Juk kūnas nėra sudėtas iš vieno nario…

Juk kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. 1 Kor 12, 14

Ši apaštalo Paulius eilutė primena Kristaus kūno įvairovę ir vienybę skirtybėse.

Tokią vienybę pabrėžia viso pasaulio krikščionys, kasmet rinkdamiesi melstis sausio 18 – 25 d. Negali būti vienos vienintelės konfesijos, kuri savy išlaiko visą tiesą ir turi visą Kristaus pažinimą, kaip kūnas nesusideda iš vieno nario. Tik bendruomenių, denominacijų ir konfesijų įvairovėje slepiasi Kristaus pažinimo slėpinys, o Kristaus Bažnyčia susideda iš daugelio narių, kurie gerbia vieni kitus.

Nuo 1999 m. Šiaulių bažnyčios jau aštuonioliktąjį kartą renkasi švęsti Krikščionių vienybės savaitę kartu. Šiais metais sausio 22 d., sekmadienio rytą, atšaukę susirinkimus savo vietinėse evangelinėse bažnyčiose, tikintieji rinkosi į bendras ekumenines pamaldas Šiaulių evangelikų liuteronų ir reformatų bažnyčioje. Pastaruosius trejus metus Šiaulių dvasininkai apsisprendė Krikščionių vienybės savaitės metu organizuoti bendras ekumenines pamaldas sekmadienį, kas kartą kitoje bažnyčioje pagal tos bažnyčios liturgiją. Ganytojų išsikeltas tikslas buvo, kad visos bendruomenės galėtų susipažinti iš arčiau su kiekvienos bažnyčios ypatumais, kitokia pamaldų ir bažnyčios tradicija, dvasingumo tipu. Simboliška, kad šiais 2017 metais, kai minime Reformacijos 500 metų jubiliejų, pamaldos įvyko liuteronų bažnyčioje, kuri tapo Reformacijos pirmuoju židiniu Europoje, davusiu pradžią bažnyčių reformoms įvairiose šalyse. To pasekoje susikūrė protestantiškųjų bažnyčių šaka Vakarų Europoje.

Pradėdamas š.m. pamaldas liuteronų kunigas Romas Pukys džiaugėsi gausiai susirinkusiais tikinčiaisiais, kai pas Kristų ateiname kaip lygios ir lygiavertės bažnyčios. Susirinkusiems pristatydamas liuteronų liturgijos ypatumus, kunigas pabrėžė, kad visa liuteronų liturgija yra giedama. Gieda ir liturgas, ir parapija. Pamaldų metu giedojome liuteronų giesmes, sekėme kunigo vedimu, klausėme skaitinius iš Šventojo Rašto, išpažinome Kristui nuodėmes, kartu meldėmės Nikėjiškuoju Tikėjimo išpažinimu. Kunigas Romas Pukys pasakė pamokslą iš Rom 16, 14 – 17 eilučių. Jis pabrėžė, kad laiškas romiečiams buvo ypatingai svarbus visiems bažnyčios reformatoriams: Liuteriui, Kalvinui, Cvingliui. Naujai pažintas Pauliaus laiškas vėl grąžino bažnyčiai Evangelijos mokymą apie išgelbėjimą per malonę:

