Išminties puotoje ar kvailybės pinklėse? (III)

du_medziaiDviejų biblinių gyvenimo būdų personifikacijos

Neseniai parašiau du straipsnelius apie išmintingą moterį, kuri Biblijos Patarlių knygoje priešpastatoma kvailai.

Tiesa, Patarlėse ištisai kalbama apie du kelius – išminties ir kvailybės, kaip apie du Edeno medžius sodo vidury. Taip pat dažnai lyginami du moterų – išmintingos ir kvailos – tipai, kurių motyvas pasigirsta Jėzaus palyginime apie dešimt mergelių, iš kurių buvo penkios išmintingos, o penkios – kvailos. Bibliniai dviejų moterų prototipai yra iškalbingos aliuzijos su tikinčiojo ir netikinčiojo, dievoto ir bedievio gyvenimais, su tais žmonių pasirinkimais, kurie atsiliepė arba atstūmė Dievo malonę.

Šį kartą, tęsdama išminties temą, pabandysiu atskleisti dar dviejų moterų portretus, esančius Patarlių 9 skyriuje. Viena iškilminga valdovė – Išminties karalienė (1 – 12 eil.), kita – tamsybių šeimininkė – Kvailybės motina (13 – 18 eil.).

Kas šios nepažįstamosios? Kaip jos atrodo? Kaip jos elgiasi? Kur jas galima sutikti? Kaip su jomis elgtis?

Išminties – kilniaširdės karalienės pokylis

rumai„Išmintis pasistatė namus, išsikirto septynias kolonas. Ji papjovė gyvulius, sumaišė vyną ir, padengusi stalą, pasiuntė tarnaites šaukti miesto aukščiausiose vietose: „Neišmanėliai, ateikite!“ Kam trūksta supratimo, ji sako: „Ateikite, valgykite mano duonos ir gerkite vyno, kurį sumaišiau. Atsisakykite kvailystės ir gyvenkite; eikite supratimo keliu“. Kas bara niekintoją, susilauks gėdos; sudraudę nedorėlį, užsitrauksi dėmę. Nebark niekintojo, kad jis neimtų tavęs neapkęsti; sudrausk išmintingą, ir jis mylės tave. Patark išmintingam, ir jis taps dar išmintingesnis; pamokyk teisųjį, ir jo pažinimas išaugs. Viešpaties baimė – išminties pradžia, o šventojo pažinimas – supratimas. Per mane padaugės tavo dienų, bus pridėta gyvenimo metų. Jei esi išmintingas, esi išmintingas pats sau; jei naikintojas, pats ir nukentėsi.“ Pat 9, 1-12

9 skyriuje Patarlių autorius Dievo išmintį nuleidžia į žmonių pasaulį. Jis nori parodyti, kad Dievo išmintis ne tik kažkur toli ir nepasiekiama, kaip veikianti kūrybinė galia visatoje, bet čia pat, šalia mūsų, net tarp mūsų, kaip kilminga moteris. Autorius personifikuoja Išmintį ir pristato ją kaip kilniaširdę karalienę.

Ji kruopščiai ruošiasi priėmimui ir rengia didžiulį gailestingumo pokylį. Jos ruošiama puota tiesiog spinduliuoja kilnumu, nes šventės motyvai absoliučiai nesavanaudiški. Ji trokšta pamaitinti išalkusius išminties ir pagirdyti ištroškusius supratimo. Šiuolaikine prasme tas pokylis panašėtų į gailestingumo akciją.

Deja, yra viena problema: kadangi toks pokylis nieko nekainuoja, žmonės, užsiėmę savo darbais ir rūpesčiais į juos vangiai benueina.

