Ką manote apie stigmas? | Klausimai – atsakymai

Ką manote apie stigmas?Sveiki! Ką manote apie stigmas – Kristaus kančios atsikartojimą? Dažniausiai jos atsiranda katalikams. Ar stigmos atsiranda ir evangelikams? Ačiū už atsakymą!

Džeraldas

***************

Stigmų klausimas išlieka kontroversiškas, vis dar sukeliantis nesutarimų ir karštų ginčų tarp tų, kurie tiki stebukline jų prigimtimi, ir mokslinio požiūrio, neigiančio antgamtiškumą. Atsakydama į klausimą neketinu nei neigti, nei patvirtinti stigmų reiškinio, bet mėginsiu biblišku ir kritišku požiūriu tai įvertinti.

Stigmomis (gr. stigma – dėmė, ženklas; stigmata – dėmės, žymės) vadinamos dėmės arba žaizdos, atsivėrusios tam tikrose tikinčiųjų kūno vietose (ant galvos, delnuose, pėdose, šone), kur nukryžiavimo metu buvo sužeistas Kristus. Stigmų reiškinys yra tiesiogiai siejamas su katalikiškuoju tikėjimu, misticizmo tradicija. Šiandien mes susiduriame su dviem pagrindiniais požiūriais į stigmas: Romos Katalikų bažnyčios ir mokslininkų požiūriu.

Katalikų bažnyčia pripažįsta tai kaip stebuklingą, antgamtinį ir mistinį, moksliškai neįrodomą faktą, kai tikinčiajam patiriant transą ir ekstazę gali atsirasti Kristaus kančios žymės bei jas lydintis skausmas. Stigmos skirstomos į matomas ir nematomas. Pati bažnyčia tiria istorijoje buvusius ir šiandien pasitaikančius tikrus bei suklastotus stigmų atsiradimo atvejus, tada juos patvirtina arba paneigia.

Tuo tarpu mokslas ir medicina stigmas vertina kaip savitaigą, neurovegetacinių sutrikimų rezultatą, psichosomatinį reiškinį, kai įjautrintos vaizduotės ir itin didelio emocinio troškimo pagrindu žmogus sau įteigia pokyčius fiziniame kūne.

Žvilgtelėjus į krikščionybės istoriją šis reiškinys tampa kiek aiškesnis.

Stigmų fenomeno apraiškos yra ganėtinai vėlyvos. Iki XIII a. tokių atvejų nėra žinoma. Pirmasis istorijoje bažnyčios dokumentuose užfiksuotas, patvirtintas stigmų atvejis buvo kanonizuoto šventojo Pranciškaus Asyžiečio (1181 – 1226) stigmos. Amžininkų teigimu, vinių žymių ataugos ant rankų ir kojų buvo matyti jo gyvenimo dienomis, bet išliko ir po mirties.

Katalikų mokslininkas Dr. Imbertas suskaičiavo 321 stigmų atsivėrimo atvejį vyrų ir moterų kūnuose (beje, pastarųjų daugiau), ir 62 tų žmonių buvo kanonizuoti šventaisiais. Peržvelgusi stigmas turėjusių šventųjų sąrašą katalikų internetinėje enciklopedijoje, pastebėjau, jog dauguma iš jų yra mistikai – misticizmo tradicijos, prasidėjusios viduramžių bažnyčioje XIII a., atstovai. Manau, kad būtent misticizmo teologijoje ir tradicijoje ir slypi šio reiškinio šaknys.

Misticizmas ženklina du paskutiniuosius viduramžių šimtmečius, mat oficialiąją bažnyčią tuo metu buvo ištikusi visokeriopa krizė. 1378 m. kilo pontifikatą pasiekusi Vakarų schizma (Vakarų bažnyčios skilimas), po kurios įsigalėjo dviejų popiežių (vieno Romoje, kito Avinjone) konkuruojanti tarpusavio kova dėl valdžios, skilo dvasininkija ir vienuolija, plito simonija (dvasinių pareigybių pirkimas), nepotizmas (popiežiai šventino savo giminaičius ir neteisėtus vaikus kardinolais ar vyskupais), bažnyčioje dominavo formalus institucinis, ritualinis, apeiginis žmonių santykis į Dievą. Tokia padėtis skatino reformatoriško judėjimo atsiradimą. Tuomet pražydo ir misticizmas.

