Kenčianti bažnyčia, o vis dėlto – turtinga!

Liudesys-depresija„Aš kentėjau. Tačiau žinau, kad be šių kančių nebūčiau patyręs tokio augimo“, – pastebi septyniolikmetis Jery Longas savo laiške garsiam psichiatrui V. Frankliui, išgyvenusiam fašistinio laikotarpio koncentracijos stovyklas.

Laiško autorius tapo nelaimingo atsitikimo per sportinio nardymo varžybas Hiustone auka. Visos jo galūnės paralyžiuotos, jis tegali rašyti mašinėle, įsikandęs pagaliuką. Studijuoja psichologiją, nes trokšta padėti kitiems (Iš V. E. Franklio knygos „Ko mano knygose nėra. Prisiminimai“).

Kančia – labiausiai nepageidautina žmogaus gyvenimo viešnia. Apie ją nenorime mąstyti, kalbėti, ją sunku emociškai ištverti. Šiuolaikinė kultūra ją visokeriopai stengiasi paslėpti tarytum „ylą maiše“, pasiūlydama aibę nuskausminančių užsimiršimo ir ignoravimo būdų. Vis tik kančia yra nuolatinė žmogaus gyvenimo palydovė, lydinti nuo gimimo į šį pasaulį iki mirties – kažkuriam laikui pasišalinanti, tarsi atsitraukianti, bet ir vėl prisiartinanti prie mūsų. Šventajame Rašte aptinkame jos atsiradimo priežastį. Tai žmonijos Nuopolis. Padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus <…> Vargdamas turėsi maitintis iš žemės visą savo gyvenimą – taip atskleidžiama Ievos ir Adomo gyvenimo tikrovė po jų atsitraukimo nuo Dievo valios. Deja, tokia yra ir mūsų tikrovė. Visų laikų vyrai ir moterys, vaikai ir seniai, tikintys ir netikintys patiria visokių kentėjimų: netikėtų nelaimių, ligų, netekčių, nemalonumų darbe ir gyvenime. Tačiau kaip mes juos vertiname? Ignoruojame, neigiame, vengiame apie tai kalbėti ir mąstyti? Ar, priešingai, visiškai palūžtame jų gniaužtuose, kančias padidiname puoselėdami savyje blogybių šaknis – priešiškumą, neapykantą, pyktį? Ką krikščioniui daryti su patiriama kančia? Priimti ar atstumti? Susitaikyti su tuo ar kovoti? Biblijoje atskleidžiama, jog kančia nėra matematiškai išsprendžiama. Visada joje išlieka tam tikra Dievo paslaptis. Neišvengiamus dalykus, kurių nepajėgiame suvaldyti, tenka priimti, bet Dvasios galia turime kovoti su piktumu, augančiu mumyse.

Smirnos bažnyčios pavyzdys

Šiame straipsnyje noriu pažvelgti į Smirnos bažnyčios dvasines pamokas iš Apreiškimo knygos. Apreiškimo Jonui pradžioje (2-3 sk.) užrašyta Kristaus žinia septynioms Azijos bažnyčioms. Visos jos išsidėsčiusios tame pačiame regione 40-70 kilometrų atstumu viena nuo kitos, tačiau išgyvena skirtingą laiką: kuri ramybės, o kuri persekiojimų, kuri – gerovės, o kuri – vargo. Bet virš visų yra Dievo Apvaizda. Ji visomis jomis rūpinasi.

Smirnos bažnyčios angelui rašyk: „Tai sako Pirmasis ir Paskutinysis, kuris buvo miręs ir vėl grįžo į gyvenimą. Aš žinau tavo darbus ir priespaudą, ir tavo skurdą, – o vis dėlto tu turtingas! – ir kaip tau piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą žydai, bet nėra tokie, o tik šėtono sinagoga. Nebijok būsimųjų kentėjimų. Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką.“ Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: „Nugalėtojas nenukentės nuo antrosios mirties“ (Apr 2, 8-11).

Regime ne vieną asmenį, bet visą bendruomenę, ir ne bedievius, o tikinčiuosius, patiriančius kančią. Smirnos bažnyčia – kenčianti bažnyčia. Iš karto noriu paminėti, jog tiktai Smirnos ir Filadelfijos – dvi bažnyčios iš septynių, susilaukia tik pagyrimų iš Jėzaus lūpų, jokio papeikimo. Begalinis Jėzaus gailestingumas vargšams dvasia!

