Kas trukdo girdėti?

 

KlausauŠiuolaikinis žmogus gyvena garsų prisotintame pasaulyje. Visą dieną, nuo pat ryto lig vėlyvo vakaro, mus lydi įvairiausi garsai.

Vienus garsus mes patys pasirenkame ir jų klausome, kaip antai televizijos, radijo ar grotuvo, kiti garsai ateina nekviesti į mūsų gyvenimą iš aplinkos. Kalba mūsų artimieji, įvairius garsinius signalus skleidžia buitinė technika, trata kaimyno grąžtas, ūžia automobiliai gatvėje, vaikai krykštauja namo kieme… Išmokome atsirinkti. Informatyvius garsus, tiesiogiai liečiančius mus, priimame ir reaguojame į juos, pašalinius garsus blokuojame savy, stengiamės atsiriboti. Garsų atranka yra būtina. Tai kasdienė mūsų kova už ramybę ir didelis menas yra išgirsti tai, kas gyvybiškai mums reikalinga: išgirsti slapčiausiąjį savąjį „aš“, įsiklausyti į artimo poreikį, išgirsti ir suvokti Dievo valią. Beribėje garsų informacijos jūroje išlieka visiems aktualūs klausimai: kaip, ko ir kodėl turėtume klausyti.

Žymus JAV edukologas Howardas Hendrickas pastebi: „Klausytis yra didesnis menas ir svarbesnis už kalbėjimą. Deja, ne taip dažnai mokome žmones klausytis ir patys nerodome jiems sektino pavyzdžio. <…> Beveik kiekvienoje kolegijoje tenka mokytis kalbėjimo kurso, tačiau nė vienas neverčia mokytis klausyti. Iškalbos meno mokau jau daugelį metų ir galiu pasakyti, jog išmokyti žmogų kalbėti yra gana lengva. Tačiau pabandykite išmokyti jį klausyti!“ („Keiskime gyvenimus mokydami“, 57 – 58 psl.).

Klausymas stipriai veikia mūsų gyvenimą. Mums net sunku įsivaizduoti kaip! Mes mąstome, elgiamės, renkamės tai, ką neseniai arba kažkada esame girdėję, kas įkrito į mūsų širdį, pasiekė supratimą. Kai kurie išgirsti žodžiai mus išlaiko visą gyvenimą. Pamenu savo tėvo žodžius, ištartus man svarbiu pasirinkimo laikotarpiu: „Anželika, geriau būk gera pastorė nei bloga dailininkė“. Aiškiai išgirdau padrąsinimo, palaikymo žodžius, kreipiančius pašaukimo linkme. Įsidėjau juos giliai į širdį. Jie ir šiandien stiprina mane tarnystėje, ypač sunkesnę pašaukimo valandą. Suprasti žodžiai turi didelę motyvacinę galią bei materializuojasi mūsų gyvenime. Todėl mūsų gyvenimas tampa įkūnytas girdėtų žodžių paveikslas. Geri žodžiai statydina gyvenimą, pikti jį griauna. Žodis tampa kūnu ir gyvena tarp mūsų. Tačiau ne visus žodžius mes girdime.

Ar jums teko kada nors kalbėtis su žmogumi, kuris jūsų negirdi, arba pačiam klausyti žodžių, bet jų neišgirsti? Man atrodo, visi esame patyrę ir viena, ir kita. Antai, pašnekovas žvelgia į veidą, tačiau jo mintys klaidžioja… Arba mes patys pritariančiai linkčiojame galva, bet visiškai nesiklausome, ką kitas sako… Kodėl mes negirdime vieni kitų? Galbūt esame prislėgti, gal nesuprantame žinios, gali būti, kad nenorime girdėti tai, kas sakoma, o gal tiesiog skubame, esame nedėmesingi, išsiblaškę ir nesusidomėję? Komunikacijos problemą puikiai iliustruoja viena istorija, kurios inscenizaciją mačiau humoristinėje televizijos laidoje. Susitiko kurmis ir kurtinys. Kurmis sušuko: „Aš tavęs nematau!“ O kurtinys atsakė: „Aš tavęs negirdžiu!“ Tada kurmis nuliūdęs pasakė: „Aš tavęs niekada nepamatysiu“, o kurtinys agonijoje šūktelėjo: „Aš tavęs niekada neišgirsiu!“ Tai akivaizdi komunikavimo, nesusikalbėjimo problema, kai vienas kito nei mato, nei girdi. Sakyčiau, kad žmonių komunikacija 50% procentų priklauso nuo kalbėtojo ir 50 % nuo klausytojo.

Ką apie girdėjimą pasakė Jėzus?

