Kai ištinka tikėjimo krizė | Klausimai – atsakymai

baznyciaSveiki, esu tikinti jau 20 metų, tačiau bėgant metams jaučiu, kad dvasinis gyvenimas po truputį vysta ar jau ir visai prigeso, norėčiau iš naujo pakilti, tačiau neturiu jėgų. Ką galėtumėt patarti?

Daiva, 44 metai, Kaunas

*****


Dėkoju Jums, Daiva, už nuoširdumą. Suvokti tikrąją savo vidinę būklę ir ją įvardyti, atrasti drąsos pažvelgti situacijai į akis – tai pirmasis žingsnelis į priekį. Nesmerkite savęs, pasitikėkite Jo žodžiu – Kristus neužgesina gruzdančio dagčio; Jis pajėgus įžiebti ugnį.

Panašią dvasinę būklę galime pavadinti įvairiai: „sielos dykuma“, „vidinė sausra“, „tikėjimo naktis“, „dvasinės liepsnos gesimas“. Tokie laikotarpiai neišvengiamai ateina, po aktyviųjų laikų. Sausros laiku svarbu persvarstyti savo kelią, pamatyti savo pažeidžiamumą ir su tuo susitaikyti, leisti Dievui iš naujo pripildyti.

Jei atidžiai skaitysite Šventąjį Raštą, rasite ne vieną tikėjimo žmogų, kuris patyrė nusivylimą, abejonę, savo tikėjimo kelionėje išgyveno vidinę dvasinę krizę: kunigas Asafas apkartusia širdimi skundėsi, kad dievotas gyvenimo tarsi nenaudingas  (Ps 73), Malachijo laikais Dievo tarnai abejojo Jo gerumu pasišventusiesiems (Mal 3, 14 – 16), išminčius ir Dievo teisusis Jobas savo gyvenimo nakty pastebėjo, jog „Dievas susilpnino jo širdį ir Viešpats išgąsdino jį“ (Job 23, 16). Mūsų Viešpats Kristus taip pat sielojosi Getsemanėje, Jo siela buvo mirtinai nuliūdusi prieš sunkiausias savo gyvenimo dienas (Mk 14, 33 – 34).

Matome, įvairias dvasines krizes ir sunkumus patiria visi Dievo šventieji. Apie dvasinio gyvenimo prigesimą kalba ir pranašo Elijo pavyzdys, kai jis išsekęs pabėgo į dykumą (1 Kar 19). Tačiau tokio reiškinio priežastys gali būti skirtingos. Svarbu jas pabandyti išsiaiškinti ir ieškoti sprendimo būdų.

Kadangi žmogus yra darni fiziologinė, psichologinė ir dvasinė būtybė, po dvidešimt tikėjimo metų galite jausti vidinį prigesimą dėl skirtingų dalykų: fiziologinių pokyčių, psichologinių įtampų ir stresų, dvasinio atvėsimo, Dievo alkio praradimo.

Paminėsiu tik kelias priežastis. Pradėkite gilintis į situaciją nuo paprastų žingsnių:

Pirmiausia, įsitikinkite, ar nuliūdimą ir bejėgiškumą išgyvenate ne dėl fiziologinių ar psichologinių permainų? Kadangi minite, jog tikite jau 20 metų ir esate 44 metų amžiaus, akivaizdu, jog šiuo metu priartėjote prie savo viduramžio (premenopauzinio laikotarpio). Vyrų ir moterų organizme  šiuo gyvenimo tarpsniu vyksta pokyčiai (link andropauzės ir menopauzės), kurie turi įtakos mūsų emocijų svyravimui, išsekimui, nuotaikų kritimui. Neretai krikščionys klysta, visas bėdas perkeldami į dvasinę sferą ir ieškodami tik dvasinių savo apatiškumo, nuliūdimo ir bejėgiškumo priežasčių. Nepamirškite atlikti kūno ir psichologinės „revizijos“. Paklauskite savęs: ar tinkamai maitinatės, ar fiziškai judate, ar turite poilsio dienų, kai nieko nedarote (kaip žinia, viduramžis yra labiausiai užimtas žmogaus gyvenimo laikotarpis darbu ir vaikų auginimu), ar yra jūsų gyvenime įvykių, kurie dovanoja pozityvias emocijas, ar galite valdyti savo nuotaikas, ar domitės, moters fiziologijos ir psichologijos šiame amžiuje pokyčiais?  Dar Kalvinas pastebėjo, kad savęs pažinimas yra labai svarbus kiekvienam. Jis padeda valdyti stresą, kuris neretai gesina dvasią. Žmogus ima jaustis lyg  „išgręžtas“, tampa „niekuo nesidominčiu“, „bejėgiu kuo nors domėtis, ką nors daryti“. Jei panašiai jaučiamės, mūsų sieloje užsidega raudona lemputė, kuri signalizuoja: „Priartėjimai prie pervargimo ir perdegimo ribos, būk atidus, sustok!“ Jei taip jaučiatės, siūlau plačiau pasidomėti apie perdegimo ar pervargimo sindromą, ieškoti profesionalios sielovadininko ar psichoterapeuto konsultacijos.