Patarlių Išminties surengtas pokylis, mums primena Jėzaus palyginimą apie vestuvių puotą, kurią kėlė karalius savo sūnui ir išsiuntė tarnus pakviesti svečius (Mt 22, 2-14; Lk 14,16-24). Šie palyginimai byloja apie Dangaus karalystę, į kurią ateinama su Šeimininko kvietimu kaip į didelę puotą prie Dievo paruoštų vaišių. Abiejuose Jėzaus palyginimuose buvo išrinktieji pakviestieji, kurie atsisakė ateiti į puotą. Todėl pirmieji tapo paskutiniais, o daugelis paskutiniųjų tapo pirmaisiais: Dievo namai buvo užpildyti žmonėmis iš gatvių, aikščių ir patvorių. Išrinktieji kviestiniai svečiai neįvertino karaliaus pokylio svarbos. Rašto mokytojai ir žinovai neatpažino Dievo kvietimo ir atmetė išgelbėjimo klausimą. Jie mandagiai atsiprašinėjo. Vienas pasakė, kad nusipirko dirvą ir turi ją apžiūrėti. Jis kaip mūsų dienų labai užsiėmęs ūkininkas arba verslininkas, kuris nusipirko brangią žemę, įsigijo vertingą turtą, kuris užėmė svarbiausią vietą gyvenime. Kartais ir mums ūkio ar verslo reikalai neleidžia atsikvėpti. Neretai dėl godumo darbai pradeda spausti į kampą ir visai nelieka laiko dvasiniams tikėjimo klausimams – dvasios puotai.

Panašiai ir kitas, pirko 5 jungus jaučių ir nuėjo jų išmėginti. „O, taip, konkretūs darbai taip prasiplėtė, kad man nerūpi kažkas abstraktaus ir nematomo, kažkokia amžino gyvenimo puota“. Tipiškas vakarietiškas mąstymas – „laikas – pinigai“ – akivaizdi materialistinės kultūros įtaka.

Trečias, atsisakė ateiti dėl asmeninių priežasčių, nes jis buvo neseniai vedęs ir jam visiškai nerūpėjo amžino gyvenimo puota.

O kaip dažnai visi mes būname į juos panašūs! Akli ir neišmanantys, kas kviečia į amžinąjį pokylį! Kaip galiu pasakyti Karaliui „ne, aš neateisiu į tavo puotą, nes esu užsiėmęs“?

Juk ir Patarlių knygoje prie ypatingų vaišių kviečia kilminga karalienė – pati Dievo Išmintis, kuri aukoja, tai, kas yra jos, kas brangiausia. Atrodytų nevalia atsakyti tokiam kilniaširdiškam karalienės veiksmui, juolab žinant, ką ji siūlo. Būtina skubėti pas ją, eiti Išminties keliu. Autorius, aprašęs Išminties kruopštų puotos paruošimą, nori dar labiau pabrėžti kaip neišmintinga neatsižvelgti į jos kvietimą ir atidėti jį į šalį.

Išmintis kruopščiai pasiruošė puotai

poniaMes matome kaip kilminga moteris rimtai ir įdėmiai ruošia pokylį. Veiksmažodžių gausa – „pastatė“, „išsikirto“, „papjovė“, „sumaišė“, „padengė“ ir „pasiuntė“ – dar labiau pabrėžia Jos dideles pastangas ir sunkų darbą (Pat 9, 1-3 eil.).

Pirmiausia, Išmintis pastatė namus (1 eil.). Tai gali būti ir karališkas mūsų Žemės rūmas, nes visa Kūrinija yra Dievo išminties nuostabus statinys. Taip pat tai gali būti ir Dievo šventyklos simbolis. Tačiau svarbiausiai šiame statiny yra pati pastato paskirtis. Didingas namas iškilo ne dėl pasipelnymo ar naudos, nelyg prabangi prekyvietė, bet kad karalienė galėtų pakviesti daug svečių, su kuriais dalinsis išmintimi.

Šiame didingame statinyje ji iškirto 7 kolonas, kurių reikšmės tiksliai nežinome. Kadangi skaičius septyni Biblijoje simbolizuoja tobulybę ir didingumą, greičiausiai, tai galėtų reikšti, kad Išmintis viską padarė tobulai. Ji paruošė didžiulę, saugią ir erdvę menę, kurios lubas laikė 7 kolonos. Menė turėjo būti erdvi ir talpi, kad kuo daugiau pakviestųjų galėtų susirinkti. Kokia didinga statyba!? Kokios išlaidos!? Vien dėl to, kad pasikviestų svečius, ne kilmingus, ne kitų tautų karalius, bet paradoksas – kvailius.

Bažnyčia šiandien yra aliuzija į ST šventyklą, Išminties namus, kur pakviestieji ne tik garbina Dievą bet ir mokosi išminties – dievoto gyvenimo kelio. Jos pagrindinę menę pripildo visų laikų ir kartų ne protingi, ne kilmingi, ne galingi pakviestieji, pamilę Kristaus išgelbėjimą.

