Julijona iš Norvičio – garsioji Anglijos mistikė

julian„Aš troškau kentėti su Juo.“ (Julijona Norvietė)

14-15 a. Vakarų bažnyčia atsidūrė liūdnoje padėtyje:

1378 m. kilo Vakarų schizma pasiekusi pontifikatą, įsigalėjo dviejų popiežių, vieno Romoje, kito Avinjone, tarpusavio konkuruojanti kova dėl valdžios, skilo dvasininkija ir vienuolija, plito simonija (dvasinių pareigybių pirkimas), nepotizmas (popiežiai, šventino savo giminaičius ir neteisėtus vaikus kardinolais ar vyskupais). Tokios padėties pasėkoje atsirado įvairūs reformatoriški judėjimai. Vieni buvo Visuotinio susirinkimo šalininkai, kurie tikėjo, kad bažnyčią gali suvienyti ir reformuoti tik Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, toks, kaip 4a. Nikėjos susirinkimas. Kiti bažnyčios šviesuoliai kaip Dž. Viklifas ir J. Husas įžvelgė poreikį reformuoti ne tik bažnyčios kasdieninį gyvenimą, bet ir mokymą. Treti, puoselėjo apokalipsines viltis, kurios ypatingai plito tarp vargdienių ir varguolių. Be to būtent tais amžiais Europoje pražydo misticizmas ir mistikų teologija Ispanijoje, Anglijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose.

Dauguma mistikų buvo neoplatoniškų pažiūrų, nes jie labiausiai siekė patirti aukščiausiąją ir neapsakomą Būtybę. Jie troško išaukštinti Dievą, teigdami, kad nei viena žmogiška teorija negali paaiškinti dieviškumo.  Mistikams buvo būdinga manyti, kad tikrasis Dievo pažinimas negali būti racionalus, bet tik intuityvus. „Dievas yra pažįstamas ne per mokymą ar per racionalųjį protą, bet per mistinį regėjimą/matymą, kurio metu žmogus ištirpsta pačiame dieviškume“[1]. Nors mistikai niekada nekovojo su bažnyčios hierarchija ar bažnytine tvarka, bet atsiskyrę ieškojo vidinės ramybės ir patirtų išgyvenimų kontempliacijos. Tačiau jų liepsnojantis Dievo patyrimo troškimas silpnino ne tik amoralių vietinių prelatų, bet ir hierarchinės bažnyčios pozicijas. Juk mistikai, išaukštinę mistinius Dievo išgyvenimus, parodė žmonėms kelią, kad Dievo pažinimas yra pasiekiamas per asmenišką Jo patyrimą. Tokiu būdu kiti tradiciniai pažinimo gavimo būdai tokie  kaip sakramentai, apeigos ir net Šv. Rašto pažinimas, praranda savo prasmę. Istorikai pastebi, kad mistikų mokymas sėjo abejonės sėklą žmonėse pačia hierarchine valdžia.

Tarp 14 -15 a. mistikų buvo nemažas būrys ir moterų mistikių: Julijona iš Norvičio (14 a.), Katerina iš Sienos (14 a.), Katerina iš Genojos (15 a.).  Šiame rašiny noriu pažvelgti į  Julijoną iš Norvičio – garsiąją Anglijos mistikę.

Julijona ir to meto Anglija

Julijona Norvičietė, garsi 14 a. Anglijos mistikė, gimė 1342 m., mirė 1416 m. Jos vardas kildinamas pagal tą vietovę, kurioje ji praleido didžiąją antrosios savo gyvenimo pusės dalį. Ji buvo benediktinų vienuolė, gyvenusi Norvičyje kaip atsiskyrėlė mažame kambarėlyje – celėje bažnyčios patalpose.

1330 m. Anglijos monarchu tapo Edvardas III, kai jo motina kartu su savo meilužiu sunaikino buvusį monarchą ir Edvardo tėvą. Naujasis monarchas valdė iki 1379 m., Julijonai tuo metu buvo 35 metai.  1334 m. Škotija ir Prancūzija susijungė prieš Angliją, kurią įtraukė į Šimtametį karą, atnešusį didžiulį skausmą ne vienai kartai. Karo įkarštyje praūžė maras kaip Juodoji mirtis ir sunaikino trečdalį visos Europos gyventojų. 1351 m. po maro tvyranti įtampa, tapo mirštama rykšte ypatingai vaikų populiacijai. Dvasininkija stengėsi paguosti evangelijos paguoda mirštančius agonijoje, bet ir jie patys neretai būdavo įveikiami tų pačių negandų. 1348 -1363 metais žlugęs pasėlių derlius, sukėlė badą, o 1369 m. įsiliepsnojęs Valstiečių maištas, pasiekė visų bėdų kulminacinį tašką. To meto bažnyčia 1377 m. pasirodė esanti silpna, nes dėl popiežystės kovojo du varžovai Romoje (Urbonas VI) ir Avinjone (Klementas VII). Buvęs Norvičio vyskupas, vadovavo ginkluotam įsivežimui prieš Avinjono kontrpartiją. Vyskupą sustabdė ginkluota kariuomenė ir nemalonėje grąžino į Norvičį. Istorikai spėja, kad tos negandos galėjo paliesti ir Julijonos gyvenimą, nes Buboninis maras net tris kartus  jos gyvenimo laikotarpyje perėjo per Norvičį ir nepaliko nei vienos šeimos be artimųjų netekties. Greičiausiai ji taip pat galėjo netekti savo artimųjų, tad gyveno atsiskyrėlišką, vienuolišką gyvenimą.

