Jau nuo paauglystės domėjausi religija ir mėginau rasti atsakymus į man rūpimus gyvenimo klausimus… | Klausimai – atsakymai

sunkuLaba diena. Jau nuo paauglystės domėjausi religija ir mėginau rasti atsakymus į man rūpimus gyvenimo klausimus. Tikybos mokytojos sudomintas ėmiau lankyti Katalikų bažnyčią.

Tačiau po kurio laiko pradėjau labai abejoti Biblijoje užrašytomis istorijomis, krikščionybė man ėmė atrodyti tarsi netikra, todėl bažnyčią apleidau.

Po kurio laiko vis dėlto vėl atsidūriau krikščionių gretose, tačiau šį sykį jau protestantiškoje bažnyčioje (vienoje iš naujųjų). Tačiau laikui einant mano tikėjimas ir vėl stipriai susvyravo. Aš suprantu, kad svyruojančiu tikinčiuoju būti yra blogai, tačiau niekaip negaliu nugalėti savo proto balso. Nuolatos užduodu sau klausimus: kodėl aš pradėjau tikėti, kodėl vis dar tikiu ir kodėl dar turėčiau tikėti? Deja, jokio logiško atsakymo nerandu, ir jei kas manęs apie tai paklausia, nežinau ką atsakyti. Šia tema skaičiau tiek krikščioniškų, tiek ir pasaulietinių knygų ir straipsnių, bet, atrodo, kad atsakymų ten rasti taip pat nepavyks.

Baisiausia man atrodo tai, kad galbūt būsiu suklydęs ir pats save įtikinęs tikėti tuo, ko visai nėra. Religija man tikrai nereikalinga kaip paguoda, – to niekada ir nesiekiau. Man svarbiausia suprasti gyvenimo prasmę, jei išvis yra kokia prasmė… Gal tiesiog gyventi ir nekankinti savęs klausimais, į kuriuos gal net nėra atsakymų? Gal gyvenimo prasmę reikia pačiam susikurti? Ši dvejonė kirba nuolatos. Gal dėl to šiuo metu tapau labai apsileidęs krikščionis. Mano nauji pažįstami turbūt to net neįtaria, bet, tiesą sakant, gyvenu beveik kaip bedievis, o kai kuriomis nuodėmėmis net juos lenkiu…

Žinau, kad reikės pasirinkti vieną arba kitą kelią, deja, kol kas einu abiem ir dėl to savimi esu labai nepatenkintas. Nei Biblijos skaitymas, nei maldos šiuo atveju, manau, nepadės, nes nebeturiu jėgų save įtikinėti.

Marius

26 metai

Šiauliai

**********

Mariau, dėkoju už atvirą ir nuoširdų savo dvasinio ieškojimo kelio aprašymą. Suprantu, Jūsų minimus proto ir širdies prieštaravimus, kurie aplanko mus, žmones, dvasinės prasmės ir Dievo artumos beieškant. Šie klausimai mūsų sielą jaudina, neramina iki pat tos akimirkos, kol asmeniškai susitinkame su Viešpačiu, savo Kūrėju, patiriame gilų nuodėmių atleidimą, besąlygišką tėvišką meilę ir priėmimą. Toks patyrimas tarp krikščionių yra vadinamas įvairiai: atgimimu iš aukšto, susitaikymu su Dievu, gelbstinčios Kristaus malonės patyrimu arba Dievo išgyvenimu.

Tačiau dar iki to momento, Aukščiausiasis, būdamas mūsų Kūrėju ir Gelbėtoju, pradeda kviesti mus, pasiklydusius, nuodėmėse praskilusius savo vaikus, pas save. Minėjote, kad jau paauglystėje tikybos mokytojas sudomino jus tikėjimu, vėliau lankėtės keliose krikščioniškose bendruomenėse, bet vis tiek savo tikėjimui neradote paaiškinimo. Turime pripažinti, jog būti tarp tikinčiųjų ne visada reiškia asmeninį susitikimą su Dievu ir Jo pažinimą. Tai, ką jau patyrėte, galime vadinti nepaliaujamu Dievo kvietimu Jums gręžtis į Jį visa širdimi ir protu. Tai tarsi kelio ženklai, rodantys kryptį, pavasariniai pumpurai, pranašaujantys vasaros gyvybingumo pilnatvę.

Viešpats skirtingais būdais pradeda ir tęsia savo nuostabų darbą žmogaus širdyje, vesdamas jį Dievo karalystės link. Kiekvieną Jis veda skirtingai per skausmingų klausimų dykumas, kol mes, nusižeminę po Jo galinga ranka, iš tikrųjų patiriame gelbstinčią Evangelijos jėgą, naujai užgimstame tikėjimo tikrovei. Tai tampa lemtingu mūsų gyvenimo posūkiu. Žmogaus „ieškojimo kelias“ – tai sielos gręžimasis į Viešpatį, kaip saulėgrąžos žiedas sukasi į saulės šviesą ir šilumą. Tuo laikotarpiu esame blaškomi abejonių ir nežinios, kol galiausiai Viešpats mus atranda. Tikrąjį sielos ramybės uostą randame mylinčio Dievo Tėvo glėbyje.

Mano aktyvus gręžimasis į Dievą truko ketverius metus. Tiek laiko praėjo nuo to pirmo karto, kai paėmiau Šventąjį Raštą į rankas. Tuomet supratau, kad Dievas yra, bet dar nesuvokiau, koks Jis, kaip bendrauja su žmonėmis. Tuo laikotarpiu išgyvenau daug abejonių ir prieštaravimų: širdis troško pažinti Dievą, būti su Juo, patirti Jo gerumą, o nuodėminga kūno prigimtis ir dar neįsitikinęs protas traukte traukė į šio pasaulio nuopolio „malonumus ir džiaugsmus“. Tačiau šiandien galiu pasakyti, kad galiausiai Dievas subrandino mane susitikimui su Juo. Jis rado mane beieškančią, kankinamą klausimų, ir mano tamsioje sieloje nušvito savo Amžinąja Šviesa. Tik su Juo susitikusi, patyriau apvalymą nuo nuodėmių. Sielą užliejo vidinė ramybė. Tikėjimas Dievu tapo nepajudinama tikrove. Šiandien kartu su apaštalu Petru galiu pasakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“ (Jn 7, 68-69).

Nuoširdžiai linkiu Jums, Mariau, nenusivilti. Tepadrąsina Jus Kristaus žodžiai: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Mt 7, 7-8). Taip pat siūlau paskaityti keletą knygų, kuriose aprašoma asmeninė dvasinio ieškojimo kelionė ir susitikimo su Dievu patirtis: A. Augustino „Išpažinimai“, Dž. Bunjano „Didelė malonė“. Gilesniam asmeniniam Kristaus pažinimui gali pagelbėti ir T. Kempiečio knyga „Kristaus sekimas“. Be to, raginu Jus atrasti krikščionių bendruomenę, kur pamokslaujamas ir aiškinamas Viešpaties žodis, susidraugauti su tikinčiaisiais ir patirti Dievo artumą bendruomenėje.

Pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.