Mistikams buvo būdinga manyti, kad tikrasis Dievo pažinimas negali būti racionalus, bet tik intuityvus. Atmetę racionalumo pradą, jie ypatingai siekė vidinio dvasinio gyvenimo, troško pasiekti Aukščiausiąją ir neapsakomą Būtybę per patyrimą. Nors mistikai niekada nekovojo su bažnyčios hierarchija ar bažnytine tvarka, jie atsiskyrę ieškojo vidinės ramybės ir patirtų išgyvenimų kontempliacijos, tačiau būtent misticizmas tapo asmeniškiausia viduramžių krikščionybės individo santykio su Dievu išraiška. Mistikai išaukštino paties Dievo išgyvenimus, parodydami, kad Kristaus pažinimas pasiekiamas per asmeninį ir giluminį Jo patyrimą. Tai neabejotinai teigiamas misticizmo tradicijos indėlis į krikščionybės istoriją, atgaivinęs asmeninį tikinčiojo santykį su Dievu, pakeitęs formalųjį, apeiginį, institucinį santykį į Dievą.

Tačiau mistikų praktikuojami Dievo išgyvenimo būdai dažną kartą šiandien atrodo abejotini ir bibliškai nėra paaiškinami. Mėgindami patirti giliausią dieviško dvasingumo lygmenį, mistikai pasitelkė aibę dvasinių metodų: transą, ekstazę, savitaigą, ezoteriką. Pavyzdžiui, Bernardas Klervietis (1090 – 1153), laikomas viduramžių misticizmo tėvu, savo 86 pamokslus pagal Saliamono giesmę grindė giliai ezoteriniais mistiniais aiškinimais. Mistikai siekė išgyventi Kristaus Kryžiaus kančias, troško nešioti Jo žymes tiesiogine arba dvasine prasme, kęsti skausmus, kaip kentėjo Jis. Antai, Julijona iš Norvičio (1342 – 1416) – ryški Anglijos mistikė, kuri sunkios ligos patale išgyveno 16 Jėzaus regėjimų, vėliau tapusiais jos knygos „Dievo meilės apreiškimai“ pagrindu. Trokšdama dar arčiau pažinti Jėzų, Julijona suformulavo tris maldos prašymus: troško geriau suprasti Kristaus kančią kentėjimuose, norėjo patirti mirties pilnatvę per ligos patalą ir prašė trijų amžinų dvasinių „žaizdų“: amžinos atgailos, amžinos užuojautos kitiems ir nepajudinamos Dievo meilės. Šiandien mes, kaip krikščionys, visiškai sutikti galėtume tik su trečiuoju Julijonos prašymu. Sunku suvokti, kaip galima prašyti Dievo ligos, kančios, skausmo sau bei visa tai kentėti dėl Kristaus?

Tokie mistikų norai tampa aiškiau suvokiami, kai įsižiūrime į to meto dvasinį, kultūrinį bei politinį kontekstą. Vėlyvaisiais viduramžiais Europa buvo brutalumo, siaubo ir kančios pasaulis: siautėjo buboninis maras ir Šimtametis karas. Mirtis, artimo netektis, nuolatinė kančia ir agonija – tai to meto žmonių gyvenimo kasdienybė. Šios aplinkybės darė įtaką bažnyčios liturgijai, teologijai ir menui. Tomis dienomis daugiausiai buvo sakomi pamokslai dviem temom: pirma, apie mirtį ir Dievo Teismą, antra, apie kančią ir Kristaus mirtį. Dievą, kaip negailestingą Teisėją, vis labiau keitė kenčiantis Kristus. Mene iš kitų išsiskyrė persmeigtos ir kraujuojančios Kristaus širdies motyvas. Akivaizdu, kančia tapo ne tik kasdieniškai suprantama, bet ir dvasiška. Kas labiau galėjo padėti žmonėms išgyventi tuometinius sunkumus, siaubą, įprasminti beprasmę brutalią būtį, jei ne kenčiantis Kristus, Jo mirtis, neapsakoma meilė Jam ir noras visu kuo susitapatinti su Jo kančia, „kraujuojančiomis“ žaizdomis? Tokiomis sąlygomis gyveno ir tikėjo mistikai. Tai veikė jų mąstymą, tikėjimą ir elgseną.

