Homoseksualai?.. | Klausimai – atsakymai

vaivoryksteLaba diena, neseniai su drauge diskutavome apie homoseksualų teises ir įsivaikinimo klausimą.

Kalbėdama iš pasaulietinių pozicijų, ji pasisako už jų teisę būti lygiaverčiams tradicinės orientacijos žmonėms ir už jų teisę kurti šeimas bei įsivaikinti. Aš, kaip krikščionė, esu prieš, bet jos nuomonė visgi buvo paremta patirtimi ir gana argumentuota, todėl privertė mane susimąstyti. Pavyzdžiui, ji teigė, kad homoseksualumo atvejų yra ir gyvūnų pasaulyje, todėl negalima vienareikšmiškai tvirtinti, kad žmogaus polinkis į homoseksualizmą yra įgyjamas tik jam bręstant. O dėl įsivakinimo – mūsų visuomenėje manoma, kad tokioje šeimoje užaugę vaikai bus traumuoti. Bet ar ne labiau jie traumuojami, kai auga vaikų namuose? Juk iš tiesų retas kuris iš tų namų išėjęs baigia mokslus, sukuria normalią šeimą. Daug jų sukuria tokias pat asocialias šeimas, kokios buvo jų tėvų šeimos. O, užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, homoseksualų užauginti vaikai yra normalūs ir procentaliai kur kas mažiau linkę į homoseksualius santykius nei vaikai, užaugę tradicinėse šeimose, kuriose dažnai santykiai kaip tik vaiką nukreipia netinkama linkme (tėvo žiaurumas arba apskritai tėvo nebuvimas). Be to, yra manančių, kad lyčių vaidmenys paremti stereotipais (berniukai neverkia, nesiuvinėja; mergaitės nežaidžia su šautuvais, mėgsta rožinę spalvą), kurių atsisakymas padėtų auginti sąmoningesnius vaikus.

Taip pat ji papasakojo apie vieną savo draugą, kurį nuo šio polinkio tėvai bandė gydyti elektrošoku – tai nepaprastai pakenkė jo atminčiai, ką jau kalbėti apie santykius su pačiais tėvais. Juk tai neregėtas žiaurumas, kurio pasėkmės, deja, tik liūdnos.

Išgirdus apie tokius auklėjimo būdus, man norisi galvoti: tegu tie žmonės gyvena sau pagal savo prigimtį, visgi lytinis instinktas yra toks stiprus, ir neretai bandymai tai pakeisti baigiasi tragiškai. Gėjai sukuria šeimas su moterimis, tikėdamasi pasikeisti, tačiau vėliau vis tiek palieka žmonas ir vaikus… Ar tokia skausminga santuoka nėra didesnė blogybė nei lygių teisių suteikimas tiems nelaimingiems žmonėms? Bet kaip tada visuomenėje išlaikyti tradicinės šeimos statusą kaip siekiamybę?

Dėkoju už atsakymą.

*****

Norint išvengti vienpusiškumo, į šį klausimą atsakyti trumpai yra sudėtinga.

Sekuliarioje Vakarų visuomenėje, kur krikščionys nebėra dauguma, darosi vis akivaizdžiau, kad įvairiose valstybėse homoseksualių asmenų santuokos bus įteisintos kaip lygiavertės tradicinėms. Manau, tai tik laiko klausimas. Taip atsitiko todėl, kad per paskutiniuosius kelis šimtmečius Vakarai pakeitė savo pasaulėžiūrą, atsisakydami krikščioniškųjų vertybių bei atsigręždami į sekuliariąsias, iškeldami žmogų, jo teises ir laisves kaip aukščiausią socialinę ir moralinę vertybę, o Dievą „uždarė“ siauroje religijos sferoje tiems, kurie „negali gyventi be religijos“. Tad nieko nuostabaus, kad homoseksualų teisių gynimo klausimas keliamas kaip ir kitų etninių, socialinių mažumų klausimai.

Jūs paminėjote kelis savo draugės argumentus už homoseksualumą. Žinoma, panašių argumentų, palaikančių homoseksualus, yra ir daugiau. Dažniausiai tokie argumentai būna dviejų rūšių: vieni bibliškai bando pagrįsti homoseksualumą (su šiais argumentais Lietuvoje mes kol kas dar beveik nesusiduriame), kiti -bendražmogiškai. Jūs palietėte kelis bendražmogiškuosius argumentus. Būtent į Jūsų paminėtus populiariausius teiginius ir pažvelkime iš arčiau, įvertinkime juos Biblijos šviesoje.

Ir gyvūnų pasaulyje pasitaiko homoseksualumo atvejų. Šis argumentas teigia: jei gyvūnijos pasaulyje tarp žinduolių pasitaiko homoseksualių santykių, tai ir žmonėms tokia praktika yra natūrali, nes homo sapiens yra „gyvūnas“.

