„Jie jau atsiėmė savo atlygį…“? Apie ką čia kalbama? | Klausimai – atsakymai

klausimasNoriu paklausti, kaip suprasti Šv. Rašto teiginį: „Jie jau atsiėmė savo atlygį…“? Niekaip nesuprantu, apie ką čia kalbama.

Tomas

25 metai

 

**************

Pirmiausia, idant geriau suprastume atskirus Šv. Rašto teiginius, svarbu juos atidžiai skaityti konkrečiame teksto kontekste, stengiantis suvokti, ką autorius norėjo tuo pasakyti tam tikroje istorinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Vėliau galima ieškoti panašių Rašto eilučių, jas palyginti ir išsiaiškinti tam tikrą biblinę tiesą. Galiausiai siekime ją pritaikyti savo gyvenime.

Jūsų klausime nėra nurodyta konkreti Rašto eilutė. Manau, Jus sudomino dvasinio atlygio tema. Kaip žinia, atlygis – tai atpildas už darbą. Naujasis Testamentas ne mažai kalba apie dvasinį, amžinąjį, tikėjimo arba netikėjimo atlygį. Jis mus moko, kad kiekvienam žmogui bus atlyginta už jo gyvenimą, tikėjimą ir darbus amžinybėje (Apr 22, 12). „Tiems, kurie ištvermingai darydami gera, ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo – amžinuoju gyvenimu, o išpuikėliams, kurie nepaklūsta tiesai, bet yra pasidavę neteisumui, – pykčiu ir rūstybe. Sielvartas ir suspaudimas sielai žmogaus, kuris daro bloga Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera“, – rašo apaštalas Paulius. (Rom 2, 4 – 11). Čia apaštalas ragina žmones atgailauti, pakeisti savo širdies nusistatymą ir darbus, atnaujinti ir pašventinti gyvenimą ir taip galiausiai pakeisti amžinybės atpildą.

Kalbant apie amžinybės atlygį, reiktų paminėti dvi tendencijas. Viena vertus, žmonės gali netikėti Paskutiniąja Dievo apyskaitos diena, kad kiekvienas turės atsiskaityti už savo gyvenimą: kaip jam sekėsi tikėti Dievu, mylėti artimą, būti gailestingam ne tik šio pasaulio mažutėliams, bet ir savo priešams, nekeršyti, o kantriai iškęsti išbandymus ir persekiojimus dėl tikėjimo. Tikrai dievotai gyvenantiems žmonėms Jėzus žada „didelį atlygį danguje“ ir juos vadina „Aukščiausiojo vaikais“ (Mt 5, 12; Lk 6, 23, 35).

Kita vertus, žmonėms būdinga religinė veidmainystė, kuomet išorinis pamaldumas praranda tikėjimo turinį. Tada religingumas, gerumas ir gailestingumo darbai puoselėjami tik išoriškai, kad kiti matytų, siekiant pagyrų, šlovės ir išaukštinimo. Tokį veidmainišką fariziejų tikėjimą, dvasingumą ir gailestingumą kritikavo Jėzus: Žiūrėkite, jog nedarytumėte savo gailestingumo darbų žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite atlygio iš savo Tėvo, kuris danguje. Todėl, duodamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip tai daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį (Mt 6, 1-2). Šiuose Jėzaus žodžiuose sutinkame Jūsų klausime paminėtą frazę: jie jau atsiėmė savo atlygį. Toks Jėzaus teiginys nuskamba dar du kartus čia pat šiame Rašto tekste (5, 16 eil.), kai Jėzus moko savo mokinius nuoširdaus dievotumo, maldos ir pasninko, bei vėl atskleidžia veidmainingą fariziejų pamaldumą, perteikdamas tai metaforiškos karikatūros forma. To meto vieši gailestingumo darbai, maldos ir pasninkai fariziejams tapo gera proga puikuotis, girtis ir pasirodyti prieš kitus kaip aktoriams ant scenos. Jie sulaukdavo žmonių pagarbos, dovanų, dėmesio, pagyrų ir šlovės – viso to, kas paglostydavo jų savimeilę. Toks buvo jų žemiškasis atlygis. Tačiau veidmainystė nėra priimtina Dievui. Jėzus atskleidžia jos esmę! Nors veidmainiaudamas žmogus daro gerus darbus, veidmainystė yra bloga ir smerktina, nes Dievo vardu žmogus ieško naudos sau, klaidina ir apgaudinėja kitus. O tai nesąžininga, negarbinga ir neteisinga Dievo akyse! Jie apgaudinėjo Jį ir savo liežuviais melavo Jam, jų širdis nebuvo teisi prieš Jį, Jie nepasiliko ištikimi Jo sandorai (Ps 78, 36, 37).

Pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.