Kai krenta „galiūnai“… | Klausimai – atsakymai

liutasAr verta kovoti, jei „galiūnai“ krenta, palikdami skausmą, tuštumą, nerimą ir pyktį?

*****
Sveiki,
Jūsų klausimas retorinis, bet jame girdžiu dvejonę, liūdesį ir skausmą. Klausdamas (-a), ar verta kovoti kovas, kai krenta „galiūnai“, kai suklumpa dvasiniai autoritetai, mokytojai ar vadovai, kuriais sekame kaip tikėjimo ir gyvenimo pavyzdžiais, greičiausiai abejojate savo vidinės kovos prasme. Suprantama, autoritetų susvyravimas pradžioje gali sukelti nusivylimą, nerimą, tuštumo jausmą ir net pyktį. Tokia būna daugelio žmonių pirminė reakcija. Tačiau aš asmeniškai panašius sukrėtimus vertinu kaip kvietimą giliau pažvelgti į save, savo tikėjimą, pasaulėžiūrą, vertybes, peržiūrėti savo gyvenimo pamatus ir bręsti toliau. Šiek tiek ramiai pasvarstykime.Pirmiausia, pagalvokime apie tai, jog anksčiau ar vėliau savo gyvenimo kely visi suprantame, kad žemėje nėra ir negali būti „nepažeidžiamų galiūnų“, „tobulų tėvų“, „neklystančių mokytojų“, „idealių autoritetų“. Visi jie, net Rašto teisieji ir bažnyčios šventieji, yra žmonės – iš to paties molio, žemės dulkių, kaip ir mes. Pusdieviai gyvena mituose, bet ne realiame pasaulyje. Jei kurį nors žmogų imame beatodairiškai aukštinti, netrukus susiformuoja asmens kultas, ir visai nesvarbu, kokioje sferoje: religinėje, kultūrinėje, politinėje ar socialinėje. Kai žmonės dėl tam tikrų išskirtinių charizmų, charakterio savybių, būdo ypatybių ar ideologijos ima garbinti ar sudievina vieną asmenį, formuojasi stabmeldiška, kultinė sistema. Tokia praktika yra ydinga, o susvyravus garbinamai „ikonai“ ir sudužus lūkesčiams, jos pasekėjų visada laukia didelis nusivylimas.Šventasis Raštas – ypatinga knyga. Ji ne tik atskleidžia Dievo išganymo istoriją, bet ir žmogiškąjį silpnumą, jo tarnų klaidas, nuodėmes ir kūniškumą. Tai dar labiau įrodo, jog kiekvienam žmogui visada reikia Gelbėtojo ir Dievo malonės. Visi Viešpaties išrinkti „galiūnai“, kaip Izraelio tauta Senajame Testamente ir  bažnyčia Naujajame Testamente, patyrė įvairių suklupimų, išmėginimų, sunkumų, bet, atkreipkite dėmesį – visų jų širdyse ir gyvenime Dievas atlikdavo kažką gero. Žmonių klaidas, prasižengimus ir blogį, Jis paversdavo gėriu, jei rasdavo Jį mylinčią širdį. Manau, svarbu matyti biblinę tiesą, jog nėra žemėje žmonių, kurie nenusidėtų, net jei jie – Dievo teisieji. Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų (Ekl 7, 20). Teisusis septynis kartus krinta ir vėl atsikelia (Pat 24, 16). O Visagalis žino, kaip pakelti, išlaikyti ir atstatyti savo suklupusiuosius. Ar jis stovi, ar krenta – tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Dievas turi galią jį išlaikyti (Rom 14, 4).Antra, kiekvienam krikščioniui verta žiūrėti savo tikėjimo kelio Kristuje. Juk Jėzus asmeniškai sako: „Sek paskui mane.“ Ir tai, kas vienam yra iššūkis ir tampa jam suklupimu, nebūtinai bus iššūkis kitam. Kiekvienas turime savo išbandymų ir kovų, kurias pašaukti kovoti ne savo jėga, bet Šventosios Dvasios galia ir Jai padedant. Patirdami Jo malonę, galime įveikti giliausias daubas ir siauriausius tarpeklius. Juk išganymas nėra „masinis išpardavimas“, platus kelias į gyvenimą, kuriuo visi einame, žiūrėdami vienas į kitą, lygindamiesi, nusivildami ar konkuruodami. Tikėjimas – tai visų pirma asmeninis Jėzaus sekimas, siauri vartai į išgelbėjimą. Ekleziastas samprotauja, jog nors aplink daug blogio sukiltų, tenka žiūrėti savęs, nes atlygis ateina iš Dievo. Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta. Nors nusidėjėlis ir šimtą kartų nusikaltęs ilgai gyventų, tačiau aš žinau, kad tie, kurie bijo Dievo, tikrai patirs gera (Ekl 8, 11-12).

Viešpaties malonės Jums,
pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.