Dievas trokšta, kad visi žmonės išsigelbėtų ir pažintų tiesą (1 Tim 2, 4). Ši mintis skatino apaštalą skelbti Evangeliją ne tik Romoje, bet ir Ispanijoje. Apaštalas Paulius trykšta noru ir ryžtu skelbti Gerąją naujieną visam pasauliui. Jis jaučiasi skolingas ir žydams, ir graikams, nes kažkurį savo gyvenimo laiką buvo Bažnyčios persekiotoju. Tačiau tapęs Kristaus apaštalu, jautė skolą pačiam Jėzui už nuodėmių atleidimo malonę ir išgelbėjimą, kurį patyrė per Jo apsireiškimą. Jis troško atsilyginti nuoširdžia tarnyste Jam, jausdamas skolą visam pasauliui. Jis nesigėdija Evangelijos, kuri yra Dievo galia, Dievo veikimas, Dievo pakeitimas kiekvienam žmogui, kas tik tikės. Nes Paulius gerai žino, koks yra puolęs žmogus, ir koks yra šventas Dievas. Daugelis klysta galvodami, kad žmogus gali pasistengti įtikti Dievui. Tačiau Paulius aiškiai mato, ką padarė Kristus, kuris miršta už žmonių nuodėmes ir tampa gyva atpirkimo ir permaldavimo auka visai žmonijai Dievo akivaizdoje. Tuomet teisumas ateina ne iš darbų, bet iš tikėjimo į tikėjimą Kristumi. Tik toks teisumas tinka Dievui. Kitu atveju, nuosavas teisumas yra tuščias Dievo akyse. Patyrę išgelbėjimą Evangelijos jėga, visi tampame kaip Paulius, skolingi Kristui ir pasauliui!

Po pamokslo kunigas Romas Pukys pakvietė pasisakyti kitų bažnyčių ganytojus: Laisvųjų krikščionių bažnyčios atstovą Viktorą Railą, Šiaulių bažnyčios Tiesos žodis pastorę Anželiką Krikštaponienę ir Jungtinės metodistų bažnyčios kunigą Vidą Micutą.

Kristus mums palieka naują įstatymą mylėti vieni kitus. Tačiau sukurdamas mus, mums duoda ir laisvę rinktis, todėl atsiranda skirtingos Rašto traktuotės ir doktrinos. Vis tik šie skirtumai negali paneigti svarbiausio – Kristaus meilės įstatymo. Nors esame skirtingi galime ir privalome mylėti, kaip Kristus – kalbėjo Viktoras Raila.

Džiaugiuosi, kad vienybės pamaldas švenčiame šiais metais liuteronų bažnyčioje, kai minime Reformacijos 500 metų jubiliejų. Liuteronų bažnyčiai esame už daug ką dėkingi. Pirmiausia, už Reformaciją, kurios pasekoje 500 metų bėgyje užgimė įvairios evangelinės bažnyčios ir denominacijos Vakarų pasaulyje. Esame dėkingi už pirmąją lietuvišką knygą – M. Mažvydo „Katekizmą“, kuris paprasta tikėjimo žinia prabilo į mūsų tautą lietuviškai, esame dėkingi už K. Donelaičio „Metus“ – pirmąją grožinę knygą lietuvių kalba, kuris poetiškai, lyg psalmėmis, kalbėjo Evangeliją į būrų lietuvių širdis. Tačiau labiausiai ekumeninėje bendrystėje mane džiugina tai, kad mes peržengėme bažnyčių sienas, prieraišumą prie savų doktrinų, o neretai įveikiame ir užsiangažavimą savo dogmomis (neliesk, nebendrauk, neskaityk…), bei pradedame nuoširdžiai vykdyti tai, kas svarbiausia Kristuje – mylėti vieną Dievą ir artimą, – pastebėjo Anželika Krikštaponienė.

Mus jungia Kristus, ta pati Dvasia, vienas krikštas. Labiausiai trokštu, kad visi su Evangelijos žinia būtume nešami į pasaulį, – pabrėžė Vidas Micuta.

Po pasisakymų dvasininkai kartu pasimeldė už krikščionių vienybę, išaukštindami Kristų kaip Bažnyčios galvą ir jos Kertinį akmenį.

Pasibaigus pamaldoms, krikščionys vaišindamiesi kava ir arbata dar ilgai bendravo, kalbėdami apie tai, ką jau drauge nuveikė per visą bendrystės laiką ir dar galėtų nuveikti šiais Reformacijos metais.

Nuotraukos: www.gintofoto.lt

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.