Jėzus paliečia girdėjimo ir negirdėjimo temą savo palyginime apie sėjėją Mato 13, 1 – 23. Susirinkusiai miniai Jis kalbėjo apie sėjėją, išėjusį sėti sėklos. Sėjami grūdai krito į skirtingas dirvas, iš kurių trys – pakelė, uolėta dirva ir erškėčiai – buvo nevaisingos, o ketvirtoji – gera, nešanti trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą derlių. Baigdamas palyginimą, Jėzus paragino būti dėmesingais klausytojais: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“ Po to su mokiniais kalbėjosi apie pasakytų žodžių reikšmę, atvėrė palyginimo prasmę: „Jums duota suprasti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota. Mat, kas turi, tam bus duota, ir turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: „Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau“. Bet palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi“ (10 – 16 eil.).

Jėzus šiuo palyginimu ir pokalbiu su mokiniais atvėrė, kodėl kartais negirdime žodžių, kurie galėtų pakeisti gyvenimą. Be to, Jis pabrėžė girdėjimo palaimą. Pasirodo, tiems kurie girdi Dievo žodžius ir juos supranta, atsiveria Jo karalystės paslaptys, dvasinis ir amžinas gyvenimas, o tie, kurie nesiklauso, užmerkia akis, kad nematytų, – apiplėšia save. Todėl neišvengiame paradoksų: iš bažnyčios po to pačio pamokslo vieni gali išeiti praturtėję, o kiti – dar labiau nuskurdę. Atrodo, visi sėdėjo ir klausė tų pačių žodžių, bet rezultatas – skirtingas. Viskas priklauso nuo to, ar jie išgirdo gyvenimo žodžius, ar ne. Gal tiesiog stebėjo aplinkinius, apžiūrinėjo jų apdarus, apkalbinėjo kaimynus ir teisė kitus.

Klausytis nėra jau taip paprasta, tai – didelis darbas ir didelis menas. Klausyti svarbu mokytis – kaip ir kalbėti, rašyti ar groti. Tik jautrus klausytojas bus ir geras Žodžio vykdytojas.

Priežastys, kurios trukdo girdėti

Remdamasi Jėzaus pamokymu, pabandžiau apibrėžti vidinio kurtumo priežastis ir jas priskirti trims sferoms: mintims, širdžiai ir elgesiui.

Mintys. Mūsų mintys – tai ištisas pasaulis, kuris niekuomet nebūna tuščias. Galvoje nuolat verda gyvenimas. Mintys gali būti tvarkingos, sustyguotos, susistemintos, apšviestos arba chaotiškos, netvarkingos, tamsios, slegiančios. Manau, geriausiai galime išgirsti kitą, Dievą ir save, kai mintys yra ramybės būsenoje. Tai tarsi pasivaikščiojimas tyliame miške. Tada išgirstame įvairius tolimus ir artimus garsus: kažkur gegutė kukuoja, genys kala, čiulba įvairūs paukščiai, upelis čiurlena, lapai šlama. Tylu… Tik skamba paslaptinga ir kerinti miško „simfonija“. Miško garsai vienas kito nestelbia, bet dera. Tačiau jei atvyksime į gamtą su trankia muzika arba su traktoriumi dirbti miške, nieko negirdėsime. Mes ateiname su savo garsų pasauliu, kuris nustelbia nuostabią miško muziką, jo „žinią“. Visa tai, ką gali duoti gamta, kaip mat dings. Panašiai vyksta ir bažnyčioje, kai klausome pamokslų. Kodėl kartais jų negirdime? Gal prote virė audra, mintys blaškėsi ir vidiniai ūžesiai trikdė pamokslo žinios supratimą?
Dažniausiai po savaitės darbų ir rūpesčių mūsų galvoje siaučia minčių chaosas, triukšmas, įvairūs savaitės ūžesiai. Jėzus juos vadina erškėčiais: Pasėlis tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas (22 eil.). Erškėčiai – tai rūpesčiai ir problemos; visa tai, ko negalime savyje kontroliuoti. Kažkas per savaitę patyrė įtampą moksle ar darbe, kažkas turi nemalonių buitinių problemų, kažkieno artimas sunkiai susirgo, kažką slegia vaikų auklėjimo nesėkmės ir t.t. Jei žodis kris į rūpesčius, kuriuos minėjome, liks neišgirstas, nustelbtas visų tų minčių. Štai kodėl mes išgirstame tiek nedaug. Įvairios nerimastingos mintys apraizgo pamokslaujamą žinią.

Ką daryti? Kaip tą triukšmą numaldyti?

Galvodami apie pamokslininką, suprantame, kad jis neturi kito pasirinkimo, privalo nugalėti vidinius triukšmus, blogą nuotaiką, įtarimus, pyktį, valdyti konfliktinę situaciją su artimais, susitaikyti, atleisti ir galiausiai patarnauti klausytojui. O kaip su klausytoju? Klausytojui taip pat svarbu „pakilti virš kasdienybės“ ir savo mintis kreipti link Viešpaties. Geriausia tai daryti maldoje. Maldoje pavesti savo rūpesčius Viešpačiui. Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, – apie visa, kas dora ir šlovinga ( Fil 4, 6 – 8). Paulius ragina rūpintis proto ramybe, minčių darna ir kreipti jas į Viešpatį. Juk nieko nepešime, jei klausydami pamokslo rūpinsimės aibe įvairių dalykų. Taip galime ir praleisti žodį, kuris guodžia, nukreipia ir statydina.

