Kaip gyventi moteriai, patyrusiai persileidimą?

moterisPrieš penkerius metus elektroniniu paštu gavau vienos jaunos moters laišką. Tai buvo laiškas su giliu pagalbos šauksmu, kuris kilo iš netekties skausmo paliestos širdies.

Toji mergina buvo krikščionė prieš metus laiko laimingai sukūrusi šeimą su mylimu ir taip pat tikinčiu jaunuoliu. Neužilgo ji pastojo ir pradėjo lauktis. Tai buvo jos pirmasis nėštumas. Visi žinome, kaip išskirtinai bei ypatingai yra laukiami pirmieji kūdikiai, kurie tampa nauju, dar niekada nepatirtu stebuklu jaunos šeimos gyvenime. Toji šeima taip pat neapsakomai laukė savo būsimo ir paslaptingo pirmagimio. Šiam svarbiam įvykiui jie ruošė savo „lizdą“: įrengė vaikų kambarį, nupirko lovytę, žaisliukus ir drabužėlius. Visą nėštumo laiką mamos savijauta buvo nebloga, jokių pavojaus ženklų. Vaikelis įsčiose augo, mama jautė jo malonų judėjimą pilve. Tačiau visai netikėtai septintojo mėnesio nėštumo metu mamai prasidėjo gimdymo sąrėmiai. Ji ir jos vyras skubiai nuvyko į ligoninę. Deja, vaikelio nepavyko išgelbėti… Moteris patyrė persileidimą. Laukiamo vaikelio gyvybė nutrūko… Po kelių dienų jauna pora grįžo „tuščiomis“ rankomis ir sužeistom širdim namo. Nuo tos dienos moteris tiesiog negalėjo rasti sau vietos namuose: kūdikio daiktai jai priminė jų laukimą ir staigią netektį. Šiuos daiktelius matydama, ji verkė be sustojimo. Moteris pradėjo gėdytis savo būsenos vyro akivaizdoje. Jai darėsi vis nesmagiau, kad ji taip nesuvaldomai praskydo. Norėjo slėpti savo jausmus, bet jai nepavyko. Savaitės bėgo, o situacija nesikeitė. Neapsakomas apmaudas spaudė širdį, niekaip nedavė ramybės klausimas: „Kodėl mums taip atsitiko?“. Tokioje būsenoje ji kreipėsi į mane, ieškodama paguodos ir atsakymo savo nebyliam klausimui „kodėl?“.

Kaip tikinčiai, jai rūpėjo teologinis požiūris šioje situacijos. Kaip žmogui, jai rūpėjo jos psichologinė būsena.

Situacija psichologiniu požiūriu

Be jokios abejonės moteris išgyveno netekties jausmą, kurį sukėlė netikėta situacija – laukiamo kūdikio praradimas. Moterų persileidimus (ypač kada kūdikiai yra laukiami) priskirčiau prie sunkesnių gedėjimo formų. Dažniausiai moterys nuo pirmų savo pastojimo akimirkų pradeda jausti, kad joje kažkas keičiasi ne tik fiziologiškai, bet ir psichologiškai. Ji ruošiasi regimai motinystei: tampa jautresnė, nes nešioja savy naują gyvybę. Moteris psichologiškai susiriša su savo įsčių vaisiumi, apie jį dažnai mąsto, su juo kalbasi. Manau, kad moterys jau tada pradeda patirti stiprius, prieraišius ir nesavanaudiškus motiniškus jausmus. Šiek tiek kitaip yra su vyrais. Stipresnis tėvystės jausmas pabunda, kai įvyksta jo pirmasis kontaktas su savo kūdikiu. Tada, kai jis paima gležną kūrinėlį, savo kūno vaisių, ant rankų ir pažvelgia jam į akis. Tą akimirką jame atsiskleidžia tėviška meilė ir begalinis noras saugoti, aprūpinti mažylį. Todėl, kai moteris patiria persileidimą, vyras ne taip jautriai reaguoja į šią situaciją, nors, be abejo, tai asmeniškai paliečia ir jį. Vyrą stipriau liečia žmonos išgyvenimai. Tuo tarpu moteris, įsčių vaisiaus netektį, išgyvena giliai. Pirmiausia, ji gedi kūdikio lygiai taip pat kaip gedėtų motina, kuri neteko savo paūgėjusio vaiko. Taip yra todėl, kad motinos ir kūdikio ryšys jau užsimezgė įsčiose. Be to, „netektis yra neišvengiamai susijusi su mūsų tapatybės pasikeitimu“.[1] Žmogus tai išgyvena skaudžiai. Moteris, kurios tapatybė neseniai buvo motinystė, staiga tampa vėl bevaike moterimi.

