Ką man reiškia Reformacija, arba penki reformatorių postulatai

Ką man reiškia Reformacija, arba penki reformatorių postulataiMinint 500-ąsias Reformacijos metines, svarbu savęs paklausti: O ką man reiškia Reformacija? Akivaizdu, kad šis dvasinis, teologinis, visuomeninis sąjūdis reformavo ne tik XVI a. Bažnyčią ir Europą, bet tiesiogiai arba netiesiogiai veikė ir tebeveikia kiekvieną iš mūsų.

XVI a. viduryje Reformacija pasiekusi Lietuvą padarė didelę įtaką mūsų tautai. Tuo metu mūsų tautoje gimė pirmosios evangeliškos bažnyčios – liuteronų ir reformatų. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje formavo laisvos minties raišką, tikėjimo laisvę, įžiebė teologinį disputą, puoselėjo žodžio kultūrą, inicijavo lietuviškos kalbos vartojimą ir sklaidą, formavo mūsų raštiją. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti kelis liuteronų kunigus: Martyną Mažvydą, kuris parašė pirmąją lietuvišką knygą – Katekizmą (1547), ir Kristijoną Donelaitį, padovanojusį mums pirmąjį lietuviškąjį dvasinės ir grožinės literatūros šedevrą – poemą Metai (1765–1775). Tai reiškia, kad Reformacija ir jos idėjos, jos žinia, yra mūsų tautos, minties, savivokos, tautos identiteto dalis, ne tik vienos grupės, religinės mažumos –   evangelikų, patyrimas ir istorinis paveldas. Tai liudija, kad, suvokiame tai ar ne, Reformacija įvairiais būdais tarp mūsų veikia ir šiandien. Ne tik dėl to, kad Reformacija Lietuvai dovanojo rašytinį žodį, kuris padėjo išsaugoti lietuvių kalbą iki šių dienų, nors tai irgi yra itin didelis Reformacijos nuopelnas lietuvybei, kuris iki šios dienos nėra aiškiai suprastas, bet taip pat ir dėl daugelio kitų priežasčių… Svarbiausia, Reformacija išlieka aktuali dėl pačios krikščioniškos žinios.

Kalbėdama apie savo gyvenimą galiu teigti, kad man nepaprastai didelę įtaką padarė pagrindiniai penki Reformacijos postulatai arba šūkiai: Sola Scriptura – vien tik Raštas; Sola fide – vien tik tikėjimas; Sola gratia – vien tik malonė; Solus Christus – vien tiktai Kristus; Soli Deo gloria – tik vienam Dievui garbė. XVI a. Reformacijos tėvai siekė atnaujinti katalikų bažnyčios mokymą, pertvarkyti liturgiją, bažnyčios valdymo struktūras. Taip atsirado trečioji krikščionybės atšaka – protestantizmas, kuris per 500 metų išsiplėtė – visame pasaulyje atsirado gausi evangeliškų bažnyčių, kurios gyvuoja ir šiandien, įvairovė. Lietuvoje XX a. pabaigoje gimusių bažnyčių „Tikėjimo žodis“ ir „Tiesos žodis“ šaknys taip pat siekia protestantiškąją Reformaciją, o savo mokyme jos vadovaujasi pagrindiniais penkiais Reformacijos postulatais.

Penki pagrindiniai Reformacijos postulatai (solos) – tai penki trumpi lotyniški teiginiai, kurie reiškia vien tik tai ir nusako pagrindines reformatorių mokymo tezes – pačią krikščionybės esmę, nuo kurios Bažnyčia ilgainiui nutolo.

Sola Scriptura vien tik Raštas. Šiuo postulatu teigiama, kad tik Biblija yra aukščiausias krikščioniško tikėjimo autoritetas. Visas Šventasis Raštas yra įkvėptas Dievo ir teikia tai, ko pakanka krikščionio išgelbėjimui, pašventinimui ir tikėjimo praktikai.