Trapi taika

Mums gali nepatikti skaityti apie kenčiančią bendruomenę. Mat patys dažną kartą esame orientuoti į augančią, klestinčią šiuolaikinę visuomenę ir bažnyčią, kuri išgyvena ramybės, gerovės laikus. Šiandien mūsų tautoje džiaugiamės taikingu atstatymo laikotarpiu, tačiau niekas nežino ne tik tolimiausios, bet pačios artimiausios ateities. Ramybė yra gana retas ir labai trapus reiškinys žemėje. Juk visai neseniai, praeitą šimtmetį, Europą sukrėtė du pasauliniai karai, kuriuos abu per savo gyvenimą patyrė mūsų seneliai, ir vieną iš jų – mūsų tėvai. Istorikai bandė suskaičiuoti, kiek metų žmonija gyveno ramiai, be karų. Pasirodo, per visą žmonijos egzistavimo istoriją buvo tik 120 metų taikos.

Ir šiandien kai kuriose pasaulio šalyse vyksta karai, o bažnyčios persekiojamos: jų nariai patiria ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą, priešiškumą, paniekinimus, pažeminimus ir mirtį. Ne taip seniai tokia buvo pogrindžio bažnyčia Sovietų sąjungoje. Šių metų pradžioje Klaipėdoje vykusioje bendruomenių konferencijoje vienas iš mūsų šalies teologų pastebėjo, jog ir Europoje – laisvajame kontinente – bažnyčiai darosi neberamu. Sekuliarus pasaulis vis labiau stumia krikščioniškas vertybes į gyvenimo paraštes, nors jos nuo seno formavo Europos šalis. Neatmestina prielaida, jog gali kilti didelė nepakantumo banga prieš krikščionybę, ir krikščionims bus sunku nepriklausomai nuo konfesijos dydžio, tradicijos. Ar bažnyčia vėl neatsidurs kenčiančios vaidmenyje? Nežinia.

Be abejo, taikos laiku turime džiaugtis ir dėkoti Dievui už ramybę, tačiau neapsigaukime mintimi, jog niekas negali keistis mūsų gyvenime ir tautos istorijoje. Juk visos žmonijos istorija teka savo vaga per kalnus ir slėnius į Amžinybės jūrą.

Šiek tiek apie Smirną

Smirna buvo gražus, didelis ir klestintis miestas, kuriame tuo metu gyveno apie 200 tūkstančių gyventojų. Šiandien tai trečias pagal dydį Turkijos miestas Izmiras, turintis tris milijonus gyventojų. Apaštalo Jono laikais Smirna lenktyniavo su kitais dviem Mažosios Azijos kaimyniniais miestais, Efezu ir Pergamu, dėl pirmojo Azijos miesto statuso. Be to, Smirna, įsikūrusi prie Egėjo jūros, nuo seno garsėjo savo uostu, kuris buvo antras pagal dydį visame regione. Smirna palaikė glaudžius ryšius su Roma, ir imperatorius Tiberijus suteikė jai laisvo miesto statusą. Todėl jame, pirmajame iš Azijos miestų, buvo pastatyta šio imperatoriaus šventykla ir imtas propaguoti imperatoriaus kultas.

Miestas taip garsėjo Aukso gatve, kurioje stūksojo vien graikų-romėnų dievų šventyklos. Gatvės gale buvo pastatyta šventykla imperatoriui Tiberijui, joje kartą per metus visi miesto gyventojai privalėjo deginti smilkalus ir garbinti imperatorių, šaukdami: „Cezaris – viešpats!“ Taip buvo siekiama išreikšti ne tik religinę priklausomybę, bet dar labiau pabrėžti politinį lojalumą imperatoriui ir Romos imperijai. Smirnoje, kaip ir Efeze, krikščionys atsisakė smilkyti imperatoriui, todėl valdant Domicianui susilaukė didelių persekiojimų – bažnyčia kentė priespaudą ir nepriteklių, o miestas klestėjo.

Spaudžiama, tačiau nenugalėta

Jėzus, kreipdamasis į Smirnos bažnyčią, iš karto pastebi jos patiriamą kančią: Aš žinau <…> tavo priespaudą. Graikiškas žodis thlipsis, mūsų išverstas kaip „priespauda“, reiškia: skausmas, liūdesys, sielvartas, vargas, bėda, negalavimas.

