Įsimintina viešnagė Dubline

Aidas-ir-AnzelikaŠių metų gegužės 27 – 31 dienomis kartu su vyru Aidu viešėjome Dublino lietuvių evangelinėje bažnyčioje. Kelionę iš anksto planavome su šios bendruomenės vyresniąja Daiva Smelova, aptarėme iškilusius poreikius, numatėme tarnavimų pobūdį.

Jau penktą kartą vykau į šią bendruomenę susitikti su tikinčiaisiais ir pasidalinti įvairiomis dvasinėmis dovanomis. Šį kartą teko pabūti truputi ilgiau – penkias dienas, kurių metu įvyko trijų dalių sielovados seminaras moterims Viešpaties grožis, arba Pelenės istorija kitaip bei pasakiau pamokslą sekmadienio pamaldose apie bažnyčios viziją.

Vizitas, kaip visada, buvo apsuptas išskirtiniu seserų bei brolių dėmesiu ir rūpesčiu.

laivas2-compressorPenktadienį prieš seminaro pradžią išėjome su Eduardu ir Daiva Smelovais pasivaikščioti senųjų Airijos kanalų pakrante, tikėdamiesi ramiai pasišnekučiuoti, aptarti vakarinį susitikimą su lietuvaitėmis Grace bažnyčioje. Airijos kanalai – tai pramonės laikotarpio pakilimo palikimas. Dar prieš geležinkelio atsiradimą (XIX a. vid.) kanalų sistemos pagalba buvo gabenami kroviniai po visą salą. Kadangi Airija kalnuota vietovė, skirtinguose paviršiaus lygiuose įtaisyti senieji šliuzai, kurie leido krovininiams laiveliams gabenantiems krovinį kilti į skirtingus kanalo lygius. Seniai jau šiais kanalais liovėsi aktyvus judėjimas. Jų pakrantės tapo pamėgtomis pasivaikščiojimo ir poilsio vietomis, o apžėlęs vanduo tik mena senuosius laikus, kai kanalais lėtai, bet dažnai judėjo krovininiai laiveliai-keltai. Šiandien retas nuosavas gyvenamas laivelis praplaukia jais.

laivas-compressorTą kartą mums pasisekė. Vaikštant pakrante, išvydome artėjantį ryškiai raudoną gyvenamą laivą, kurio vairininkės buvo dvi moterys užtikrintai plukdžiusios savo laivą kanalu. Tapome įstabaus reginio liudininkais. Pamatėme kaip veikia senieji žmogaus inžinerijos stebuklai – šliuzai. Moterys sunkiais įrankiais atvėrė vieną po kito šliuzų sklasčius ir sparčiai kylantis vanduo jų mūrinėse ertmėse kėlė laivą aukštyn. Tekantis vanduo sujudino nusistovėjusį kanalo vandenį ir pakėlė visas dugno drumzles bei dumblą. daiva-ir-anzelika-compressorDaiva, stebėjusi šį vaizdą, garsiai pamąstė, jog to paties tikisi iš sielovados seminaro moterims. Tai tarytum mūsų gyvenimų vaizdinys. Upė – nelyg mūsų siela. Kartais joje nevyksta jokio judėjimo ir drumzlės nusistovi, senos nuoskaudos nusėda ir stūkso metų metais, apauga kitais dumblų sluoksniais. Bet atplaukia Dievo žodžio vairininkės, kurios atveria širdies sklasčius ir vanduo ima judėti bei kelti viską į viršų. Judantis vanduo neleidžia apželti gyvybės kanalams… Jau po seminaro prisiminėme šį pastebėjimą ir abi sutikome, jog vidinis sielos išgyvenimas buvo ne vienai sesei panašus.

Penktadienį vakare ir šeštadienį ryte moterys rinkosi į trijų dalių sielovados seminarą. Ruošdamasi seminarui, kėliau sau tikslą kartu su moterimis pamatyti Viešpaties grožį moters gyvenimo žaizdose, patiriamose krizėse. Kiekviena seminaro dalis nuosekliai vedė į kitą dalį, vis labiau kviesdama atsiverti mūsų sielų Gydytojui.

komanda-compressor

Pirmoje dalyje kalbėjome apie Sužeistą moters grožį, kai mūsų sudužimuose Viešpats atveria savo, kaip Gelbėtojo ir Gydytojo, charakterį ir priartėja prie mūsų. Lygiagrečiai kalbėjome apie garsiosios Šarlio Pero pasakos Pelenė simboliką ir prasmę. Kiekvienos moters gyvenime yra pelenų istorijos pusė – patirtų krizių istorija, ir princesės pusė – teisingo atlygio, netikėto atpildo dalis. Garsus prancūzų rašytojas Šarlis Pero pradėjo rašyti pasakas savo vaikams po kelių sunkių įvykių, kurie jį ištiko staiga. Vienas iš jų – žmonos netektis. Likęs našliu su keturiais vaikais, jis ėmė rašyti pasakas, kuriose įkūnijo savo sunkių patyrimų istorijas – subtiliai aprašė skausmą, kuris turi geresnio gyvenimo ir teisingumo viltį.

Taip pat aptariau sužeisto moters grožio vaizdinius ir istorijas esančias Šventajame Rašte. Pavyzdžiui pranašas Izaijas savo pranašystėje 54 skyriuje lygina pažemintą Izraelį su pažeidžiamiausiomis to meto moterimis – našlėmis, apleistomis ir nevaisingomis – sunkiausiomis moterų krizėmis. Tačiau čia pat Viešpats teikia šlovingą atstatymo viltį. Jis veda moterį į jos atsinaujinusio, išgydyto grožio pilnatvę Dieve! (Iz 54, 11 – 17; 61, 1 – 3). Be to kiekviena biblinė moteris turėjo savo skausmo ir vilties istoriją. Tad šiandienos moteris – ne išimtis, ji turi savo pelenų istoriją, prie kurios Viešpaties Dvasia gali prisiliesti, guosti ir išgydyti.

