Kai Dievo šlovė iškeičiama

1Dievo šlovės ir rūstybės tema yra visiškai svetima šiandienos žmogui. Modernus, išsilavinęs žmogus daug laiko skiria sau – savianalizei, saviraiškai, savivertei ugdyti ir nemažą gyvenimo dalį praleidžia vystydamas horizontalius santykius, dažniausiai vartotojiško charakterio, t.y. bendraudamas su tais žmonėmis, kurie gali būti naudingi kylant šlovės ir karjeros laipteliais, įsigyjant geidžiamų saugusiųjų „žaislų“: namą, naujos markės automobilį, vilą Ramiojo vandenyno saloje ir t.t.

Tuo tarpu apie vertikalių santykių svarbą pagalvoja nedažnas.

Žmogaus santykis su Dievu, bet koks religingumas yra atmetamas kaip nereikalingas nūdienos gyvenime. O ką jau bekalbėti apie Dievo santykį į žmogų? Tačiau Dievas žmonėms apreiškia savo šlovę arba rūstybę.

Dievo rūstybė
Dievo rūstybės sąvoka yra nepriimtina, nemėgstama, vertinama skeptiškai tiek krikščionių, tiek netikinčių. Netikintys nori būti laisvi, neįpareigoti ir neatsakingi prieš Dievą. O krikščionys vengia mąstyti apie Dievo rūstybę, nes jiems kur kas malonesnė žinia yra apie Jo šlovę, gailestingumą ir meilę. Todėl tikintieji  Dievo rūstybę supranta dvejopai: arba Dievo rūstybei yra primetami žmogaus rūstybės (kuri, beje, ne visada teisinga) bruožai, arba norima visiškai atskirti Dievą nuo teisingos rūstybės pasireiškimo, tarsi viduramžiško mąstymo paveldo, ir Jam priskirti tik meilės savybę. Tačiau nei vienas, nei kitas supratimas neatitinka apaštalo Pauliaus pozicijos apie Dievo rūstybę, atskleistos Laiške romiečiams.
Laiškas romiečiams yra tarsi brangiausias perlas iš 13-kos Naujojo Testamento laiškų vėrinio. Galima drąsiai teigti, kad šis laiškas yra apaštalo teologijos koncentratas ir skelbiamos Evangelijos šerdis. J. Kalvinas pastebėjo: „Jei tik tinkamai suprastume šį Laišką, tuomet atsivertų durys į didžiausius Rašto lobynus“.1
Pirmuose trijuose Laiško romiečiams skyriuose apaštalas Paulius išsamiai gvildena nuodėmės doktriną. Jis parodo visos žmonijos universalų nuodėmingumą. Niekas neturi pasiteisinimo prieš Dievą (3, 9-20): pagonys – neteisūs, nes jų visuomenė iškrypo stabmeldyste ir amoralumu (1, 18-32), žydai – taip pat neteisūs, nors jie didžiuojasi Įstatymu, kelia aukštas moralės normas kitiems, tačiau sau nuolaidžiauja ir laužo Dievo įsakymus (2,1-3, 8). Apaštalas konstatuoja, jog visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės. Pabrėždamas visų nuodėmingumą, Paulius aiškiai parodo didžiulę Dievo teisumo stoką visame pasaulyje. Tokioje padėtyje gali pasireikšti Dievo  rūstybė: Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu (Rom1, 18).
Taigi Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus, kaip ir Dievo teisumas apsireiškia Evangelijoje. Tiek teisumas, tiek rūstybė ateina iš Viešpaties. Taigi iš dangaus išsilieja ne tik Dievo gerumas ir malonė, kaip esame pratę manyti, bet gali būti apreikšta ir rūstybė.