Tad savo mintis paruošti turi ne tik pamokslininkas, bet ir klausytojas, kad žodis neliktų bergždžias. Jei stengsimės, Viešpats padės.

Širdis. Senojo ir Naujojo Testamento sampratoje širdis yra žmogaus esybės centras.Širdis – tai ne tik mūsų emocijos, kaip daugeliui šiandien įprasta manyti. Tai mūsų esybė, tikrasis „aš“ – siela ir dvasia, intelektas, emocijos, valia. Šventasis Raštas moko, kad mūsų širdies būsena gali kisti ir būti įvairi, ir tai atsiliepia mūsų girdėjimui. Biblijoje apibūdinamos įvairios širdies būsenos. Širdis gali būti:
– Sveika arba sužeista. Sveika širdis – kūno gyvybė, o pavydas pūdo kaulus (Pat 14, 30).
– Gera arba pikta. Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga (Lk 6, 45).
– Plačiai atvira arba ankšta širdis. O korintiečiai! Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, mūsų širdis plačiai atverta. Ne mumyse jums ankšta; ankšta jūsų pačių širdyse (2 Kor 6, 11, 12). Kai nepriimame asmens į savo širdį, atmetame ir jo skelbiamą žinią.
– Linksma arba liūdna širdis. Linksma širdis atsispindi veide, širdies skausmas slegia dvasią (Pat 15, 13). Linksma širdis gydo kaip vaistai; prislėgta dvasia džiovina kaulus (Pat 17, 22)Vidinė širdgėla, prislėgta dvasia slegia visą asmenybę.
– Kieta, aptukusi arba minkšta, jautri, tikinti širdis. Jėzus, kalbėdamas apie dirvas, pamini pakelę – kietą dirvą, kietą širdį. Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai yra pasėlis prie kelio (Mt 13, 19). Tai žmonės, kurie netikėjo, ką Jėzus sakė, ir nepriėmė Jo žodžių rimtai. Jėzus, cituodamas pranašą Izaiją, juos dar vadina nutukusios širdies žmonėmis. Širdies nutukimas nebuvo naujas dalykas Izraelio tautai. Jie nuolat patekdavo į tokią padėtį, kai tapdavo nejautrūs dvasiniam gyvenimui ir tiesai, jos nenorėjo suprasti, netikėjo tuo, ką Dievas kalbėjo, ir likdavo bevaisiai Dievo akyse. Tokia širdies būsena gali prisišaukti Dievo teismą. Jūs gašliai gyvenote žemėje ir mėgavotės; jūs nupenėjote savo širdis tarsi skerdimo dienai (Jok 5, 5). Arba Izaijas skelbia: Viešpats, kareivijų Dievas užleis sunkias ligas ant jo riebiųjų ir jo garbę sunaikins lyg ugnimi (Iz 10, 16). Pranašas Ezechielis atveria Dievo palankumą Izraelio mažutėliams, o stipriesiems ir negailestingiesiems – teismą: Paklydusių ieškosiu, išsklaidytas surinksiu, sužeistas aptvarstysiu, ligotas pastiprinsiu. Bet riebiąsias ir stipriąsias sunaikinsiu ir ganysiu teisingai (Ez 34, 16).
Ištirkime, kokia širdimi mes klausome Viešpaties žodžių.

Elgesys. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save (Jok 1, 22). Jei mes klausomės nenusiteikę paklusti, įdiegti žodį savo gyvenime, tai pamokslininko triūsas bus tuščias, o žodis – bevaisis. Žinia gali tuokart paliesti mūsų jausmus, mes būsime pakylėti, patenkinti ir džiaugsmingi, tačiau žodis neįsišaknys, jei juo negyvensime – tai uolėta dirva, nepastovus žmogus – be šaknų (Mt 13, 5-6; 20 – 21). Jei nepritaikome žodžio, jo nesodiname giliau savo gyvenime, sunkesniu laiku jis pavagiamas. Jokios naudos girdėti paraginimą melstis ir nesimelsti, arba girdėti, koks nuostabus Dievo žodis, bet jo neskaityti, girdėti apie meilę ir nemylėti, girdėti apie atleidimą ir neatleisti. Tai panašu į sugautą ir uždarytą narve paukštelį. Nevykdydami žodžio, jį sukaustome ir neleidžiame jam veikti, keisti mus ir pasaulį.

Taigi klausyti – tai didelis darbas ir menas, girdėti žodžius mintyse, suprasti širdimi ir pritaikyti juos elgesiu. Klausymas – visų minėtų dalykų darna. Tokia yra vaisinga dirva.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.