Žvelgiant į agonijos apimtą Angliją ir Europą – brutalų to meto pasaulį, tiesiog stebina Julijonos tvirtas pasitikėjimas evangelija, pasikliovimas bažnyčia ir jos ramus mistinių apreiškimų kontempliavimas. Peršasi mintis, kad būtent karštai deganti meilės ugnis Kristui jos širdyje ir mistiniai išgyvenimai padėjo Julijonai gyventi šiame kančių ir begalinio skausmo draskomame amžiuje. Ne tik pačiai gyventi, bet ir kitiems padėti.
Kai Julijonai buvo trisdešimt metų, 1373 m., ji susirgo sunkia liga ir atsidūrė beveik prie mirties. Tačiau praėjus septynioms dienoms, kai krizė liovėsi, ji patyrė Kristaus, savo Viešpaties aplankymą, turėjo šešiolika regėjimų. Ji ilgus metus nekalbėjo apie juos, nes suvokė, kad pradžioje turėtų suprasti jų reikšmę. Dar sekančius dvidešimt metų ji kontempliavo apreiškimą savo maldos gyvenime, žinoma, ne viską iš karto suprato, laukė, kad Dievas apreikštų jų reikšmę. To pasėkoje 1339 m. ji parašė 170 puslapių knygą „Dievo meilės apreiškimai“. Ir nors Julijonos kilmė nėra aiški, ji buvo pakankamai išsilavinusi ir šiandien yra žinoma kaip pirmoji moteris Anglijoje, kuri parašė knygą.

Julijonos iš Norvičio knyga – „Dievo meilės apreiškimai“

Knyga „Dievo meilės apreiškimai“ buvo Julijonos ilgus metus brandinamas (20 metų) vaisius, apmąstant vieną, Dievo duotą, apreiškimą – 16 regėjimų apie Dievo meilę. Tai jos kontempliatyvaus gyvenimo pasaulis. Evelyn Underhill pastebi: „Julijona, nepaprastai jautri, bet tuo pačiu giliamintė atsiskyrėlė mąstytoja, kurios „Dievo meilės apreiškimai“ yra bene subtiliausias Anglijos religinės literatūros žiedas“.[2]

Šioje knygoje atsispindi ne tik jos sielos subtilumas, bet ir dvasinio gyvenimo jautrumas. Karšta Dievo meilė degė jos širdyje. Savo knygos pirmuose skyriuose ji aprašo kaip giliai troško artimiau pažinti Viešpatį. Julijona pasakoja kaip ilgą laiką maldoje prašė trijų nepaprastų Dievo dovanų. Pirmiausia, ji troško geriau suprati Kristaus Kančią, kaip Marija Magdalietė ir kitos moterys, kurios iš didžios meilės savo Viešpačiui buvo su Jėzumi Jo paskutinėse žemiško gyvenimo kančios valandose. Antra, ji norėjo patirti mirties pilnatvę per ligos patalą, kad gavusi visas bažnyčios apeigas ir apvalančią Dievo malonę, galėtų gyventi dar labiau pasišventusį gyvenimą. Šito ji prašė su sąlyga, kad jai tai būtų duota, jei tokia Dievo valia. Tačiau vieno dalyko ji prašė besąlygiškai – trijų amžinų „žaizdų“: amžinos atgailos, amžinos užuojautos kitiems ir nepajudinamos Dievo meilės.

