Iš „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui“ (Rusija, XIX a.)

rankos„Įdėmiai pažvelgęs į savo vidų, įsitikinau, kad aš nemyliu savo artimo. Nes ne tik nesiryžtu paaukoti savo gyvybės dėl artimo, bet dėl jo neaukoju savo garbės, gerovės ir ramybės.

Jeigu aš jį mylėčiau pagal Evangelijos įsakymą, kaip save patį, jo nelaimė žeistų ir mane, jo sėkme ir aš gėrėčiausi. O man, priešingai, labiau knieti išgirsti apie artimųjų nelaimes, aš nesikremtu, o lieku abejingas, dar blogiau, netgi patiriu lyg ir malonumą ir nedorų savo brolio poelgių neatsveriu meile, bet smerkdamas juos ištrimituoju. Jo gerovė, garbė ir laimė nežavi manęs taip, kaip mano paties, net kelia lyg kokį pavydą ar panieką…

Dieve mano, kokios baisios nuodėmės slypi mano viduje, ir iki šiol aš jų nepastebėjau!“

(„Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui“, XIX a.)

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.