Įsimylėjau kitą vyrą… | Klausimai – atsakymai

vyras_moterisSveiki, prieš 12 m. pakviečiau Jėzų į širdį, reguliariai lankydavausi pamaldose. Vėliau atitolau nuo bažnyčios, leidausi į santykius su vyrais, paklusau Dievui tik iš dalies.

Galiausiai, nors ramybės ir neturėjau, ištekėjau už netikinčio. Po truputį grįždama prie Dievo, pastebėjau, jog įsimylėjau vieną brolį iš bažnyčios. Mano vyras netikintis, todėl aš eidavau į bažnyčią viena. Tačiau dabar supratau, jog aš nenoriu palikti savo netikinčio vyro. Prispaudė kaltės jausmas, kodėl leidausi savo akių suvedžiojama bažnyčioje… Labai to gailiuosi.


Ar būtų man kokia išeitis? Prašau padėkite. Po šios krizės supratau, kokia nepaklusni aš Dievui buvau… Todėl viskas taip blogai ir baigėsi.

Siga, 31 m.*****

Dėkoju, Sigita, už pagalbos prašymą ir savo skaudžios patirties atvėrimą. Sutinku su Jūsų pastebėjimu, kad po įtikėjimo, paslydus, apsigavote ir ėjote vingiuotu bei duobėtu gyvenimo keliu, kuris vedė tolyn nuo Dievo, nuo Jo tiesos ir bažnyčios. O kai grįžote į bažnyčią vis dar jautėte praeito gyvenimo stiprias pasekmes: akių ir kūno geismą, didelį ir slegiantį kaltės jausmą. Tačiau Jūsų žodžiuose jau galiu išgirsti šviesos gaidą – Jūsų didelį apgailestavimą dėl savo pasirinkimų, klaidų, tuštybės ir nepaklusnumo Dievui.

Viešpats gailestingas mums, kai apmąstę savo gyvenimą, mes gėdijamės, gailimės, keičiame gyvenimo kryptį ir  sudužusia širdimi gręžiamės vėl į Kristų, į Jo žodį. Šventajame Rašte, Senajame ir Naujajame Testamentuose, pasakojama ne viena tokia dramatiška suklupimo ir vėliau atgailos istorija. Taip Viešpats guodžia ir teikia viltį šiuolaikiniam pražuvusiam žmogui. Biblija taip pat nešykšti ir alegorinių pavyzdžių, kurie leidžia pažvelgti į atgailaujančiojo širdį. Suklupęs ir atgailavęs žmogus, panašus į šlubčiojančią mylimąją iš Giesmių giesmės knygos arba į prie Tėvo kojų susmukusį sūnų palaidūną (Lk 15), kurie ateina iš dykumos, gyvenimo audrų aptalžyti, pasaulio apiplėšti, nebepasikliaujantys ir nebepatenkinti savimi, bet „pasiremdami į savo mylimąjį“ Viešpatį (Gg 8, 5).

Tad apgailestaudama ir ieškodama vidinės pagalbos Dieve, Jūs, Sigita, jau žengėte pirmąjį savo žingsnį iš vidinės krizės.

Antra, aiškiai matyčiau, jog Jums yra reikalingas pastoriaus patarnavimas, idant vidinės sielos žaizdos būtų tiksliau nustatytos, įvardytos ir aptvarstytos. Rekomenduočiau kreiptis į tą ganytoją ar vyresnįjį, kuriam išdrįstumėte atverti sielą. Asmeninės konsultacijos metu pastorius Jums tiksliau patartų, kas dabar Jums būtų labiausiai reikalinga.

Trečia, svarbu matyti, jog gyvendami žemėje nuolat esame gundomi, seno gyvenimo nuodėmės atsiveja mus, kritusi prigimtis vis linksta į blogį, kūno pageidimus, prie pasaulio tuštybės standartų. Todėl mes, krikščionys, savo tikėjimo kelyje turime nuolatos mokytis deramai sutikti pagundymus ir išbandymus, apsiginklavę visais Dievo ginklais. Apaštalas Paulius ragina: „Apsirenkite visa Dievo ginkluote, kad galėtumėte pasipriešinti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet <…> su dvasinėmis blogio jėgomis danguje. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtume piktą dieną pasipriešinti ir, visa atlaikę, išstovėti“ (Ef 6, 11-13).

Žemiau apaštalas išvardija „vidinius“, sielos ginklus: teisumo šarvai, taikos Evangelijos batai, tikėjimo skydas, išgelbėjimo šalmas, Dievo žodžio kalavijas, malda ir ištvermė. Štai dvasinis arsenalas, kuris padeda kovoti su pagundymais, persekiojančiais visą gyvenimą. O kur visa tai galime gauti? Bažnyčioje, asmeniškai studijuodami Raštą ir dvasinę literatūrą, bendraudami su tikinčiaisiais ir maldos kambarėlyje klūpėdami ant kelių.

Suprantama, jog nemenką vaidmenį čia atlieka ir tikinčiojo disciplina, kurią pritaikome tiek savo mintims ir širdies intencijoms, tiek stengdamiesi kasdieną gyventi pagal Dievo žodį. Tomas Kempietis savo knygelėje „Kristaus sekimas“ visą skyrių paskiria kovos su pagundomis temai. Jo žodžiais ir noriu pabaigti savo atsakymą: „Reikia ypač budėti pagundos pradžioje, nes daug lengviau nugalėti priešą jo neįsileidus į sielą, bet jį atstumiant tą valandą, kai jis pasibeldžia į mūsų sielos duris. <…> Pradžioje pasiperša paprasta mintis, paskiau gyvas įsivaizdavimas, paskiau pamėgimas ir netvarkingi norai ir pagaliau sutikimas. Taip pamažu priešas užvaldo visą sielą, jei jam nepasipriešinama pradžioje“ (35 psl.).

Pasilikite Jame ir aukite Jo malone bei mūsų Viešpaties pažinimu!

Su malda,
pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.