Išganymas Džono Veslio teologijoje

(c) Epworth Old Rectory; Supplied by The Public Catalogue FoundationDž. Veslis – žinomas XVIII a. anglikonų teologas, garsus to meto evangelistas ir metodizmo įkūrėjas, įdėjo nemažą indelį į krikščioniškos teologijos kraitį bei Kristaus bažnyčios gyvenimą moralinio idealo ir socialinės tarnystės prasme.

Vesliškoji išgelbėjimo doktrina remiasi trejais Dž. Veslio teologijos stulpais: atgaila – išankstine (pirmine) malone, tikėjimu – atverčiančia malone ir šventumu – pašventinančia malone. Jis rašė: „Pirmoji iš jų yra religijos prieangis, antroji – durys, trečioji – pati religija“ (WJWJ, VIII, 472).[1] Jis tikėjo, kad pašventinimas yra pagrindinis įnašas, kurį Dievas pavedė žmonėms, pasivadinusiems metodistais. Moralinis idealas, pateiktas Evangelijoje, ir šiandien metodistams išlieka svarbia soteriologijos doktrinos dalimi. Veslis tikėjo ir mokė, kad Kristaus teisumas užskaitomas tikintiesiems per išteisinimą ir įsūnystę, o suteikiamas per dvasinį atgimimą ir pašventinimą. Jo šventumo mokymas prisidėjo svarbia dalimi prie tobulumo (perfection – perfekcionizmo) idėjos krikščioniškoje teologijoje.

Šiame darbe norėčiau pažvelgti į Džono Veslio išgelbėjimo teologiją per anksčiau paminėtus trejus stulpus: atgailą, tikėjimą ir pašventinimą.

Atgaila – išankstinė (pirminė) malonė

01Dž. Veslis teigė, kad tikrasis religingumas, priešingai nė žmonės įpratę mąstyti, nėra garbinimo ar liturgijos forma, apeigos ar ceremonijos, taip pat tai nėra susiję su jokiu išoriniu veiksmu ar darbu. „Tiesa, žmogus negali būti tikrai religingas, jei yra kaltas ydingumu, amoraliais veiksmais. Taip pat nėra tikrosios religijos ir ten, kur „žinoma kaip daryti gera, bet nedaroma“. Kita vertus, žmogus gali nedaryti blogo, bet tik gera, ir vis tiek nebūti religingu. Tarkim, du žmonės išoriškai atlieka tą patį darbą; pavyzdžiui, maitina alkstantį ar aprengia nuogą ir tuo pačiu metu, vienas gali būti tikrai religingas, nes elgiasi iš Dievo meilės, o kitas visiškai netikintis, nes daro gera, trokšdamas garbės. Taigi, nors tikroji religija veda į kiekvieną gerą darbą, vis tik jos tikroji prigimtis glūdi giliau – „širdies slaptame žmoguje“.[2] Veslis svarsto apie išgelbėjimo kelią ir įtikinamai teigia, kad gerais darbais ar išoriniu pamaldumu joks žmogus neišsigelbės. Tame pačiame pamoksle, remdamasis Jėzaus žodžiais „atgailaukite ir tikėkite evangelija“ (Mork 1, 15), Dž. Veslis nurodo kelią žmogui į Dievo karalystę. Pirmiausia, jis mini atgailą – „religijos prieangį“. Atgaila eina pirma tikėjimo. Ji apibrėžiama kaip išankstinė (pirminė) Dievo malonė, kuomet pats Dievas iš anksto ruošia žmogaus širdį, dar prieš įvykstant atsivertimui. Išankstinė malonė veikia įvairiai: Dievas saugo žmogų, veda savąja Apvaizda, leidžia žmogui suvokti savo nuodėmingumą ir teikia sugebėjimą atgailauti bei tikėti. Veslis tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi prigimtinę nuodėmę, kuri atsirado po pirmųjų žmonių nuopuolio bei nedelsiant paplito visame pasaulyje, pažeisdama kiekvieną žmogų visose žmonijos kartose. „Iš prigimties jūs esate visiškai sugadinti; iš malonės būsite visiškai atnaujinti“ – teigė Dž. Veslis savo klausytojams. Tik tuomet, kai žmogus per Dievo „apšviečiančią“ pagalbą suvokia savo vidinę kaltę bei pažįsta save kaip beviltišką, sugedusios širdies ir prigimties nusidėjėlį, gali patirti atverčiančią malonę. Dž. Veslis įsitikinęs, kad šioje praregėjimo situacijoje svarbu pasirinkti tikėti Dievo išgelbėjimo žinia, skelbiančią, jog Kristus sunaikino Dievo rūstybę, kurios nusipelnė kiekvienas nusidėjėlis. Tačiau atgailaudamas ir tikėdamas, žmogus gali patirti atgimimą, suteiktą Dievo Dvasios, išteisinimą ir sutaikinimą per malonę. Dž. Veslis gelbstintį tikėjimą apibūdina dvejopai: bendru tikėjimu (įsitikinimas neregimais dalykais) ir asmenišku tikėjimu (asmeninis tikėjimas Kristaus gelbstinčia meile man).[3] Tikėdamas žmogus įeina pro „Dievo karalystės duris“.

