Kas būna, kai vaikas patenka į Dangų?.. | Klausimai – atsakymai

Kas būna, kai vaikas patenka į Dangų?Jeigu mažas vaikas miršta, ar patekęs į dangų jis yra auklėjamas angelų? Ar jie auga, ar išlieka tokiais pačiais vaikais ir gyvena amžinai? Ar Biblijoje apie tai kas nors parašyta?
Ana

32 metai

Vilnius

*********

Anapusinis pasaulis mums, gyvenantiems žemėje, – didelė paslaptis. Supraskime, jog šiame gyvenime yra dalykų, kurių mes nežinome ir niekada nesužinosime. Štai kad ir į Dievo klausimus, užduotus Jobui (Job 38 sk.), žmogus iki šiol neįstengia atsakyti: kur yra kelias į šviesą? Kur gyvena tamsa? Ar gali pasiekti jų ribą ir rasti taką į jų namus? Ar buvai nuėjęs į sniego sandėlius? Kur gimė ledas? Kas gali suskaičiuoti debesis? Panašiai ir klausimai apie dangų – didžiai paslaptingi. Jei negalime visiškai suprasti ir žinoti nemažai dalykų, kurie susiję su matoma Dievo kūrinija, tai ką galime pasakyti apie dvasinį, amžiną Viešpaties pasaulį, kuris yra nematomas ir nepatirtas. Akivaizdu, kad žmogaus pažinimas ribotas. Mums tenka su tuo nuolankiai susitaikyti ir tobulą žinojimą priskirti Dievo kompetencijai. Juk ir Jėzus, Dievo Sūnus, neprisiima absoliutaus žinojimo. Apie pasaulio pabaigos metą Jis sako: Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nė dangaus angelai, o vien tik mano Tėvas (Mt 24, 36). Jėzus pripažįsta Dievo valios neišvengiamumą, tačiau kai kurių dalykų žinojimą palieka Tėvo išmanymo ir veikimo galiai.

Panašiai ir su anapusiniu gyvenimu. Deja, Šv. Raštas išsamiai neplėtoja pomirtinio gyvenimo vaizdo. Jei kažką atveria, tai nedetalizuoja, o dar dažniau prabyla simboline, perkeltine, bet ne tiesiogine prasme. Mums iš smalsumo kyla daug klausimų apie amžiną ir dangišką gyvenimą. Tačiau nepamirškime, kad apie dangų mes mąstome žemiškomis kategorijomis. Pavyzdžiui, ar danguje valgysime ir ką nors veiksime? Kur mes gyvensime – rojaus sode, Abraomo slėnyje ar aukso mieste? Ar danguje žmonės gyvens šeimomis ar bendruomenėmis? Ar vaikai po mirties auga, kas juos augina? Kadangi mes gyvename žemėje, mums įprasta mąstyti panašiomis sąvokomis, žemiškais vaizdais ir juos perkelti į dangišką, būsimąjį, dvasinį ar amžinąjį būvį. Net tada, kai Jėzus paskutinės vakarienės metu pasako savo mokiniams – „Nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio vaisius iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“ (Mt 26, 29), – nėra aišku, ar Jis tiesiogiai kalba apie valgymą ir gėrimą būsimoje mesijinės dangaus karalystės puotoje. Klausimas išlieka – kas tas naujas vynmedžio vaisius? Vis tik greičiausiai Jėzus akcentuoja simbolinę paskutinės vakarienės taurę, kuri Dievo tautai primena praeities ir ateities įvykius. Praeityje – Golgotos auką, Naujosios Sandoros taurę. Ateityje – Avinėlio ir Jo Nuotakos pokylio Taurę naujoje karalystėje.

Spėjimus, skirtingas pomirtinio gyvenimo prielaidas bei dangiško gyvenimo interpretacijas priskirčiau keliems reiškiniams. Pirma, pasakojimai apie dangų, kuriuos būtų galima pavadinti šiandienos „tautosaka“, liaudies religija su krikščioniško turinio elementais, kai žmonės patys kuria tokias istorijas, netekę artimųjų arba guosdami gedinčius. Jos palengvina gedėjimo ir atsisveikinimo su artimaisiais laikotarpį. Antra, bažnyčioje esama dvasinių apraiškų su ryškia simboline kalba: sapnai, regėjimai, pranašystės, liečiančios dangaus temą. Turime suprasti, jog jų tikslas – ne papildyti Šv. Rašto apreiškimą ir suteikti naujų žinių, kurių dar nežinome, bet atkreipti dėmesį į mūsų šiandieninio gyvenimą pasirinkimus, kurie lemia ateitį. Trečia, kai kurie krikščionių autoriai, pavyzdžiui, C.S. Lewis knygoje Didžiosios skyrybos, pasitelkia įvarius literatūrinius žanrus – alegoriją, legendą, mitą ar pasaką – vaizduodami pomirtinį gyvenimą. Tokiuose kūriniuose pasakojama apie gyvenimą po mirties idant, aiškiau ir sąmoningiau suvoktume šį pasaulį, Dievo išmintį jame ir tam tikrus dėsningumus.

Mirus vaikams, gedėti ypatingai sunku. Žvilgsnis į amžinąjį gyvenimą visada palengvina sielvartą. Tačiau mes negalime patys detalizuoti ir tiesiogiai priimti to, ko nėra parašyta Šv. Rašte. Prisikėlimas iš mirusiųjų – štai didžioji krikščionių viltis. Visi užmigę vieną dieną bus prikelti amžinam gyvenimui, kaip ir Kristus buvo prikeltas. Koks bus kūno pavidalas – jaunas ar senas, mažas ar didelis? 1 Kor 15, 42 – 44 sakoma, kad užmigusieji bus prikelti negendančiu, šlovingu, galingu ir dvasingu kūnu. Nors Jonas Apreiškime (Apr 20, 12) kalbėdamas apie Paskutinį Dievo teismą mini, jog matė „mirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais Dievą“, tai nebūtinai reikia suprasti, kad kalbama apie suaugusius ir vaikus. Mat graikų tekste čia naudojami žodžiai „didelius“ (megalus) ir „mažus“ (mikrus), kurie labiau reiškia didingus ir mažutėlius, nereikšmingus, nesvarbius.

Malonės Jums studijuojant Šv. Raštą.

Pastorė Anželika Krikštaponienė

Iliustracija Elenos Šumilovos

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.