Antroji dalis buvo skirta Brandžiam moters grožiui, kuris ima ryškėti krizių metu. Svarbu suprasti, jog kiekviena krizė yra nuostabi galimybė bręsti. Kiekvieną kartą, pereidamos į naują savo brandos tarpsnį patiriame asmens raidos arba normatyvinę krizę. Nėra ir negali būti nejuntamo, nepastebimo fiziologinio, psichologinio ar dvasinio „persijungimo“ iš mergaitės į paauglę, iš paauglės į jauną moterį, pasiruošusią motinystei, iš jaunos moters į brandžią moterį, kurios vaikai jau paūgėjo, o tėvai paseno. Kiekvieną kartą, kai einame iš vieno tarpsnio į kitą, patiriame savo asmeninę krizę. O tai – puiki galimybė save atrasti iš naujo, suprasti naują savo tapatybę.

Be to, kaip ir kiti žmonės, išgyvename kitokių rūšių krizes. Reaktyviosios krizės ištinka, kai netikėtai patiriame nelaimes: netektį, ligas, skyrybas, katastrofas, atleidimo iš darbo, persikėlimo į naujas gyvenamas vietas atvejais, persekiojimo, represijų atvejais. Tokią krizę matome Pelenės istorijoje, kai ji vaikystėje netenka mamos, o aikštinga pamotė ir jos dvi dukros paverčia mergaitės gyvenimą tikru pragaru. Reaktyvioji krizė ištinka ir biblinius herojus. Jobas ir jo žmona yra ryškus tokios krizės pavyzdys. Šioje krizėje taip pat glūdi nuostabi galimybė žmogui bręsti, keistis kaip asmenybei, augti tikėjimu, gilinti pasaulėžiūrą, brandinti požiūrį, minkštėti širdimi.

Vienos giliausių krizių yra katarsinės – moralinio išgryninimo ir pasikeitimo krizės. Tai dvasinių naktų ir abejonių laikas, kurių metu būname apvalomos ir taurinamos. Ją gali patirti netikintys žmonės ir tikintys. Netikinčius dvasinė naktis veda prie atsivertimo (Marijos Magdalietės istorija, muitininkas Zachiejus), o tikinčiuosius į atsinaujinimą (kunigo Asafo nusivylimas tarnyste ir vėl atgauta viltis Dievu Jo namuose).

grupeles-compressorŠių paminėtų krizių kontekste aptarėme įvairias moterų krizes, po ko moterys galėjo apmąstyti savo situacijas, atlikti savityros darbą ir aptarti grupelėse savo pastebėjimus. Atvirumo atmosferoje meldėmės viena už kitą. Po to bažnyčios vyrai pakvietė moteris pietauti. Giliai nustebino ir sujaudino brolio Ryčio kulinariniai sugebėjimai ruošiant bei serviruojant maistą moterų seminare. Gražiai tarnavo ir kiti broliai, kurie kaip angelai, nešė maistą ant didžiulio stalo, kuris akimirksniu buvo nukrautas įvairiu maistu. Pajutome nuostabią Tėvo globą ir didžiulį brolių rūpestį mumis.

Po pietų seminarą užbaigėme trečiąja dalimi – Atnaujintas grožis. Dieviškasis virsmas. Ps 84, 5 – 7 atskleidė mums, jog išėjimas iš krizės yra procesas – kelionė, kurioje Dievas eina kartu su mumis. Jis neskuba ir naudoja visas mūsų gyvenimo situacijas, kaip priemones, vesdamas link pilnatvės. Dirbant su mumis jam reikalingos visos medžiagos – mūsų šeima, vaikai, vyras, bažnyčia, darbo kolektyvas, mūsų asmeninė raida, patirtas skausmas… Panašiai ir Pelenės virsme į princesę krikštamotė panaudojo žemiškas medžiagas – moliūgą, peles ir žiurkes, žąsis ir driežus. Nelaimė virto laime, skausmas – džiaugsmu, o netekties patyrimas – naujo gyvenimo atradimu. Aptariau nedidelius žingsnius, kurie veda mus iš kiekvienos krizės į naują galimybę, kitą gyvenimo etapą.

Seminarą apvainikavo dviejų merginų sąmoningas apsisprendimas sekti Kristumi, patvirtintas vandens krikštu. Šventė pasiekė kulminaciją, skambėjo giesmės, liejosi džiaugsmo klegesys, sveikinimai.

anzelika-compressorSekmadienio popietę Dublino evangelinės bažnyčios tikintieji rinkose į pamaldas. Atmosfera alsavo betarpiškumu ir šeimyniška nuotaika. Visi kažką darė. Kažkas repetavo šlovinimo giesmes, kažkas triūsė bažnyčios virtuvėlėje ir ruošė vaišes, kuriomis įprasta dalintis po pamaldų, kažkas tvarkė patalpas… Buvo miela stebėti brolius ir seses veiksme. Prasidėjus pamaldoms ilgai giedojome, dalinausi Žodžiu, meldėmės ir galiausiai viską baigėme broliška bei seseriška agape – vaišinomės, kalbėjomės ir neskubėjome skirstytis. Gyvenimo upė liejosi nuo Jo malonės sosto ir girdė visus…

Drauge su Aidu išsivežėme gilius ir gaivius brolystės įspūdžius iš turtingos bei įsimintinos viešnagės pas Dublino tikinčiuosius. Dėkojame Jums, brangieji, grįžome atsikvėpę ir praturtėję dvasiškai!

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.