Iš gilybės šaukiuos Tavęs

Iš gilybės šaukiuos Tavęs„Iš gilybės šaukiuos Tavęs, Viešpatie!“ Ps 130, 1

Šiame maldininkų šauksme girdisi gilus širdies kreipimasis į Dievą. Kada Dievo šaukiasi žmogaus širdies gelmė?..

Matomai, kai atsiduriame ties gyvenimo bankroto riba ir, atrodo, pavargę nuo kasdienių kovų, krentame išsekę… Arba, kai giliai širdimi ilgimės Dievo, Jo pilnatvės, ramybės ir meilės… Deja, neretai atsitinka paradoksali situacija. Nors būdami religingi, žmonės, atrodo, „atbunka“ Dievo, kaip gyvo asmens, atžvilgiu. Siela lieka nelyg dykumos smėlis – sausas teorinis tikėjimas, be gyvybės šaltinio. Byra mintys, tiesos ir doktrinos, kaip smėlio smiltys, iš plaukų ir švarko kišenių, pro pirštus,.. bet gyvybės nei lašo. Kur dingo trykštantis tyras gyvenimo ir tikėjimo šaltinis? Kur dingo Dievo artumas?

Asmenų artumui būdinga šiluma, pilnatvė ir jaukumas. Kartais pakanka tik būti kartu. Tai – bendravimo giliausias pojūtis. Jo pakeisti negali nei galvojimas apie mylimą asmenį, nei kalbėjimas apie jį kažkam kitam. Tik būvimas kartu atliepia artumo poreikį.

Tokia yra Dievo artuma, kai būname kartu su Juo. Ji pagirdo, paguodžia, drąsina…

Kodėl kartais ją prarandame ir „išdžiūname“, kaip žemė be vandens? Nežinau… Gal tam, kad vėl atrastume ir šauktumės Jo su nauju troškimu, naujai susižavėtume Juo?

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.