Galiausiai, dar sunkiau gedėti, kai netekus mylimo artimojo, nėra galimybių rasti kūną, jį palaidoti. Tokį gedėjimą vadina komplikuotu. Prie jo priskirčiau ir persileidimą. Motina netenka savo kūdikio kūno, neretai neturi galimybių jo palaidoti. Tai netektis be aiškios pabaigos. Į ligoninę atvyko su vaisiumi, iš ligoninės išėjo be jo…

Todėl normali reakciją į persileidimą yra gedėjimas. Situacija kur kas būtų komplikuotesnė, jei moteris slėptų savo tikruosius jausmus bei bandytų išlikti „stipri“ ir veikli.

Situacija  teologiniu požiūriu

„Anksčiau ar vėliau, gedėdami žmonės susiduria veidas į veidą su giliais klausimais apie Dievo prigimtį, charakterį ir Jo artumą. <…> Netektis žmones tiesiog įstumia į skausmingų klausimų periodą. Gaila, kai kurie pasiduoda šioje kovoje ir kartu praranda tikėjimą. Tačiau tie, kurie nusprendė atlaikyti stiprius jausmus, pažadintus netekties, po tokios situacijos išeis su brandesniu tikėjimu, kuris padės atlaikyti dar stipresnius gyvenimo smūgius, kurie ateis.“[2]

Gyvenimo sunkumai sukelia žmoguje teologinę dilemą apie Dievo gerumą ir rūstumą. Klausiame: „Nejaugi Dievas nemato, nežino ir net leido tam nutikti mano gyvenime?“ Tada suabejojame Jo gerumu. „Ar Jis gali taip elgtis su Juo tikinčiais?“ Krikščionys neretai apsigauna viena iliuzija, jog tikėjimas apsaugo nuo visų blogų išgyvenimų, kentėjimų ir nelaimių.

Niekas nuo šito nėra apsaugotas: tikintys ir netikintys. Žmogus žemėje patiria daug vargo, pastebi Biblija. Tai yra nuopuolio pasekmė. Tačiau šios žemės vargas tikinčiajam gali tapti charakterio ir tikėjimo ištobulinimo „mokykla“.

Jei Senajame Testamente šią tiesą nedažnai sutinkame, nes žydai tikėjo atpildo už gerą geru, o už blogą blogu teologija, tai Naujajame Testamente tai sutinkame ir Evangelijose, ir laiškuose.  Mūsų Viešpats Jėzus ne kartą parodė, kad sekti Juo nebus lengva. Kristaus mokinių laukia įvairiausi išbandymai, bet juose jie turi parodyti ištvermę ir brandų charakterį. „Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mt 24,12-13, Lk 21,16-19). Matas ir Lukas pabrėžia sunkumus, kurie ištiks krikščionis, dėl bedievystės išsiplėtimo pasaulyje. Tuo tarpu apaštalas Jokūbas akcentuoja kitą sunkumų aspektą. „<…> Laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte“ (Jok 1,2-4). Jokūbas tikėjimo išbandymu vadina visus gyvenimo sunkumus. Jų pagalba krikščionys tampa ištvermingesni ir brandesni.

Taigi pereiti sunkumai gali subrandinti mūsų tikėjimą, keisti charakterį ir mus padaryti kur kas ištvermingesniais. Be abejo tai gilina mūsų krikščioniškus įsitikinimus ir Kristaus asmeninį pažinimą. „Anksčiau girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave“ (Job 42, 5).

Ką galėtume patarti moterims po kūdikio praradimo?