Po to Išmintis papjovė gyvulius (2 eil.). Gyvulių buvo daug – tai didelė ir didinga auka. Pakanka prisiminti kokią didelę auką atnašavo karalius Saliamonas, pašventindamas Dievo šventyklą. Išminčiai būdinga aukoti ir aukotis. Pati didingiausia Išminties auka buvo ir yra mūsų Viešpats Kristaus auka ant kryžiaus. Jis buvo perdurtas ir „papjautas“ už mūsų nuodėmes kartą visiems laikams. Tai Išminties namuose pati brangiausia auka. Tokios pat ar dar didesnės geranoriškos aukos nerasime visame pasaulyje. Kryžiaus auka – tikėjimo ir gyvenimo šaltinis, visos kūrinijos centras, Dievo Išminties statinio kertinis akmuo. Paniekinti Viešpaties auką, kuri amžių bėgyje buvo kruopščiai Dievo paruošta, mažu mažiausiai neišmintinga.

Vėliau Išmintis sumaišė vyną (2 eil.). Vyno maišymas buvo įprastas to meto kultūroje. Šeimininkės, laukdamos ypatingų svečių, svarbių švenčių proga, gardindavo vyną brangiais prieskoniais ir aromatinėmis medžiagomis. Graikų kultūroje vynas dar būdavo maišomas su vandeniu. Tad Išmintis gardino savo gėrimą, praturtindama jį puikiu skoniu, ir laukė svečių. Tai reiškia, kad Dievo išmintis yra visada nuostabi ir gardi ją ragaujantiems, kaip vynas praturtintas geru skoniu bei džiuginantis širdį.

Galiausiai, Išmintis padengė stalą (2eil.). Karalienė iki galo kruopščiai ruošiasi pokyliui, nieko nepamiršdama. Nei viena detalė neprasmunka pro jos akis. Ateina laikas padengti stalą. Ypatingi patiekalai sudedami ant jo. Dievo karalystėje išmintis mums duoda tai, kas gardžiausia, tai ko taip ilgisi mūsų siela – išminties pamokymų, ramybės, išteisinimo, meilės, priėmimo, beribio gailestingumo. Tai ypatingi patiekalai, kurie nėra prieinami niekur kitur, kaip tik Išminties namuose. Jų trokšta mūsų siela, jie gaivina ir pamaitina mus.

Išmintis kviečia ateiti į puotą

tarnaiViskas paruošta, galima kviesti svečius. Išmintis siuntė savo tarnaites sukviesti neišmanėlių į pokylį (3eil.). Tarnaitės turėjo eiti į visą šalį, miesto aukščiausias ir žemiausias vietas, kviesti žmones, kurie atėję galės maitintis išminties pamokymais ir rasti gyvenimo kelius.

Koks didingas pokylis, kuriam buvo pastatytas naujas statinys, paaukoti gyvuliai, paruoštas geriausias vynas, išpuoštas stalas – prabangus karališkas pokylis! Viso šio didelio ir kruopštaus pasiruošimo tikslas buvo vienas – pakviesti daugybę nekilmingų svečių.

Šiame alegoriniame pasakojime susiduriame su Dievo karalystės paradoksu. Nežemiška karalystė skirta ne kažkuo ypatingiems, bet jos nevertiems – kvailiams, neišmanėliams, nusidėjėliams, nusikaltėliams, tiems, kuriems trūksta supratimo. Tačiau iš kitos pusės, jie turi būti sudužusios dvasios ir nuolankios širdies, pripažįstantys savo apgailėtiną padėtį, kad galėtų priimti kvietimą: „Neišmanėliai, ateikite! Kam trūksta supratimo, ji sako: „Ateikite, valgykite mano duonos ir gerkite vyno, kurį sumaišiau. Atsisakykite kvailystės ir gyvenkite; eikite supratimo keliu“ 4-6 eil. Kvietimas skamba tiesmukai ir labai atvirai. Tenka pripažinti: bedieviškas kelias – kvailystės kelias. Mes buvome kvaili ir klaidžiojantys savo keliais. Išmintis siūlo neišmanėliams to, ko jiems labiausiai reikia. Ji kviečia neprotinguosius į Išminties pokylį dovanai, neatlyginamai, nes Išminčiai atsilyginti neįmanoma. Ji nori vieno, kad žmonės atsisakytų kvailystės – bedievystės ir pasimokytų išminties.

