Kaip užsigydyti širdies žaizdas? | Klausimai – atsakymai

skausmasNorėčiau paklausti, kaip užsigydyti širdies žaizdas? Galvojau, jog Dievas jas palaipsniui išgydys, tačiau jos paliko mano asmenybei didelių padarinių, kurie manęs neapleidžia. O gal jos niekada nesugis?

*****

Dėkoju Jums už rimtą klausimą.

Žmogaus fiziologinis kūnas yra tam tikras sielos įvaizdis. Kaip fizinis kūnas gali būti sužeistas, sulaužytas, taip pažeidžiama yra ir žmogaus siela. Apskritai, žmogus yra be galo trapi būtybė. Jį pakirsti gali menka liga, kažkoks netikėtas įvykis gali sunkiai sužeisti sielą ir psichiką. Kaip žemėje nėra nė vieno žmogaus, neturinčio randų (jie byloja apie didesnes ar mažesnes traumas, žaizdas, skausmingus įvykius), taip tam tikra prasme nėra nepažeistos sielos žmogaus. Kiekvienas žmogus turi savo sielos skausmo istoriją. Sielą sužeidžia skaudūs gyvenimo įvykiai: artimųjų netektys, skyrybos, socialinis apleistumas, asmeninės krizės, vienišumas. Arba mus įskaudina netinkamas bendravimas, neteisybė, nejautrūs žmonių žodžiai ir elgesys.

Tikrovė yra tokia: žemiškajame gyvenime žaizdos yra neišvengiamos. Vienos jų yra gilios, sunkiai gyja ir palieka didelius randus. Kitos gali būti mažos, kasdieniškos ir užgyja greitai, vos tik atleidžiame artimui, atnešame Dievui savo pyktį, išpažįstame pavydą ar godumą. Šventajame Rašte sakoma: „Sveika širdis – kūno gyvybė, o pavydas pūdo kaulus“ (Pat 14, 30). Nuodėmingų intencijų ir veiksmų išpažinimas Dievui, atleidimas artimui ir susitaikymas su savo skriaudėju, savo kaltės pamatymas ir teisingas jos prisiėmimas – visa tai yra kasdienė krikščionio dvasinė „higiena“, kuri neleidžia apleisti širdies, saugo, kad joje neišaugtų didelė bei karti šaknis, atimanti Dievo malonę (Hbr 12, 14 -15), slegianti dvasią (Pat 15, 13) ir džiovinanti kaulus (Pat 17, 22).

Kita vertus, užgyti gilioms gyvenimo žaizdoms, kurios atsirado dėl dramatiškų ar net tragiškų įvykių, reikia daugiau laiko. Kartais tai trunka ne vienerius metus, reikalauja vidinio žmogaus noro išeiti iš sudėtingos situacijos bei profesionalaus, atidaus dvasininko ar psichoterapeuto patarnavimo.

Terapijos būdai gali būti skirtingi, bet tik Dievas ir Jo duotas laikas yra geriausi žmogaus sielos gydytojai. Intensyvi pastoracinė globa gali padėti atrasti nusiraminimą bei paguodą Dieve. Pastorius suvokia, jog žmonių sielą gydo ne gerai pasirengęs dvasininkas, bet Dievas. Žinoma, teologinis ir psichologinis pasiruošimas negali būti atmestinas, jis suteikia dvasininkui kompetencijos, leidžia geriau orientuotis dvasinėje, emocinėje ir intelektualioje dimensijoje. Tačiau ganytojas ves žmogų ir rodys ne į save, bet į Didįjį sielų Ganytoją ir Sargą Jėzų, kuris būdamas tobulas, nešė visų mūsų nuodėmes ant kryžiaus ir Jo žaizdomis mes buvome išgydyti (1 Pt 2, 24 – 25).

Negaliu spręsti, kas Jus konkrečiai kankina: įsisenėjusios širdies nuostatos ar gyvenimo žaizdos. Kiekvienoje situacijoje yra vis kitoks sprendimas. Nėra vienų vaistų nuo visų ligų. Žinoma, galutinis sveikatos, gyvenimo ir šviesos šaltinis yra mūsų Gelbėtojas ir Viešpats Jėzus. Tačiau ne visada žmogus, net giliai tikintis krikščionis, pats gali sau padėti. Jam reikalinga ir kitų pagalba, t.y. Kristus kituose.

Drąsinu Jus ir toliau ieškoti dvasinės pagalbos. Jūs jau žengėte pirmą žingsnį, užduodama klausimą. Eikite toliau! Viešpats turi Jums sprendimą!

Nuoširdžiai, pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

5 komentarai

  1. Ar nereiketu isteigti dvasinio isgydimo centra arba kaip pas katalikus yra regulekciju centras, kur sielovadininkas isklauses suzeista zmogu, duoda patarimus, meldziasi, moko, kaip atduoti Dievui ta neigiama patirti ir igyti pasitikejima Dievu.

    • Sielos gydymas – gana kompleksinis procesas. Jame nemenką dalį užima Dievo žodžio ir Šv. Dvasios gydantis poveikis, pastoracinė globa, Dievo artumo praktika, savianalizė, skaitiniai, malda, tyla…ir gydantis bendravimas su panašią patirtį turinčiais žmonėmis. Jūs – teisi, Onute. Mintis apie vidinio gydymo centrą ar tokios tarnystės vystymą tampa vis aktualesnė tarp evangelinių bažnyčių Lietuvoje. Kita vertus, sielogydos tarnystę galėtų vystyti kiekviena bažnyčia, kuri turi tokiam tarnavimui pasirengusių žmonių. Tiesa, katalikų bažnyčia sukaupė ne menką tokios tarnystės patirtį: rekolekcijos, specializuotos stovyklos, vienuolynų regulos praktika, ieškantiems vidinio gydymo. Evangelikai kol kas ją praktikuoja savo vietinių bažnyčių gyvenime Dievo žodžio, ganytojo konsultacijos ir tikinčiųjų bendrystės bei maldų pagalba. Neabejotinai turime, kur pasitempti ir vystytis šioje erdvėje.

  2. neturiu kam atsiverti,nes manau kai atsiversiu mane atstums,nesupras,esu atsiverusi penkiolika metu atgal,paskui mane tas zmogus venge.kartais taip noretusi pabendraut atvirai,su brandzia sese

    • Laba diena, atsivėrimo problemą galima būtų išspręsti anoniminiu būdu. Neretai žmonėms, norintiems papasakoti savo bėdą, bet nedrįstantiems padaryti tai atvirai, rekomenduoju parašyti anoniminį išpažinties / atviro išsikalbėjimo laišką elektroniniu paštu tam dvasiniam vadovui, sielovadininkui ar draugui, kuriuo pasitikite ir, iš kurio tikėtumėtės patarimo. Atsidarykite šiam tikslui naują pašto dėžutę, kurios pavadinime nebūtų Jūsų asmeninės informacijos.
      Jei norėtumėte, galite parašyti man: anzelika@ramioslankos.lt
      arba anonimiškai kreiptis į ieskaudievo.lt sielovadininkų komandą.

      Geros kloties Jums!

      • aciu uz patarima,as nesinaudojiu elektroniniu pastu,moku tik surast evangelija,ir skaipa naudojiu,noreciau bendraut su jiumis tokiu budu kaip dabar rasau,jeigu jus noretumet,jusu klausau pamokslus,jie ikvepe,dekui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.