Šiuolaikiniam žmogui Julijonos maldos prašymai gali pasirodyti gana keisti. Tačiau neturėtume pamiršti, kokiose sunkiose istorinėse aplinkybėse ji gyveno, be to privalome turėti omeny, kad tokį mąstymą įtakojo ir to meto pamokslai. Daugiausiai tomis dienomis buvo sakomi dviejų temų pamokslai: pirma, apie Mirtį ir Dievo Teismą, antra, apie Kančią ir Kristaus mirtį. Greičiausiai tas temas galėjo įtakoti sunkios gyvenimo aplinkybės: siautėjęs maras ir Šimtametis karas. Mirtis ir artimo netektis buvo to meto žmonių gyvenimo kasdienybe. Julijona girdėjo Kančios žinią ir ji pati gyveno tokiame kančios pasaulyje. Tačiau iš jos knygos mes galime pamatyti ne tik kančios suvokimą, bet ir nenumaldomą Kristaus mokinės Viešpaties pažinimo troškimą ir begalinį norą patirti amžinąją Dievo meilę, kuri uždengia visą skausmą, padeda įveikti tamsą. Ji pati tai apibūdino tokiais žodžiais:

„Po to, kai man buvo parodytas regėjimas, aš trokšte troškau suprasti, kokia yra viso šito Viešpaties prasmė? Penkiolikos metų bėgyje ir dar vėliau man buvo suteiktas dvasinis tų dalykų supratimas: „Ar žinai, kokia to prasmė? Žinok, tai Meilė. Kas tau tai parodė? Meilė. Ką Jis tau parodė? Meilę. Kodėl Jis tau tai parodė? Kad mylėtum. Pasilik tame ir tu labiau tai suprasi. Ir per amžius tu nežinosi jokio kito dalyko kaip tik Meilę“. („Dievo meilės apreiškimai“)[3]

Jos knyga, tai kvietimas mąstyti apie Dievo amžinąją ir niekada nesibaigiančią meilę, kuri yra apreikšta Kristaus kančioje.  Kristaus kančios ir mirties įvairūs aspektai buvo apreikšti pirmuose aštuoniuose regėjimuose. Julijona regėjo kenčiantį Dievą Kristaus asmeny, ką Jis iškentė ir dėl ko Jis kentėjo. Ji suvokė, kad į Kristaus kryžių turime žvelgti su atgailaujančia širdim. Tačiau Jėzaus mirty ji pamatė Kristaus laimę, kad Jis kentėjo už daugelį. Julijona suprato ir to mokė kenčiančius savo laikmečio žmones, kad kentėdamas, sielvartaudamas ir patirdamas mirtį, žmogus kenčia kartu su Kristumi. Jei žmogus sugebės tapatintis su Kristaus kryžiumi, tai Jo pagalbos ir malonės dėka, bus pakeistas bei pasiliks su Kristumi danguje per amžius.

Julijona nedvejodama Jėzų Kristų vadino „mūsų motina“. Žinoma, ji neskleidė feministinių idėjų, bet kalbėjo perkeltine prasme. “Sakydama, kad Kristus yra „mūsų motina“, Julijona lygino Kristaus darbus su motinos darbais. Jėzus, kaip motina, dovanoja gyvybę tiems, kurie „atgimsta iš aukšto“. Kaip motina Jis kentėjo prieš tai kaip padovanojo gyvybę. Jis kantriai maitina, saugo ir moko tuos, kurie yra gimę iš Jo“.[4]

Dievo meilės supratimas jai atskleidė regėjimo prasmę. Tada Julijona suvokė Atpirkimo slėpinį ir kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmę – tai Dievo meilė. Nuo tada net nuodėmė, kuri, anot jos – „baisesnė už pragarą“, ir blogio egzistavimas gali nebevarginti žmogaus, bet meilės dėka  tai „pavirsta palaima“.

Julijonai kaip ir kitiems mistikams yra būdingas kūno ir sielos dualizmas. Mistikai mažiau vertina išorinį pasaulį, išorines religines ceremonijas. Jie pabrėžia, kad  progresas vyksta tuo metu, kai žmogus pereina nuo išorinių dalykų prie vidinių, pasineria į dvasinį gyvenimą. Vieni pabrėžia susijungimą su Dievu, kiti ekstazę, treti Dvasios vaisius. Julijona labiau teikia privalumą sielos susijungimui su Dievu. Savęs pažinimas jai neatsiejamas nuo Dievo pažinimo. „Dievas yra kur kas arčiau už mūsų pačių sielą“, todėl „ar mes krentame, ar keliamės esame palaikomi Jo meilės“. Ji ypatingai akcentuoja Dievo geranoriškus ir pagarbius darbus mumyse. Iškristi iš „Dievo paguodos“, yra „blogiausias dalykas“, kas gali nutikti žmogaus sielai.[5]

Ar  misticizmas yra aktualus šiandienos Bažnyčiai?