Kaip bažnyčia, būdama klestinčiame regione, atsidūrė tokioje būsenoje? Atsakymas glūdi Jėzaus pastebėjime: Žinau, <…> kaip tau piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą žydai, bet nėra tokie, o tik šėtono sinagoga.“ Jėzus įvardina jų skausmo priežastį – žydų piktžodžiavimas. Smirnoje tuo metu buvo nemaža žydų bendruomenė ir sinagoga. Žydų bendruomenė turėjo išsikovojusi teisę negarbinti ciesoriaus per metines apeigas. Jai buvo suteikta įstatymo lengvata. Pradžioje krikščionys glaudėsi žydų sinagogoje, tačiau ilgainiui jie buvo atskirti kaip atsimetėliai nuo judaizmo. Žydai nepripažino krikščionių esant Abraomo palikuonimis ir Dievo tauta. Atskirti nuo žydų bendruomenės, krikščionys prarado neutralumo imunitetą bei įstatymo teikiamą apsaugą. Tuo tarpu Jėzus žydų bendruomenę dėl užsikietinimo ir tradicinio teisuoliškumo vadina „šėtono sinagoga“ – Dievo priešo sinagoga. Pasmerkdami krikščionis, jie tapo priešiški ir Jėzui. Tad Smirnos krikščionys patyrė priespaudą ir iš žydų, ir iš pagonių.

Viešpats guodžia kenčiančią bažnyčią ir prisistato kaip Pirmasis ir Paskutinysis, kuris mirė ir vėl grįžo į gyvenimą. Taip Jėzus tikinčiuosius patikina, jog Jis yra istorijos Viešpats, įveikęs mirtį, visų dalykų Pradžia ir Pabaiga. Jis ne tik dovanoja „aukso amžių“ tautoms, bet jį ir užbaigia. Jis kontroliuoja net pačius sunkiausius istorinius momentus, kai liejasi šventųjų ir nekaltųjų kraujas, o pati situacija, atrodytų, šaukte šaukia: „Kur Dievas?“ Visi sunkumai turi pradžią ir pabaigą. Kristus pats perėjo mirties ir gyvenimo keliu. Mirtis Kristuje neturi galios. Po mirties – amžinasis gyvenimas.

Tad sunki valanda – išbandymo valanda. Viešpats paruošia jai tikinčiuosius, sakydamas: Nebijok būsimų kentėjimų, nes Jis pats juos sustiprins, net jei velnias įmes kai kuriuos į kalėjimą. Tais laikais kalėjimas reiškė mirtį, nes buvo tarpinė grandis prieš egzekuciją. Vadinasi, kažkas iš jų turės mirti dėl Kristaus. O Jėzaus minima dešimties dienų priespauda turi simbolinę reikšmę – priespaudos laikas nebus ilgas, jis anksčiau ar vėliau baigsis. Viešpats ragina branginti sielą, kad toji nenukentėtų nuo antros mirties.

Vėlesnė Smirnos bažnyčios istorija liudija, kad smirniečiai, kaip ir pirmieji apaštalai, pasirinko eiti kankinių keliu. Jų pavyzdys skaisčiai šviečia bažnyčios istorijoje. Yra žinoma, jog II amžiuje Smirnoje buvo nemažai kankinių. Maždaug apie 150 metus po Kristaus miesto amfiteatre romėnai sudegino 86 metų senolį, Smirnos vyskupą Polikarpą. Polikarpo asmenybė – viena reikšmingiausių to meto bažnyčioje, nes, kaip pastebi jo mokinys Ireniejus, vyskupas jaunystėje bendravo su apaštalais, „kurie regėjo Viešpatį“. Smirnoje Polikarpas nužudomas vienas iš pirmųjų. Po to sekė dar dvylika kankinių. Jo frazė, pasakyta egzekucijos dieną, pasiekė ir mus: 86 metus tarnavau Kristui ir Jis man nieko blogo nepadarė. Kodėl turėčiau išsiginti Karaliaus, kuris man tarnavo? Bažnyčios vyskupas buvo ištikimas Jėzui iki mirties ir taip pelnė gyvenimo vainiką. Iš istorijos puslapių regime, jog ne tik ganytojas, bet ir visa Smirnos bažnyčia priėmė Jėzaus žodžius – savo tikėjimą ir liudijimą patvirtino kankinyste. Patyriau, kad jūsų tikėjimas tobulas ir nepajudinamas, tarytum jūsų kūnas ir dvasia būtų prikalti prie Viešpaties Jėzaus kryžiaus, o Kristaus kraujas sutvirtino jūsų meilę <…> Vis dėlto man būti šalia kalavijo – tai būti šalia Dievo, būti su žvėrimis – tai būti su Dievu. Tam, kad su juo kentėčiau, aš visa pakeliu; jėgų man duoda Jis, tobulasis žmogus, – 110 metais Smirnos tikintiesiems rašė Ignotas Antiochietis, vienas ankstyvųjų Bažnyčios tėvų, pats eidamas kankinystės keliu (Bažnyčios Tėvų Antologija, p. 64).