Žinoma, kiek vėliau, XVI a., prasidėjus Reformacijai, misticizmo tradicija buvo kritikuojama ir atmesta kaip nebibliška. Reformatai pabrėžė mokymo ir teologijos sveikumą, paremtą Kristaus Evangelija, nesirėmė išgyvenimais, atsisakė mistinių potyrių. Šventąjį Raštą imta daugiau aiškinti tiesiogiai, atmetant alegorinio, anagoninio, simbolinio Rašto interpretavimo metodus. Taigi, evangelikai skeptiškai žiūri į šį reiškinį.

Šventajame Rašte vieną kartą yra pavartotas gr. žodžio „stigma“ daugiskaitinė forma (stigmata) (Gal 6, 17), kai apaštalas Paulius prašė galatų daugiau jo nevarginti, nurodydamas, kad savo kūne jis nešioja Viešpaties Jėzaus žymes. Tačiau tai nesuteikia pagrindo manyti, kad apaštalo Pauliaus kūne buvo būtent stigmų žymės, ir negalime šių žodžių laikyti precedentu teigti, jog tai yra bibliška. Jei atsižvelgsime į laiško Galatams kontekstą ir nuodugniau susipažinsime su apaštalo Pauliaus gyvenimu, aprašytu jo laiškuose, suvoksime, jog apaštalas prašo galatų daugiau jo nevarginti legalistinėmis erezijomis, nes jis jau pakankamai kentėjęs ir sielojęsis. Paulius kalba apie savo kūne esančias „Jėzaus žymes“ kaip nuožmaus persekiojimo dėl Kristaus Evangelijos pasekmes, kūne likusius randus.Šie randai greičiau bylojo apie apaštalo priklausomybę Kristui, kaip savo Šeimininkui, nei tiesiogiai imitavo Kristaus žaizdas. To meto vergų kūnai būdavo pažymimi ženklais, rodančiais priklausomybę vienam ar kitam šeimininkui. Tad šiais žodžiais apaštalas brėžia menamą paralelę tarp savęs ir vergo (Craig S. Keneer, „Bible Background commentary“, New Testament). 2 Kor 6, 4 – 6 galime matyti persekiojimo aplinkybes, kuriomis apaštalas įgijo Jėzaus žymes – randus. Šie randai turėjo atskirti prasmingą kentėjimą už Kristaus Evangeliją nuo beprasmio galatų apsipjaustymo ritualo. Kaip žinia, apaštalas Paulius ne tik turėjo persekiojimų randus, bet, likdamas ištikimas Evangelijos tiesai, kiek vėliau atidavė už Kristų ir savo gyvybę. Įvairių laikų bažnyčia kentėjo už savo įsitikinimus ir yra paženklinta tokiais garbingais randais.
Baigdama apibendrinsiu: stigmos nėra biblinis reiškinys. Tai išimtinai katalikų bažnyčiai būdingas reiškinys – misticizmo tradicijos paveldas. Nevertinčiau jų kaip antgamtinio reiškinio, nes panašių Dievo stebuklų nei Rašte, nei pirmuosiuose krikščionių rašytiniuose šaltiniuose neaptinkame. Labiau pritarčiau šiandienos mokslininkų nuomonei, jog tai galėtų būti stiprios savitaigos rezultatas, psichosomatinis padarinys, kai itin stiprus emocinis troškimas pasireiškia kūne. Dievas Kūrėjas žmogaus sielai suteikė įstabią ir didelę intelekto, vaizduotės, kūrybingumo, valios ir jausmingumo galią. Ją nukreipus tikslingai, žmogus, deja, gali pasiekti stulbinamų ne tik pažangos (mokslo, meno, tikėjimo srityse), bet ir destrukcijos (pasitelkiant magiją, būrimus, užkeikimus) rezultatų.

Kita vertus, neatmesčiau ir spekuliatyvių klastotės atvejų.

Pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.