Tikėjimas (atverčiančioji malonė) ir laisva valia

02Vesliškoji išgelbėjimo doktrina teigia, kad atsivertimas susideda iš daugelio aspektų: atgailos, tikėjimo, išteisinimo, įsūnystės, Dvasinio atgimimo, vidinio užtikrintumo. Veslis mato dvi išgelbėjimo puses. Pirma, kad išgelbėjimas yra ir momentinis veiksmas, kai patiriamas išgelbėjimas čia ir dabar, ne tik pomirtiniame pasaulyje. Antra, jis mato išgelbėjimą kaip išplėstą Dievo malonės procesą, nuo pirminės malonės, kuri sujaudina sielą iki to momento, kai ji bus ištobulinta ir pašlovinta Jėzaus šlove.[4]

Tikėjimo pakopoje Dž. Veslis teigia, kad išgelbėjime dalyvauja ne tik Dievo malonė, bet žmogaus bendradarbiavimas su Dievu, t.y. laisva valia. „Jei žmogus nėra laisvas, jis negalės atsakyti nei už savo žodžius, nei veiksmus. Jei jis nėra laisvas, jam negalės būti atlyginta – gyvenimu ar rūstybe, jei jis nelaisvas, jis negali pasirinkti vertybių bei išminties būti moraliai geru ar blogu.“[5] Šiandien jau sunku suvokti šiuolaikinį gyvenimą be laisvos valios – galimybės žmogui laisvai pasirinkti. Tai tapo tarpasmeninio bendravimo pagrindu bei fundamentalia žmogaus gyvenimo laisve. „Vesliškojoje teologijoje siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų žmogaus būsenos kokybių – priklausomybės ir nepriklausomybės, apribojimo ir laisvės. Veslio požiūriu Dievas kviečia visus žmones būti išgelbėtiems, bet ne visi priima šią malonę. Toks visaapimančios malonės žvilgsnis yra priešingas požiūriui apie Dievo išankstinį nuosprendį vienus išaukštinti, o kitus pasmerkti. Veslio laikais anglosaksiškoje protestantiškoje visuomenėje pagrindinis išganymo mokymas tvirtino, kad Kristaus išgelbėjanti auka buvo apribota, mat Jis mirė už išrinktuosius. Veslis išgelbėjimo teologijoje atsisakė amžinojo Dievo nuosprendžio išrinktųjų išgelbėjimui ir pasmerkimui (predestinacijos doktrinos). Jis skelbė visaapimančią Dievo meilę kiekvienam žmogui ir Dievo troškimą, kad visi išsigelbėtų bei pažintų tiesą. Atgailaudamas ir tikėdamas Jėzumi Kristumi, kiekvienas žmogus gali patirti atgimdančią ir išgelbstinčią malonę. Toks yra, Veslio manymu, Dievo nuosprendis – kiekvienas, kas įtikės, bus išgelbėtas.

Krikščionio šventumas (pašventinanti malonė)

03Veslio išgelbėjimo teologijoje šventumas yra tikroji religija. Jis teigia, kad tas pats tikėjimas, kuris žmogų gelbsti, taip pat ir išteisina, tuo pat metu ir pašventina. Pašventinimas yra pristatomas iš vienos pusės kaip kritinis momentinis įvykis, kai Dievas vien „savo burnos kvėpavimu sunaikina nuodėmes“. Veslis tikėjo, kad dar šiame gyvenime Dievas gali pašventinti žmogų, nes yra Visagalis. Tie, kas nebuvo patyrę momentinės pašventinimo malonės, buvo raginami nuolat ir uoliai siekti šventumo. Tokiu būdu šventėjimas pristatomas kaip procesas, kuriame niekada nesiliaujama augti, kol pasiekiamas visiškas pašventinimas, gal būt net šiame gyvenime.