Prieš ką nukreipta Dievo rūstybė? Anot apaštalo, Dievo rūstybė yra nukreipta ne prieš žmones, bet prieš žmonių bedievystę (gr. – asebeia) ir neteisybę (gr. – adikia) – prieš nuodėmę. Origenas pastebi, jog žmogaus nuodėmingumas dvejopas: asebeia – nuodėmė prieš Dievą ir adikia – nuodėmė prieš žmones.2   Paulius atskleidžia abipusę žmogaus nedorybės esmę: bedievystė – tai noras atsikratyti Dievo valdžios ir gyventi be Jo; neteisybė – kai žmonės tarpusavio santykiuose teisybę užgniaužia neteisumu, nedorybe, neapykanta artimui. Ir viena, ir kita – bloga ir pikta Dievo akyse. Už tai apsireiškia Dievo rūstybė iš dangaus. Ši mintis yra pagrindinė Laiško romiečiams pirmo skyriaus (18 – 32 eil. ) pastraipoje. Apie bedievystę apaštalas kalba 19-27 eil., o apie žmonių neteisybę – 28 -32 eil., rodydamas paveikslą bedieviškos ir neteisios visuomenės, kuri sulaužė abu svarbiausius Dievo įsakymus – mylėti Dievą ir savo artimą.
Bedievystė
Rom 1, 19-20  Paulius teigia, kad pagonims buvo aiškiai apreikštas Dievo šlovės liudijimas – tai Jo kūrinija. Joje galima pamatyti ir suvokti Neregimojo Dievo suverenumo ir Jo dievystės ypatybes. „Dievo pažinimas akivaizdžiai matosi pasaulio struktūroje. Dievas, kurio prigimtis yra nematoma, tapo matomas savo kūriniuose. Nes Jo kūriniai buvo taip sukurti, kad apreikštų savo nematomą Kūrėją. Būdami matomi, jie parodo  tai, kas nematoma. Dievas sumanė apreikšti nematomą pasaulį matomajame. Matomas pasaulis atskleidžia, kad Dievas yra“ (Ambraziejus, Pauliaus laiškų komentarai)3 . Šis akivaizdus Dievo šlovės liudijimas buvo suteiktas visoms tautoms nuo pat pasaulio sukūrimo, kuris aiškiai bylojo, kad yra neregimas Dievas, regimos visatos Kūrėjas ir Palaikytojas. Žmonės turėjo ir tebeturi aiškų Dievo buvimo liudijimą – kūriniją, kuri skatins pažinti Dievą Kūrėją ir Jo ieškoti.
Tačiau visa žmonijos istorija byloja, kad žmonės, pažinę Dievo savybes gamtoje, Jo negarbino ir Jam nedėkojo, bet iškeitė nenykstančio Dievo šlovę į nykstančių kūrinių pavidalus. Jie neatliko, bet atmetė savo dvejopą pareigą Dievui: pirma, žmogaus siela sukurta garbinti Dievą – Jį pažinti, antra, Jam dėkoti – Jam tarnauti.4
Visi žmonės yra religingi savo prigimtimi. Todėl žmogus neišvengiamai kažkam paskiria Dievo vietą savo gyvenime. O ji, kaip žinia, yra svarbiausia. Kas užima tą svarbiausią vietą, tas ir yra mūsų dievas. Tuomet toji dievybė veikia mūsų mąstymą ir pasaulėžiūrą. Žmonės, susikūrę mitus ir stabų garbinimo sistemas, „tuščiai mąstydami paklydo“, o jų širdys dėl tikrojo Dievo nepažinimo ir neišmanymo „aptemo“. Manydami, kad jų pasaulėjauta ir susikurta religinė kulto sistema atrodo išmintingai, tapo kvaili, nes jie išmainė tai, kas tikra, į netikrus dievus, kas amžina ir nenykstama – į nykstančius žmonių, žvėrių, paukščių ir šliužų pavidalus. Žmogaus siela nemėgsta tuštumos. Jei joje nėra gyvojo Dievo, tai šią erdvę užims kiti „dievai“, kuriais žmonės žavėsis, jiems lenksis ir dėkos. O tai yra bedievystė ir stabmeldystė- tikrojo Dievo atmetimas (Rom 1, 21-23).