Antra, būtinai atidžiai pažvelkite į savo sielą dvasine prasme: ar joje nėra senų žaizdų, nuoskaudų, neatleidimo, pykčio, neapykantos, neišspręstų konfliktų? Vidinės žaizdos gali įsisenėti, sopėti ir neleisti skleistis dvasinio gyvenimo žiedui. Širdies žaizdos kartina gyvenimą ir gesina dvasią. Tokiu atveju, svarbu maldingai, nuolankiai ir kantriai ieškoti vidinio išgydymo. Galite dėl šito melstis su savo ganytoju ar  paprašyti sesių, draugių melstis už jus. Būtų gerai, kad einant vidinio išgydymo keliu,  jūsų nuolatiniai palydovai būtų Šventasis Raštas ir gera sielogydos knyga. Lietuvių kalba yra išleista ne viena gera knyga apie atleidimą, vidinio gijimo kelią.  Kristus gydo tiek fizines, tiek dvasines žaizdas: „Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti“ (1 Pet 2, 24 b).

Trečia, svarbu paminėti, kad dvasią  gali gesinti ir mūsų nuodėmės, kūniškumas, puikybė. Be atgailos siela „nutunka“, apsunksta, surambėja, tampa nejautri dvasiniam gyvenimui, jo tikrovei. Ji nustoja žavėjusis Evangelijos įstabumu, Kristaus išgelbėjimo malone, nuostabiu Gelbėtojo Asmeniu. Ar ne todėl Kristus sako: „Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė“; <…> „palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, jie bus pasotinti“ (Mat 5, 3).  Savo nuodėmingumo permąstymas ir širdies atgaila – gyvybės šaltinis. Perskaitykite, apmąstykite ir pasimelskite Šv. Efremo maldą (IV a.):

Viešpatie, mano gyvenimo Valdove,
neleisk man pasiduoti tingumui,
netekti drąsos,
valdyti kitus
ir tuščiažodžiauti.

Suteik man, Tavo tarnui/tarnaitei, 
skaistumo, nuolankumo, kantrybės
ir gailestingosios meilės malonę.

Viešpatie Karaliau,
duok man pamatyti savo klaidas
ir nesmerkti brolio.
Tu, kuris esi palaimintas
per amžių amžius.
Amen.

Ketvirta, kiekvienam krikščioniui gyvybiškai svarbu puoselėti slaptą bendravimą su Dievu. Kiek įmanoma dažniau praverti maldos kambario duris, sklaidyti Šventojo Rašto lapus, kai liekame vieni su Dievu. Ieškoti Jo artumo, atleidimo,  pagalbos,  išminties ir ramybės – tai mūsų sielos gyvasties šaltinis. „Kuo daugiau pažįstame Kristų, tuo didesnė bus meilė ir tuo lankstesnė siela – suminkštės, atitirps ir mažiau liks kliūčių Dievo meilei, įdėmiai stebint tobuliausią ir nuostabiausią būtybę – Dievą ir beribę Jo meilę žmogui“, – pastebi XIX a. nežinomas rašytojas knygoje „Atviri keliautojo pasakojimai savo dvasios tėvui“.

Pats Dievas yra ugnis, uždeganti mūsų širdis negęstančios meilės liepsna!

Jo artumo,
pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.