Šventasis Raštas suvaidino labai svarbų vaidmenį ir mano gyvenime. Būtent Šventasis Raštas tapo mano krikščioniško tikėjimo pradžia. Nors sovietmečiu gauti Šventąjį Raštą buvo gan sudėtinga, pirmą kartą į mano rankas Biblija pateko daugiau nei prieš trisdešimt metų – 1985-aisiais. Pavienes Biblijos eilutes galėdavome perskaityti tik sovietų propagandiniuose leidiniuose, kurių tikslas buvo sugriauti Šventojo Rašto autoritetą. Ilgus metus Biblija buvo įtraukta į draudžiamų skaityti knygų sąrašą, tačiau neapsakomas žingeidumas ir slaptai kirbanti mintis susipažinti su šia draudžiama knyga iš arčiau vis manęs neapleido. Tėtis rado Šventąjį Raštą vienoje antikvarinių knygų parduotuvėje. Kaip šiandien atsimenu tą mažą, bet storą sinodalinio vertimo Biblijos egzempliorių, kurį laikiau savo rankose kaip didžiausią retenybę ir šventenybę. Pirmas susilietimas su Biblijos tekstu man iš karto sudarė įspūdį, kad tai, kas joje pasakyta, yra Aukščiausiojo tiesa apie dangaus ir žemės Sukūrimą, žmonijos Nuopolį, žmogaus nuodėmės, kuri įsigalėjo kiekviename žmoguje, prigimtį, Įstatymo svarbą, moralės naudą visuomenei bei tiesa apie stulbinančią Kristaus asmenybę, Jo žodžius ir darbus, dramatišką Jo mirtį ir įstabų prisikėlimą. Visos Biblijoje perskaitytos istorijos gniaužė kvapą, o aš savo mintyse vis kartojau: „Štai, kur tiesa! Jei žmogus pagal tai gyventų, pasaulis būtų kitoks.

Šiandien aiškiai galiu pasakyti, kad tikėjimą atradau būtent skaitydama Bibliją. Ją skaitau ir iš jos tikinčiuosius mokau iki šios dienos.

Sola fide vien tik tikėjimas. Ši tezė teigia, kad esame išgelbstimi vien tik tikėdami Kristaus auka.

Iš mūsų nuodėmių ir polinkio į bloga Dievas mus gelbsti per tikėjimą, o ne dėl gerų darbų, kūrybinių ir dvasinių mūsų iniciatyvų ar įvairių religinių praktikų. Joks kultas, apeigos ar ritualai negali pakeisti to, ką krikščionio gyvenime daro tikėjimas. Išgelbėjimo dovaną gauname tik tikėdami Kristaus auka.

Pati labai nustebau, pirmą kartą perskaičiusi apaštalo Pauliaus žodžius, kad Evangelija yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki (Rom 1, 16). O tikėjimas kyla iš klausymo, klausymas iš Dievo žodžio (Rom 10, 17). Pradėjusi asmeniškai skaityti Šventąjį Raštą, apčiuopiau širdyje tikėjimą, o tikėjimas vedė į išgelbėjimą. Tad Sola fide tapo kūnu mano gyvenime.

Sola gratia vien tik malonė. Tai reiškia, kad žmogaus išgelbėjimas iš nuodėmių yra ne jo  nuopelnas: jis nenusipelno to kasmet dalyvaudamas atlaiduose ar aukodamas gausias aukas nuodėmėms išpirkti (Reformacija atmetė indulgencijų praktiką viduramžių bažnyčioje). Išgelbėjimas yra Dievo malonės dovana.

Reformatoriai aiškiai suvokė, kad jokios piniginės išpirkos, piligriminės kelionės po šventas vietas ar šventos relikvijos negali žmogaus išgelbėti, tik Šventosios Dvasios galia vaduoja mus iš nuodėmės pančių, o Kristus dovanoja naują prigimtį, naują gyvenimą.