Matydamas tokią bedievišką žmonijos padėtį, apaštalas 24-28 eil. vėl sugrįžta prie rūstybės temos. Jis teigia, kad dėl tokio Dievo atmetimo ir nuopolio į stabmeldystę, kai pagonys tiesą iškeitė į melą (25 eil.), jiems buvo apreikšta Dievo rūstybė. Tiesa, esame pratę manyti, jog Dievo rūstybė pasireiškia negatyviai – neigiamomis bausmėmis, tragiškais įvykiais, nelaimėmis. Tačiau apaštalas Paulius parodo, kad tai gali būti tiesiog Dievo pasitraukimas iš žmogaus gyvenimo. Paulius tris kartus pakartoja vieną veiksmažodį paredoken – „atidavė“5  (K.Burbulio Biblijos lietuviškame vertime jis verčiamas: 24 eil. – „atidavė“,  26 eil. – „paliko“, 28 eil. – „leido“). Tai Dievo teismas. Paulius teigia, kad dėl bedievystės Dievas visas pagoniškas tautas atidavė, pirmiausia, amoralumui, seksualinėms begėdystėms. Kartu su stabmeldyste plito ir seksualinis netyrumas. Pagoniškose šventyklose vyravo kultinė prostitucija ir seksualinių orgijų apeigos. Toks palaidumas persikeldavo į kasdienį bendruomenės  gyvenimą ir tapo norma.  Amorali visuomenė Dievo nustatytus prigimtinius (heteroseksualius) santykius tarp vyro ir moters iškeitė į priešingus prigimčiai (homoseksualius) (24-27 eil.). Tokia Dievo „apleista“ visuomenė.
Šiandienos visuomenė taip pat serga seksualiniu netyrumu ir tai vertinama kaip gyvenimo norma, kurią privalu legalizuoti ir ginti įstatymu: nesantuokinį poros gyvenimą prilyginti santuokiniui,   juridinę santuoką keisti partnerystės sutartimis, siekiama, kad homoseksualios poros būtų pripažintos kaip visavertės šeimos ir galėtų įsivaikinti vaikus. Atrodytų, kad grįžtama atgal į pirmykštę žmonių bendruomenę, kurioje seksualinis netyrumas užpildo dvasinę Dievo nebuvimo tuštumą, Dievo meilės ir tvarkos stygių.
Be to, apaštalas Paulius sako, kad Dievas leido vadovautis žmonėms netikusiu išmanymu (28 eil.), kuris lėmė ir nedorą elgesį vienų su kitais (29 eil.). Kaip žmonės netinkamai elgiasi su Dievu, taip jie elgiasi ir tarpusavyje. Toks yra Dievo teismas bedieviškoms visuomenėms. Šiuo atveju žmonės nėra Dievo „aukos“, atiduotos nedorybei, kaip gali pasirodyti.  Pauliaus žmonijos nuopuolio aprašyme matome ne bevalį, bet valingą žmogų: mąstantį, darantį blogį, regintį ir suprantantį. Pasakyta, jie išmainė nenykstančią Dievo šlovę į nykstantį pavidalą, jie Dievo tiesą iškeitė į melą, jie pakeitė prigimtinius santykius į priešingus prigimčiai, jie vadovavosi netikusiu išmanymu, jie nesirūpino pažinti Dievą. Žmonės užsispyrę ėjo ten, kur pasirinko, o Dievo rūstybė pasireiškė tada, kai Jis leido jiems nupulti, kur jie norėjo: į melą, amoralumą, neteisybę. „Dievo rūstybė apreiškiama nuodėmės veide  ne todėl, kad Dievas yra geras, šventas ir teisus, bet todėl, kad žmogaus sukilimas užtikrina, jog šios Dievo savybės nuolat susipriešina su mūsų kūno troškimais, kurie patys mums tampa pelnyta bausme už mūsų blogus darbus“6 .