Bažnyčios pamatai apšlakstyti nekaltu apaštalų ir Dievo šventųjų tarnų krauju, o kertinis Akmuo – pats Dievo Avinėlis – Kristus ir Jo auka. Tai pati didžiausia Dievo Sūnaus ir už Jį gyvybę atidavusiųjų sumokėta kaina, tad nenupiginkime Kristaus malonės ir Evangelijos!

Skurstanti, o vis dėlto turtinga

Antras dalykas, kurį pastebi Jėzus, – tai Smirnos krikščionių materialus skurdas: Aš žinau <…> tavo skrudą. Tuo tarpu miestas, kaip jau minėjome, ekonomiškai klestėjo. Kaip taip galėjo būti? Jėzaus išpažinėjams Smirnoje buvo pritaikytos ir ekonominio pobūdžio sankcijos, įstatyminiai apribojimai, ir net konfiskuojama privati nuosavybė. Beje, ir mūsų dienomis Lietuvos, demokratinės ir teisinės valstybės (!) įstatymuose esama diskriminacinių elementų netradicinių religinių bendruomenių atžvilgiu: jos privalo mokėti pridėtinės vertės mokestį, o tradicinės bendruomenės nuo jo atleidžiamos, valstybė nedraudžia netradicinių bendruomenių dvasininkų sveikatos draudimu, o tradicinių draudžia, savivaldų valdininkai kaišioja pagalius į ratus bažnyčioms, rašančioms projektus gauti lėšų dvasinei ir karitatyvinei veiklai ir pan.

Nuskurdinta Smirnos bažnyčia parodo, kas yra tikrasis tikinčiojo turtas išbandymo metu. O vis dėl to tu turtinga! – šūkteli Jėzus. Kas gi jų turtas, kai jie nieko neturi? Pats Dievas.

Apaštalų mokyme ne kartą pabrėžiama, jog krikščionims tikrieji turtai yra dvasiniai: Jokūbas rašo, kad pasaulio vargšus Dievas praturtina tikėjimu ir Dievo karalyste (Jok 2, 5), Paulius perspėja turtinguosius, kad jie nesudėtų vilčių į netikrus turtus, bet į gyvąjį Dievą (1 Tim 6, 17), Petras teigia, jog tikinčiųjų išbandytas tikėjimas yra brangesnis už pragaištantį auksą (1 Pt 1, 7). Tad materialūs turtai yra netikri, jie pragaišta, dyla, rūdija, o tikri – tikėjimas, Dievas – išlieka per amžius. Kaip dažnai šiandien moderni Vakarų bažnyčia pamiršta šią biblinę sampratą. Tikėjimo siekiu tampa materialinė gerovė, pagal ją vertinamas dvasingumas, sprendžiama apie Viešpaties artumo ženklus ir t. t.

Smirnos bažnyčia – akivaizdus dieviškas paradoksas: nors kenčianti ir skurdi, o vis dėl to turtinga pačiu Dievu, Jo pažinimu. Ji nesulaukia jokio priekaišto iš Kristaus, o nelabai toli nuo jos esanti Laodikėjos bažnyčia, kuri tariasi turtinga savo akyse, pasirodo visiškai skurdi Kristaus akimis.

O kaip mes? Ar tikrai savo gyvenime puoselėjame tikrąjį, nepragaištantį turtą – tikėjimą ir meilę Dievui, kad Jėzus galėtų pasakyti: „O vis dėlto esi turtingas.“?

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.