Puotos prabangumas ir svečių menkumas tik dar labiau paryškina kontrastą tarp kilmingos, orios ir doros Išminties ir menkų kviestinių svečių, kurie yra viso labo tik neišmanėliai, neturintys supratimo. Tokia yra apgailėtina žmonių padėtis. Kitokia Dievo besąlygiška ir pasiaukojanti meilė, kuri atiduoda save už patį menkiausią. Koks didingas yra Dievas ir kokie „neverti“ Jo pakviestieji!? Tatai turime aiškiai matyti, būdami Jo pakviestaisiais. Kvietimas yra nei daugiau, nei mažiau – vien tik nuostabioji Dievo malonė pražuvusiems. Todėl pakviestiesiems svarbiausia būti nuolankiems, kad galėtų ne tik ateiti į Išminties namus, bet juose ir pasilikti.

Patark išmintingam, ir jis taps dar išmintingesnis

vaikasKas bara niekintoją, susilauks gėdos; sudraudę nedorėlį, užsitrauksi dėmę. Nebark niekintojo, kad jis neimtų tavęs neapkęsti; sudrausk išmintingą, ir jis mylės tave. Patark išmintingam, ir jis taps dar išmintingesnis; pamokyk teisųjį, ir jo pažinimas išaugs. Viešpaties baimė – išminties pradžia, o šventojo pažinimas – supratimas. Per mane padaugės tavo dienų, bus pridėta gyvenimo metų. Jie esi išmintingas, esi išmintingas pats sau; jei naikintojas, pats ir nukentėsi.“ Pat 9, 7-12

Ne iš karto galima pastebėti 7-12 eilučių ryšį su prieš tai buvusiomis. Antai, komentatorius Matthew Henry siūlo matyti vientisai abi pastraipas: Išminties pokylį jungti su po to sekančiu pamokymu apie niekintoją ir išmintingąjį. Patarlių autorius kalba apie skirtinga reakciją į išminties žodžius ir pamokymą. Vieni, niekina išmintį, kiti, jos mokosi.
Taigi pasiustieji tarnai gali susidurti su išdidžiais niekintojais, kurie atmeta išmintį ir malonę bei ciniškai griauna Dievo patvarkymus ne tik savo, bet ir kitų gyvenime. Žinia apie niekintoją, manau, neatsitiktinai yra prijungta prie šios gražios Išminties personifikacijos. Juk Išminties tarnai arba Jos vaikai, kviesdami į Dievo pokylį žmones, būtinai susitiks tuos, kurie pašiepia tikėjimą, niekina Dievo pažinimą.

Tačiau Patarlių autorius pataria nebarti niekintojo, kaip ir Jėzus moko, „neberti perlų kiaulėms“, kad neimtų labiau neapkęsti, nes jis nėra nusiteikęs mokytis ir manosi žinąs. Kartais būname pernelyg naivūs, kai galvojame, kad niekintoją čia pat galime atversti pabarimu ir „grąžinti į doros kelią“. Vis tik išminties mokytojas taip nemano. Supratimą, pamokymą, patarimą ir net pabarimą gali priimti tik ta širdis, kuri nori mokytis, keistis. Todėl autorius toliau lyginimo būdu parodo skirtumą tarp niekintojo ir išmintingojo. Jei niekintojas pabartas supyks ir pradės nekęsti mokytojo, tai išmintingas – mylės tą, kuris jį pamokė (8 eil.). Jei niekintojas po pabarimo taps dar kvailesnis, tai išmintingasis taps išmintingesnis (8-9eil.). Todėl geriau atiduoti save tiems, kurie nuolankiai ieško išminties. Raštas mums parodo, kad niekintojas pats nuo savęs nukentės. O išmintingojo gyvenimas sutvirtės: jo pažinimas išaugs, jis taps dar išmintingesnis, jo gyvenimo dienų padaugės (9-10 eil.).

Mums, žmonėms, norintiems vaišintis išminties puotoje, reikia daug nuolankumo, kad pripažintume savo kvailumą, jo atsižadėtume ir eitume į Išminties namus pasimokyti supratimo.

