Jūsų eilės | Trilogija

Dėkoju, kad dosniai dalinatės savo eilėmis. Cz. Miloszas įžvalgiai pastebėjo poezijos paskirtį: Apvaizda nusprendė, kad atšipus pamokslų ir teologinių veikalų ašmenims, liks tik poezija, kaip žmogaus mąstančio apie esminius dalykus, sąmonės instrumentas. Poezija yra kartu ir malda.

Šį kartą siūlau susipažinti su Valdo Kišūno eilėmis. Jis gyvena Dubline, Airijoje. Čia baigė institutą, interjero ir baldų dizaino studijas. 2009 m. patikėjo Jėzumi Kristumi Dublino evangelikų „Trejybės bažnyčioje“ (Evangelical ‘Trinity Church’). Poeziją rašo nuo 1993 metų. Eilės persmelktos būties, gyvenimo prasmės, Dievo pajauta.

Trilogija, arba kai žinai

Brandus žalumas užsidėjo
Ant medžių laiptų į dangus
Taip traukia akį vien žiūrėt
I kūrybingą sutartumą
– Bet kiek čia darbo ir vilties
Pakilt į šviesą
Išskleisti tobulumą
Ir nebijot, kad nepavyks…
Būtų ne taip
Jeigu nebūtų sutarta
Su Juo
Ir su savim per Jį…

Kai šauksite į kalnus
O atsilieps tik jūra,
Kai saulės nesulaukęs
Prakiurs dainuot dangus,
Kai klaupsitės paklaust
Kur tolsta meilės burė
Ir atsakas tik dvelksmas
– Ji grįš, jeigu tiki…

Žinau, kad tu žmogus
Tau trūksta stiklo rūmų
Žinau kiek kartų vėl
Man teks tave pakelt,
Švari mintis, kalba ir veiksmas
– Ko reikia amžinumui,
Aš viską tau galiu
Jeigu tu su manim…

27.06.2009,
Dublinas
Skirta draugams sutuoktuvių proga

Pristigus laimė

Ant peties Šventosios Dvasios
Taikus kelias kertas
Vaikšto tiesos, kojos basos
Šito jausmo galios.

Taip gražiai suaudė Dievas
Drobės raštą sunkų
Kas parodys dukrai – Jėzų
Einantį per vandenis.

Kiek reikia žodžių
Kad išgirstum
Kad pasakytum
Kad nemirtum
Ginklais gerumo patikėjus,
Kad išstovėt
Po Tavo vėliava
Ir gėdos nepajaust.

Davei mūms dieną poilsiui
Mažai – bet gal tiek reikia,
Rankas tepiau į širdį
Kad būtų vien teisybė.

Ir vėl ėjau toks laisvas
Per sąžinę apgirtęs
Lengva būties apvaizda
Dariau kas mano įgimta…

Dar patikėt mylėti
Juk nelabai pavyko,
Galiu vėl įkyrėti
Tuo jaunumu kantrybės.

Ką jie padarė sūnui..,
Atidavė po inkstą
Tarsi kalte juos nubaudė
Ar taip sukėlė viltį…

Laimė – nėra per daug
Laimė ne motyvas,
Gal siela vakare nurimus..,
Tikėjimas, laukimas
Laimė – ne vien tikslas
Ir širdies plakimas.
Laimė įdomi
Laimė paslaptinga
Laimė padorumas
Ir žmogus – jos gylis.

Paskendęs likt šitam geisme
Be paveldo, be turto
Viena Dvasia – kur pas Tave
Į nuokalnę užuovėjos pristigus.

valkis
spalis 2017,
Dublinas

Tu ir čia

Įveik mane, Dieve,
Paaiškink, suprask
Kur beeičiau
Mane kliūtys užgauna

Duok žmonijai
Pažaisti prie jūros
Gal praeis ta nuoskauda
Amžinoji.

Kantrybė – mūsų pradžia
Neteisk ryto be vakaro
Tiek vienatvės jau šaukia už durų
Nepabaigsi, kol visko gana
Kol nenutiestas kelias į būtį…

lapkritis, 2017
Dublinas

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.