Šiandien šis teiginys yra kaip niekad svarbus, nes šiuolaikinis žmogus linksta pats susikurti planą, kaip „išsigelbėti“. Daugeliui išgelbėjimo ir pranašumo virš kitų pagrindu tampa stabili materialinė padėtis, įspūdinga karjera, aukštųjų technologijų galios iliuzija. Visa tai klaidingai sukuria amžinumo ir nepažeidžiamumo įspūdį, tačiau iš tikrųjų žmogus tebelieka pažeidžiamas ir trapus, jam nepaprastai reikalinga Dievo malonė. Geriausiai tai suvokiame išgyvendami įvairias krizes.

Solus Christus vien tiktai Kristus. Per 2 000 savo gyvavimo metų Evangelija nepakito – ji skelbia tai, ką prieš 500 metų reformatoriai priminė Bažnyčiai: išgelbėjimas įmanomas tik dėl Kristaus, kuris tapo Dievo Avinėliu ir mirė už mūsų nuodėmes.

Joks kitas kada nors pasaulyje gyvenęs, gyvenantis arba gyvensiantis žmogus negali Kristaus pakeisti. Niekas kitas nepaaukojo už žmoniją savo gyvybės – kaip išpirkos iš nuodėmės. Niekas kitas nepažįsta Dievo Tėvo, kaip tiktai Kristus ir tie, kam Jis atveria. Kristus yra vartai ir kelias pas Dievą.  Jokiu kitu keliu pas Dievą nenueisime – tiktai per Kristų.

Reformatoriškas solus Christus vėl naujai skamba ir tampa vis aktualesnis šiuolaikinėje įvairių religijų sumaišties kultūroje, kuri skelbia politeizmą – „dievų“ įvairovę ir sinkretizmą – visų religijų samplaiką. Šiandienos visuomenė vadovaujasi credovisi keliai veda pas Dievą, bet ar tai tiesa, kuri gelbsti? O gal tai tik naujosios religijos iliuzija?

Soli Deo gloria – vienam Dievui garbė. Tai reiškia, kad viskas yra atėję iš Dievo, per Dievą ir Jam sugrįžta. Turime suprasti, kad kiekvieną gyvenimo akimirką esame Jo akivaizdoje ir visu savo gyvenimu  esame pašaukti šlovinti Dievą Kūrėją, Jėzų Atpirkėją ir Šventąją Dvasią Guodėją.

Neretai šiandien Dievą pakeičia žmogiškasis ego, kurį imame beatodairiškai šlovinti ir liaupsinti švietimo sistemoje, politikoje, kultūroje, mene ir religijoje. Visur dėmesys perdėm sutelkiamas į žmogaus tuštybę, dideles žmogaus ambicijas užvaldyti žemę ir dangų, bet taip tampame savo pačių įkaitais, aukštiname ir garbiname save. Dažnai pagrindine mūsų vertybe ir stabu, kuriam lenkiamės ir tarnaujame per visas savo gyvenimo dienas, pamiršdami savo Kūrėją, tampa asmeninė sėkmė.

Taigi, Reformacijos tėvų suformuluoti postulatai šiuolaikinėje visuomenėje vis dar aktualūs: tai ne tik atranda atgarsį mūsų širdyse, bet gali atlikti ir rimtą tikėjimo švyturių funkciją, kad žmonių gyvenimo laivai nenuskęstų audringuose ego sūkuriuose, vis stipriau siaučiant netikėjimo, ciniškumo ir abejingumo vėjams.

Su Reformacijos metais, brangieji! Tegul reformatų tikėjimo šviesa apšviečia ir mūsų širdis!

Dalinkimės:

2 komentarai

  1. AČIŪ JUMS NUOŠIRDŽIAI. 🌸

    TAIP GERA, NAUDINGA SKAITYTI, VISIEMS IŠ EILĖS SIUNČIU, KAD SUPRASTŲ , DOMĖTŲSI IR KITIEMS PERDUOTŲ

    JŪRATĖ SU DIEVO MALONE

  2. Širdingai AČIŪŪŪ. Labai tinkamu laiku ir puikiai perteikta ASMENINĖ patirtis…

    Ačiū Jums už tokius suprantamai parašytus teologinius – teorinius straipsnius.

    Dalija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.