Žmonių neteisybė
28-32 eilutėse apaštalas piešia adikia –  žmonių neteisybės – paveikslą. Kadangi žmonės nesirūpino pažinti Dievo, jie pradėjo vadovautis neteisumu ir tarpusavio santykiuose: neteisybe, godumu, pykčiu, žudymu, netyrumu, pavydu, klasta, panieka, apkalbom, šmeižtu, savanaudiškumu ir neatlaidumu. Paulius tiesiog meistriškai nutapo visuomenės eroziją – žmonių santykiai sugedę, stokojantys teisumo, meilės ir gailestingumo. 29-31 eilutėse –  ištisas nedorybių sąrašas: Todėl jie pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Tai šmeižikai, nekenčiantys Dievo, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, nepatikimi, nemylintys, neatlaidūs, negailestingi. (Rom 1, 29-31).
Ši Pauliaus nagrinėjama adikia, žmonių neteisybė, yra antitezė Dievo teisumui, rodanti varganą žmonijos padėtį. Baigdamas neteisumo temą, 32 eilutėje apaštalas pabrėžia, jog neteisumas sulaukia Dievo teismo ir amžinos mirties. Deja, nors žmonės aiškiai suvokia savo blogį ir „žino teisingą Dievo nuosprendį“, vis tiek jie piktai elgiasi ir palaiko taip darančius. Tai paradoksas. Atrodo, žmonės taip stipriai nekenčia Dievo teisumo ir šlovės, jog pasiruošę rizikuoti savo ateitimi, amžinuoju gyvenimu. Tuo tarpu Dievo teisumas gelbsti, teikia gyvenimą, skatina žmogų garbinti Dievą ir Jam dėkoti bei atveria žmoguje meilę, gailestingumą artimui.
v v v
Abi Pauliaus mini-mos problemos akivaizdžios ir šiuolaikiniame pasaulyje. Nors Dievo amžinos ypatybės šiandien, kaip ir kiekvienoje kartoje yra suprantamos iš Jo kūrinijos, tačiau  žmonės, paneigę Dievo buvimą, susikuria savo modernius stabus, kuriuos garbina ir jiems lenkiasi. Humanizmas, labiausiai paplitusi ideologija,  išaukština žmogų kaip pusdievį, visų problemų sprendėją; materializmas – materialines vertybes; hedonizmas kelia aukščiau visko šio gyvenimo malonumus. Kaip gražiai, nekaltai ir šiuolaikiškai skamba naujos pasaulėžiūros! Tačiau ten, kur siela negarbina savo Kūrėjo, neišvengiamai apsireiškia Dievo rūstybė moralinio nuosmukio forma.
Bedieviškos visuomenės neteisingumas šiandien yra akivaizdus. Žmonės – nemylintys, nekenčiantys kitų, vyrauja neteisūs asmeniniai ir visuomeniniai santykiai.
Taigi tokioje pasaulio būsenoje tėra tik du pasirinkimai: arba paklusti ir priimti Dievo viešpatystę, arba ją atmesti. Dievo teisumas apsireikš Evangelijos jėga tiems, kurie myli tiesą, atpažįsta Dievą ir trokšta Jį pažinti. Tuo tarpu Dievo rūstybė skirta tiems, kurie sąmoningai tiesą iškeičia į melą ir mėgaujasi nedorybe.
Literatūra
1. T.R. Schreiner, Romans. Baker Academic, USA, 2005
2. J. Stott, Pismo rimlianam. „Mirt“, Sankt-Peterburg, 1999
3. E. F. Harirson, Romans. The Expositor’s Bible Commentary. Zondervan, USA, 1984
4. CD „Ancient Christian Commentary in scripture“. Romans.
Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.