Tamsybių valdovė – kvailybės ir tuštybės spąstai

moterisPatarlių 9 skyrius baigiasi dar viena personifikacija. Jei skyriaus pradžioje regime Išmintį – kilmingą karalienę, tai skyriaus pabaigoje autorius naudoja priešpastatymą, priešingo vaizdo sugretinimą įspūdžiui sustiprinti,– kvailą moterį, tarsi iš tamsos išnirusią pragaro valdovę. „Kvaila moteris yra triukšmadarė, neišmintinga ir nieko nežino. Ji sėdi kėdėje prie savo namų, aukštose miesto vietose ir kviečia visus, kurie eina savo keliais: „Neišmanėliai, ateikite!“ Kam trūskta supratimo, ji sako: „Vogtas vanduo yra saldesnis, o duona, valgoma slaptoje, skanesnė“. Jie nežino, kad ten mirusieji, ir jos svečiai pragaro gelmėje“ (13 – 18 eil.). 

Niekintojo tema glaudžiai siejasi su jos paveikslu. Niekintojai, net gyvenantys aukštose vietose ir esantys garbingose padėtyse, patenka į jos pinkles, nes atmetę Išminties kelią, pražūva pragaro gelmėse.

Kvailos moters paveikslas piešiamas kaip priešprieša ir kontrastas Išminčiai, kad žmonės būtų perspėti ir netaptų jos aukomis. Kvaila moteris yra kvailybės, bedievybės ir tuštybės simbolis. Jos paveikslas radikaliai skiriasi nuo Išminties. Tačiau, jei atidžiai skaitysime tekstą, pastebėsime, kad autorius naudoja panašią jos aprašymo struktūrą: ji taip pat kviečia prie vaišių, bet vogtų; ji maišo netyrumo ir palaidumo gėrimą – tik ne vyną, bet vandenį; ji siūlo ir maistą – slaptą tamsos darbų duoną, ragaujantis jos maisto ir gėrimo eina mirties keliais, jos pabaiga – ne gyvenimas, bet mirtis (14 – 18 eil.).

Panašiai ir kvailos moters charakteris yra priešingas Išminties charakteriui. Ji – triukšminga ir tingi, savanaudė, nesiaukojanti ir nieko neišmananti (13 eil). Be to dar ir amorali, nes kviečia pas save į namus, ragauti „vogto vandens ir slaptos duonos“. Kvaila moteris tik sėdi prie savo namų ir, pamėgdžiodama Išmintį, taip pat kviečiasi svečius, kurie taps jos aukomis. Į jos pinkles patenka savavaliai ir neapdairieji, mėgstantys savo, bet ne Dievo kelius. „Sėdi aukštose miesto vietose ir kviečia visus, kurie eina savo keliais: „Neišmanėliai ateikite!“ (13-16 eil.). Galime pastebėti, kvailos moters kvietime vyrauja tie patys žodžiai kaip ir Išminties. Išmintis kviečia neišmanėlius, kad jie įgytų išminties, kvaila – kad pražūtų. Kas nenori klausyti Išminties, patenka į tamsybių valdovės glėbį. „Jie nežino, kad ten mirusieji, ir jos svečiai pragaro gelmėse“ (18 eil.). Tai – ištvirkėlės, melagės, vagišės ir pragaro valdovės pasaulis. Šitos palaidos moters kontekste dar labiau išryškėja išmintinga ir tauri karalienė, pasimato bedieviško ir dievoto gyvenimo skirtumai.

Tai dvi damos, dvi personifikacijos, Išminties ir Kvailybės, tai du skirtingi gyvenimo keliai. Galbūt šių gyvenimų veiksmai panašūs, kaip ir tų moterų veiksmai, bet charakteris, gyvenimo būdas ir gyvenimo vaisius skiriasi. Išmintis – Dievo karalystės valdovė, vedanti į Avinėlio vestuvių puotą. Kvailybė ir bedievystė – pragaro valdovė, ji nusineša sielas į juodžiausią tamsą.

***

Taigi, kai neatsisakome puikybės t.y. kvailumo kelio, vaišinamės bedieviškos moteriškės namuose ir nežinome, kad tai mirusiųjų buveinė. Tačiau, kai nuolankiai atsiliepiame į Išminties kvietimą, einame supratimo keliu į gyvenimą. Kai Dievo kelią gerbiame labiau nei savo pačių kelius, tuomet išminties padaugėja ir pažinimas išauga. Šių namų palaimoje liksime per amžius:

„Visa bus Amen ir Aleliuja. Pasiliksime ir pamatysime, pamatysime ir pažinsime, sužinosime ir pamilsime, mylėsime ir garbinsime. Štai pabaiga be pabaigos.“ (Šv. Augustinas)

Dalinkimės:

3 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.