteisnga. Reikia pripazinti, kad tiesa kartais zeidzia, bet tokia jau jos prigimtis. Tam kartui zeidzia, bet veliau islaisvina.

  2. Sutinku, tiesa gali žeisti ir gydyti, ji turi abi šias savybes, nelygu kada kuri pasireiškia. Tačiau tenka pastebėti, kad moterų vadovavimo klausimu nei viena iš dviejų apibrėžtų teologinių pozicijų nėra absoliučios Dievo tiesos savininkė, bet tik einanti link tiesos. Samai, jūs laikotės komplimentarų pozicijos, teigdamas apie vyro ir moters skirtingas funkcijas arba vaidmenis. Esate laisvas taip mąstyti, jei tuo tikite.
    Būtent vaidmenų klausimu abi biblinės pozicijos kardinaliai skiriasi, grįsdamos savo požiūrį Biblija, neretai tomis pačiomis Rašto eilutėmis. 🙂
    Komplimentarai teigia, kaip ir jūs, Samai, šiuo atveju, kad vyro ir moters vaidmenys skiriasi šeimoje, visuomenėje ir bažnyčioje nuo Sukūrimo tvarkos.
    Egalitarai gi teigia (šio požiūrio laikausi aš), kad vyrai ir moterys yra lygūs ne tik savo orumu, bet ir vaidmenimis šeimoje, valstybėje ir bažnyčioje pagal Sukūrimo, Atpirkimo ir Atnaujinto pasaulio, kuriame nebus nei vyro, nei moters, tvarką. Jų nuomone Nuopolis įvedė vyro viešpatavimą virš moters (Pr 3 sk.), o patriarchalinė kultūra įtvirtino šį požiūrį ilgiems amžiams visuomenėje, bažnyčioje. Atpirkimas gi grąžino abi lytis į pirmapradę padėtį – „nėra nei vyro, nei moters – visi apsirengė Kristumi“. Visais Dievo duotais žmonijos išganymo etapais vyras ir moteris yra lygūs, skiriasi tik jų lytinės funkcijos – vienas -sėjėjas, kita – gimdytoja. Bet abu lygiai orūs, abu lygiai gali vadovauti visuomenėje ir bažnyčioje pagal pašaukimą – „plėskitės ir viešpataukite“, abu gali būti pripildyti Dvasios, abu gali tarnauti visose bažnyčios ir visuomenės sferose nevaržomai.
    Tad egalitarai tiki, kad Dievas vadovauja šeimoje, bažnyčioje, visuomenėje, kai partneriai šeimoje, o broliai ir sesės bažnyčioje, vienas kitam paklūsta Kristuje. Komplimentarai tiki Dievo vadovavimu šeimoje, bažnyčioje ir visuomenėje, kai vyras paklusta Dievui, o moteris vyrui. Tad kiekvienas seka savo įsitikinimu, siekdamas Dievo vadovavimo bažnyčioje bei gyvenime.
    Visgi gyvenimo patirtis rodo, kad dažnai šie požiūriai sumišta krikščionių šeimose, bažnyčiose. Komplimentarai elgiasi, kaip egalitarai, o egalitarai, kaip komplimentarai :). Žmogiškojo gyvenimo paradoksai… 😉 „Nėra teisaus, nėra nei vieno“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.