Kaip krikščionybė žiūri į mokslą? | Klausimai – atsakymai

mokslasNoriu paklausti: Kaip krikščionybė žiūri į matematiką, fiziką, biologiją ir pan? Juk šie mokslai neigia Dievą!

Aš pats tikiu Dievą ir giliai širdy manau, kad tie mokslai – velnio pramanas. Juk jei tiki Dievą, iš tikrųjų neigi mokslą!!!

Karolis

16 metų

Alytus

************

Karoli, akivaizdu, jog išgyveni konfliktą tarp mokslo ir tikėjimo, prasidėjusį dar Švietimo epochoje, daugiau nei prieš 200 metų, kai šalia religijos iškilo mokslas. Tačiau nuo XX a. trečiojo dešimtmečio, paspartėjus mokslo istorijos studijoms, krikščionybės ir mokslo santykis radikaliai pasikeitė. Priešiškumas ėmė akivaizdžiai mažėti. Krikščionybė, užuot buvusi varžove, buvo pastebėta kaip ta, kuri prisidėjo prie mokslo iškilimo. Pavyzdžiui, Johanas Kepleris (1571-1630) – garsus vokiečių astronomas ir matematikas, suformulavęs Keplerio dėsnius, kuriais remdamasis Niutonas atrado gravitacijos dėsnį, manė, kad Dievas pašaukė jį siekti suprasti ir kuo nuodugniau ištyrinėti Dievo rankų darbus – kūriniją. Šito jis ir siekė visą savo, kaip mokslininko, gyvenimą. Suvokdamas gamtos tvarką, krikščionis ne tolsta nuo Dievo, bet šlovina jos Kūrėją. „Šiek tiek mokslo paragavęs žmogus nutolsta nuo Dievo, o tikras mokslininkas prie Jo artėja“, – manė Luisas Pasteras (1822 – 1895), prancūzų mikrobiologas ir chemikas.

Tad XX a. krikščionybės, kaip įsivaizduojamos mokslo priešės, paveikslas ėmė nykti.
Deja, tenka pastebėti, kad įtampos tarp tikėjimo ir mokslo vis dar pasitaiko prieš mokslą nusiteikusių krikščionių bei ateistiškai mąstančių mokslininkų ratuose. Pirmieji atmeta mokslą, kaip velnišką, ir pasilieka tik prie tikėjimo. Antrieji paniekina tikėjimą, kaip prietaringumą, bet išaukština mokslą ir iškelia jį į nederamas aukštybes. Abu šie kraštutinumai yra radikaliai priešingos pozicijos, kurioms trūksta biblinio balanso. Mokslas be tikėjimo linksta į stabmeldystę, tuščią aroganciją ir etikos normų praradimą, o tikėjimas be mokslo krypsta į tamsuoliškumą, prietaringumą, proto stagnaciją ir religinį išdidumą.

Biblija skatina krikščionio pažinimą keliose srityse: pažinti Dievą (Jn 17, 3; 1 Pet 3, 18), pažinti save bei savo artimą (1 Tim 4, 16; Mt 22, 39), pažinti bei prižiūrėti Dievo kūriniją (Ps 8, 3-9; 92, 4-6). Dievą pažinti galime per apreiškimą, kai Sūnus apreiškia Tėvą, per Šventąjį Raštą, kai Šventoji Dvasia apreiškia tiesą apie Dievą, ir stebėdami kūriniją. Šį pažinimą apima teologija.

Pažinti save ir žmogų mums padeda Biblija, bet taip pat psichologijos, sociologijos, istorijos, antropologijos ir kiti mokslai. Gamtą pažinti mums padeda tikslieji mokslai (fizika, biologija, matematika, atsronomija ir k.t.), o Biblija moko gėrėtis kūrinija, rūpintis ir prižiūrėti ją. Tad būdami kriškčionimis, mokslą galime suprasti kaip Dievo duotą pažinimo būdą tirti mus supantį gamtos makro ir mikro pasaulį bei šlovinti Dievo Visagalybę.

Kita vertus, svarbu suvokti, kad Biblija nėra ir niekada nebuvo mokslo vadovėlis. Todėl joje ieškoti mokslo pagrindų nevertėtų, kaip ir fizikos vadovėlyje – teologijos. Šventasis Raštas – tai dvasinė knyga, sudedanti tikėjimo ir dorovės pagrindus, parodanti kiekvienam, kaip gyventi su Dievu, žmonėmis bei Dievo kūrinija.
Linkiu, Karoli, neskubėti priešinti tikėjimo ir mokslo, bet verčiau gilintis į abi sritis, atrandant biblinę pusiausvyrą. Telaimina Viešpats!

Pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.