Kai žiūrime į to meto istorinį kontekstą – brutalų pasaulį ir Vakarų bažnyčios tamsiąją pusę, tampa gana aišku, kodėl 14-15 a. ypatingai suveši misticizmas, nors pirmuosius daigus galima jau pastebėti Aleksandrijos bažnyčioje polinkyje į filosofiją 4a. Viduramžių Bažnytinės hierarchijos amoralumas ir Bažnyčios supasaulėjimas, išorinis ir veidmainiškas apeigiškumas negalėjo patenkinti krikščionių. Mistikai pakvietė žmones eiti nuo išorinių apeigų prie vidinio sielos gyvenimo, nuo bendro Dievo pažinimo prie asmeninio ryšio su transcendentiniu Dievu. Anot J.H. Krommingo „misticizmas tapo netiesiogine bažnytinės sistemos kritika, paruošė žmonių širdis Reformacijai. Nors mistikai ir neprotestavo bažnytinėms dogmoms, kaip tai darė Reformatai, tačiau jie kvietė į dvasinę laisvę, kuri greitu laiku atsidūrė konflikte su Reformacija“.[6] Suprantama, kadangi reformatai pabrėžė mokymo ir teologijos sveikumą, Dievo patyrimas vėl pasitraukė į antrą planą. Kita vertus, svarbu pastebėti, kad, misticizmas yra būdingas ne tik krikščionybei, bet ir kitoms pasaulio religijoms. Todėl krikščionys negalėtų remti savo liudijimo apie Kristų vien Dievo išgyvenimu. Kaip matome, misticizmas nepadaro krikščionybės ekskliuzityvios. Priešingai, Evangelijos mokymas apie išgelbėjimą per Kristų ją išskiria iš kitų tikėjimų. Tačiau tai nereiškia, kad krikščioniškajame tikėjime nėra patyrimo, regėjimo ar pagavos. Mes tiek NT, tiek ST sutinkame tokius dvasinius pasireiškimus. Tai padeda pažinti Dievą kitaip – transcendenciškai. Tačiau kita vertus, misticizmas turi savo silpnų pusių. Iškeldamas intuityvumą, atmeta kitus Dievo pažinimo būdus – protą, Šv. Raštą, liturgiją. Išlieka labai ryškus pavojus sumenkinti Šv. Rašto apreiškimo autoritetą.

Manau, kad šiandienos bažnyčiai reikalingi abu Dievo pažinimo būdai: ir Šv. Rašto suvokimas, kuriame dalyvauja Dvasios apšviestas žmogaus intelektas, ir asmeninis Dievo išgyvenimas, patyrimas, kuris žmogų priartina prie Dievo Asmens, ugdo vidinį nuolankumą pagarbumą Dievui, o malda ir apmąstymas dieviško Asmens teikia vidinę ramybę. Asmeninis Dievo patyrimas ypatingai sustiprina krikščionį gyvenimo sunkumuose bei negandose. Tai mums pademonstruoja Julijonos šiltas ir jaukus Dievo meilės kontempliavimas žiauriame pasaulyje, visų sunkumų akistatoje. Dievo meilės žiedas pražysta kančios ir skausmo, brutalumo ir amoralumo, sielvarto ir mirties tamsioje dirvoje.



———————————–

[1] Ch.L. Gonsales. „Krikščionybės istorija“ I, Sankt-Peterburgas: Biblija visiems, 2003, 335 psl. (ru)
[2] Evelyn Underhill. Introduction. „The mystycisim of Richard Rolle“, www.ccel.org/ccel/rolle/fire
[3] „Dame Julian or Norwich, Contemplative“, http://elvis.rowan.edu/kilroy/JEK/05/08.html 
[4] Victor Shepherd. „Mother Julian of Norwich“.
[5] CATHOLIC ENCYCLOPEDIA/Juliana of Norwich.htm
[6] John H. Kromminga „Mysticism“.Wycliffe dictionary of Christian Ethics, USA:Hendrickson publishers, 2000, 440 psl.

Literatūros sąrašas
„Krikščionybės istorija“, Vilnius: Alma littera, 2000, 349 psl.
Ch.L. Gonsales. „Krikščionybės istorija“ I, Sankt-Peterburgas: Biblija visiems, 2003, 335 psl. (ru)
John H. Kromminga „Mysticism“.Wycliffe dictionary of Christian Ethics, USA:Hendrickson publishers, 2000, 440 psl.
Evelyn Underhill. Introduction. „The mysticisim of Richard Rolle“, www.ccel.org/ccel/rolle/fire
Linda Higman, „Achive lady Julian of Norwich“, www.saintnicholas.contactbox.co.uk/archive/julian.htm
CATHOLIC ENCYCLOPEDIA/Juliana of Norwich.htm
„Dame Julian or Norwich, Contemplative“, http://elvis.rowan.edu/kilroy/JEK/05/08.html 
Victor Shepherd. „Mother Julian of Norwich“.
Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.