Tikinčiojo tobulumo ir šventumo klausimas buvo aktyviai diskutuojamas visos krikščioniškos teologijos istorijoje. Kaip krikščionis dar šiame gyvenime gali tapti laisvu nuo visų savo „silpnybių“ ir būti pripildytu visomis pozityviomis „dorybėmis“? Silpnybių ir dorybių prigimtis kėlė nemaža diskusijų. Tų diskusijų pagrindu tapo Šv. Raštas. Juk Senajame Testamente Nojus (Pr 6, 9), Abraomas (Pr 17, 1), Jobas (Job 1, 1) yra vadinami teisiais ir tobulais žmonėmis. Be to Kristus Kalno pamoksle ragina būti tobulais kaip ir dangiškas Tėvas yra tobulas (Mat 5, 48). Naujojo Testamento laiškai nedviprasmiškai kviečia tikinčiuosius būti šventais (Fil 3, 15; 1 Tes 4, 3-4; Žyd 6, 1; 1 Pet 1, 15-16; Jok 3,2; 1 Jn 4, 18). Tad įvairių kartų teologai svarstė šventėjimo ir tobulėjimo galimybes bei būdus. Dž. Veslis krikščionių tobulumą tapatino su šventumu. Jo galva, tai yra normalus kiekvieno krikščionio patyrimas, kuris seka po atsivertimo. Savo veikale „A Plain Account of Christian Perfection“ jis mėgino apibrėžti šventumo doktriną, išskirdamas ją iš Pažinimo tobulumo, angelų šventumo ir šventumo nuo nuodėmių. Veslio šventumas nėra tas, kuris apsaugo nuo neišmanymo, pagundų ar klaidų. Jis neišvaduoja žmogaus nuo galutinio šventumo siekio, kuris priklauso nuo vienintelio tarpininko Jėzaus Kristaus. Veslis bando apibrėžti šventumą kaip meilę Dievui visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis ir savo artimo meilę: “tai ketinimų tyrumas pašvęsti visą savo gyvenimą Dievui. Tai atsidavimas Dievui visa širdimi, kai visas mūsų mintis valdo vienas troškimas, vienas tikslas. Tai visos mūsų sielos, kūno ir viso turto, ne jų dalies, pašventimas Dievui.“ (WJWJ, XI, 444). Tai reiškia, kad visi žodžiai, mintys ir veiksmai yra valdomi tyros meilės, o ne kitų, priešingų meilei motyvų.[6] Tokiu būdu šventumas apibrėžiamas kaip asmeninis – meilė Dievui ir visuomeninis – meilė artimui.

Šiandieninė metodizmo tradicija pakankamai kritiškai vertina jos pradininko sampratą apie momentinio pašventinimo patyrimą: „Dž. Veslis, apibūdindamas pašventinimą kaip momentinį patyrimą, buvo neatsargus. Jei jis tai rašytų šiandien, tai greičiausiai dar labiau akcentuotų pašventinimą, kaip laipsnišką malonės veikimą (Guidlines for The United Methodist Church and the Charismatic Movement, 1976 ). Teigiama, kad būtina išlaikyti balansą tarp to, kas jau pasiektą ir dar ne. Šiandien metodistai mano, kad krikščionių tobulumas, remiantis Rytų krikščionybės tradicija, yra reliatyvus, santykinis ir progresuojantis. Vesliškoji tradicija pripažįsta, kad tobulumas nėra pasiektas galutinai, nes nėra pašalintas žmogaus prigimtinis silpnumas, neišvengiamas žmogiško supratimo ir sprendimo ribotumas. Krikščionio pašventinimas suprantamas kaip Dievo darbas per Šv. Dvasią, kai jos galios veikimu tikintieji gali vis labiau pažinti ir mylėti Dievą bei savo artimą. Be to nevengiama iškelti šventėjimo uždavinių ir atsakomybių, naudojantis Veslio nurodytomis „malonės priemonėmis“: malda, Šv. Rašto pažinimu, Šv. Vakarienės šventimu, pasninku, krikščionių susirinkimu.

Baigdama, norėčiau pastebėti, kad labiausiai vesliškoje išgelbėjimo tradicijoje, mano galva, pritrūksta galutinio išgelbėjimo momento – išaukštinimo, kuomet tikintieji bus visiškai pašventinti mirusiųjų prisikėlime, paskutinis priešas – mirtis bus nugalėta, o gendantys, negarbingi ir mirtingi kūnai bus pakeisti į amžinuosius, šlovingus. Tuomet Dievo vaikuose pasirodys Kristaus tobulas panašumas, tobula meilė ir tobulas bendravimas su Dievu bei atnaujinto pasaulio tobula kūrinija.

2004, sausis

———————————————–

[1] Kennetth Cain Kinghorn „Malonės Evangelija“ p.p. 93 – 94
[2] John Wesley „The Way to the Kingdom“ (Sermon 7), p.p. 1-2
[3] John Wesley „The Scripture Way of Salvation“ (Sermon 43)
[4] John Wesley „The Scripture way of Salvation“ (Sermon 43)
[5] John Wesley „On predestenation“ (Sermon 58)
[6] Wycliffe Dictionary of Christian Ethics p.p. 498 – 499

Literatūros sąrašas:

Kenneth Cain Kinghorn „Malonės Evangelija“ (Išgelbėjimo kelias pagal veslišką tradiciją), Abingdon Press, 1999, p.p. 26, 35, 92 – 94
Wycliffe Dictionary of Christian Ethics, Hendrickson Publishers, Peabody, Massachusettts , 2000, p.p. 498-499
John Wesley „The Way to the Kingdom“ (Sermon 7)
John Wesley „On Predestination“ (Sermon 58)
John Wesley „Christian Perfection“ (Sermon 40)
John Wesley „God‘s Love to Fallen Man“ (Sermon 59)
John Wesley „The Scripture Way of Salvation“ (Sermon 43)

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.