Moteris po persileidimo patiria sielvartą, kuris veria širdį. Tai panašu į tą jausmą, kurį patyrė Marija, kai jos sūnus Jėzus buvo nukryžiuotas. Anot pranašo Simeono, „kalavijas pervėrė jos širdį“ – netekties skausmas užgavo jausmus.

Netekus kūdikio, nesvarbu, kokio amžiaus buvo įsčių vaisius, moteris neturėtų vengti ir gėdytis gedėjimo. Gedėjimas nėra liga, jos nereikia gydyti. Ji pati turi leisti sau gedėti ir jos artimi žmonės, vyras, tėvai, draugai to nestabdyti. Negalima smerkti gedinčios moters dėl savo įsčių vaisiaus.

Pastorius arba kitas dvasinis vadovas turėtų suteikti tinkamos informacijos jai ir jos artimiesiems. Nepalikti šios šeimos vienos, kaip Jėzus nepaliko savo motinos vienišos jos sielvarte, bet pavedė ją savo mokinio Jono rūpesčiui.

Moteris ir jos artimieji turėtų sužinoti, jog gedėjimas gali užtrukti kurį tai laiką. Ji išgyvens įvairius jausmus: liūdesį, apmaudą, savigailą, pyktį, kaltės jausmą, norą izoliuotis nuo kitų, depresiją. Tačiau ji turi leisti, kad šios fizinės ir emocinės reakcijos paliestų jos sielą. Ši situacija brandina jauną šeimą. Ištiria kiek tvirti jų santykiai, koks gilus tikėjimas.

Gerai būtų, jei kas iš dvasinių vadovų galėtų kurį laiką paėjėti kartu su šeima, iš arčiau juos stebėtų šios krizės metu, t.y. su jais melstųsi, juos guostų, teiktų vilties, parodytų kentėjimo prasmę, padėtų eiti susitaikymo su situacija keliu. Mamai ir tėvui jie parodytų, kad svarbu atsisveikinti su mažyliu savo širdy, savo mintyse leisti jam išeiti į Amžinuosius namus, tada iš Viešpaties malonės viltis kito kūdikio užsimezgimo ir gimimo.

Šeimai reikės prisitaikyti toliau gyventi. Galima pasiūlyti iš aplinkos pašalinti daiktus (ypač vaikiškus), kurie nuolat primena netektį. Drabužėlius, žaisliukus ir įvairias smulkmenėles sudėti  į dėžutes kitam savo vaikeliui.  Didesnius daiktus, vežimėlį ir lovytę, parduoti. Tokią šeimą reikėtų jautriai kviesti sugrįžti į bendruomeninį ir socialinį gyvenimą. Įvykus gedėjimui, raginti šeimą dalintis savo praturėjusia patirtimi su kitais, kad ir kiti būtų paguosti.

„Pilkame, monotoniškame kraštovaizdyje pamažu ėmė rastis spalvų ir formų. Be abejo, tai nebebuvo tas pasaulis, kurį pažinojau anksčiau, ir aš nebebuvau ta pati. Supratusi, koks trapus yra mano pačios kiautas, geriau pastebiu ir kitų trapumą. <..> Gyvenimas pasikeitė ir aš pasikeičiau“.[3]



————————————

[1] A. Pearson, Growing through loss and grief. Haper Collins Publishers, 1994, psl. 4
[2] Ten pat, psl. 9
[3] D. F. Edgerton, Eiki ramybėje. Vadovas kenčiantiems netekties skausmą. LVK Leidykla „Katalikų pasaulis“, 2000, psl. 28-29. 

Literatūros sąrašas
Biblija. Leidykla „Tikėjimo žodis“, Vilnius, 1996
E. Kubler-Ross, „Apie mirtį ir mirimą“.  LVK Leidykla „Katalikų pasaulis“, 2001  
D. F. Edgerton, Eiki ramybėje. Vadovas kenčiantiems netekties skausmą. LVK Leidykla „Katalikų pasaulis“, 2000, psl. 28-29. 
Dr.A. Pearson, Growing through loss and grief. Haper Collins Publishers, 1994, psl. 4, 9

 

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.