Tačiau Biblija nesutinka su tokiu teiginiu ir apie žmogaus prigimtį sako: Gyvūnų elgesys negali būti žmogui primetamas kaip gyvenimo norma, nes žmogus, vyras ir moteris, yra Dievo kūrinys, skirtingai nei gyvūnai, sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą bei įpareigotas gyventi ir elgtis pagal Dievo valią, Jo pavyzdį, bet ne gyvūnų elgesį (Pr 1, 27-28, Iš 20, 1-18, Jn 14, 21). Gyvūnų elgesys nėra ir negali būti žmonių elgesio etalonas. Juk gyvūnai nėra nei racionaliai, nei moraliai atsakingi už savo veiksmus ir gyvenimą. O žmogus yra atsakingas ne tik prieš kitą žmogų, bet ir prieš savo Kūrėją. Tik tuo atveju, kai apie įvairius puolusios žmonijos žiaurumo aktus ir proveržius, kaip antai smurtą, kankinimą, prievartą, sadizmą, artimo žudymą, kalbame literatūrine ir perkeltine prasme, žmogiškumo stoką lyginame su gyvūnų elgesiu.

Kitas populiarus homoseksualių santykių šalininkų argumentas – seksualinė orientacija yra prigimtinė. Dauguma homoseksualių asmenų teigia, jog jie negali pakeisti savo seksualinės orientacijos, kaip, pavyzdžiui, savo akių spalvos. Nors kartais jie sukuria heteroseksualias šeimas, vis tiek niekas nepasikeičia. Jie teigia, kad homoseksualumas yra įgimtas, todėl žmogus negali būti smerkiamas dėl savo orientacijos, kaip žmonės nėra smerkiami dėl odos, akių ar plaukų spalvos.

Šis prigimties argumentas gali būti teisingas tik iš dalies – ne fiziologine, bet teologine prasme. Nes visi žmonės iš savo protėvių paveldi tam tikrų ydų ir nuodėmių. Taip yra todėl, kad gimstame nusidėjėliai: „Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!“ (Rom 3, 12). Kiekviena žmonijos karta po Adomo nuopuolio paveldi nuodėmingą prigimtį, kurios pats žmogus pakeisti negali, tai gali tik Kristus. Tad, jei homoseksualumą vertinsime kaip nuodėmės apraišką, tada tampa aišku, kodėl pats žmogus jokioms priemonėmis negali to įveikti. Nuodėmę įveikia tik Dievo galia, per tikėjimą Kristaus Evangelija ir nusidėjėlio atgailą. Taigi, manyti, kad seksualinė orientacija yra įgimta, yra klaidinga. Dvasine prasme tai – įgimta, bet ne kaip fiziologinė norma.

Homoseksualumą laikyti prigimtiniu negalima dėl kelių priežasčių.

Pirma, nors mokslas bando įrodyti, kad polinkis į homoseksualumą gali būti nulemtas genetiškai, vis tik tam trūksta įrodymų. Tačiau net jei tai ir būtų galima įrodyti, tuomet turėtume pateisinti ir visus kitus paveldimus polinkius į nuodėmę: priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų, smurtavimą, žiaurumą, nesusilaikymą, melavimą, svetimavimą ir kt. Biblija tai vertina kaip nuodėmę, su kuria kiekvienas žmogus gimsta į šį pasaulį. Tik tam tikros sąlygos lemia vienos ar kitos nuodėmės apraiškos stipresnį pasireiškimą.

Antra, Šventasis Raštas aiškiai paneigia homoseksualius santykius esant prigimtinius, teigdamas, kad tai yra priešinga Dievo sukūrimo tvarkai ir pažeidžia prigimtinius žmogiškuosius santykius: Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atlygį (Rom 1, 26 – 27). Apaštalas Paulius homoseksualius santykius priskiria ne prigimties, bet gėdingai žmonių aistrų valios sričiai, kai jie atsisako pažinti Dievą ir Jį garbinti. Žinoma, šią aistrą, glūdinčią žmoguje, gali pažadinti įvairios priežastys: ir psichologinės traumos, ir socialinė aplinka. Deja, tenka pripažinti, kad daugeliu atvejų tai lemia skaudaus seksualinio išnaudojimo trauma, patirta ankstyvoje vaikystėje arba paauglystės klystkeliai.

Trečias argumentas – kad homoseksualiose santuokose vaikai užauga doresni ir psichiškai sveikesni už heteroseksualių šeimų vaikus, – yra tendencingas ir iš anksto nukreiptas prieš tradicinę šeimą. Kadangi žmonija „serga nuodėme“, kaip pastebėjo Kierkehaardas, liga mirčiai, tai neišvengiamai įsismelkia ir į šeimos instituciją. Todėl teisingai patarlė nuo seno byloja: „Nėra namų be dūmų“. Kiekviena tradicinė šeima susiduria su pačiais įvairiausiais sunkumais (žinoma, tai nepateisina žiaurumo ir prievartos atvejų). Akivaizdu, kad užauginti dorą naująją kartą nėra taip paprasta. Bet teigti ir mąstyti, jog ugdant vaikus homoseksualios šeimos yra pranašesnės už heteroseksualias, mažų mažiausiai yra naivu, o tiksliau tariant, tiesiog absurdiška. Kyla retorinis klausimas: Argi nuodėmės korozija nėra paveikusi visos žmonijos be išimčių?Plačiau nebesiplėsiu, mat šiam etikos klausimui galima skirti ištisą kursą. Tik pabaigai noriu paminėti, kad nors Šventajame Rašte homoseksualumas yra smerkiamas kaip nuodėmė (1 Kor 6, 9 – 10, 18), tai nereiškia, kad krikščionys gali tapti šovinistais ir niekinti homoseksualios orientacijos žmones. Krikščionių pareiga ieškoti Dievo būdų, kaip padėti tokiems žmonėms įveikti tą nuodėmės verpetą.

Pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

1 komentaras

  1. minti radau –
    „Biblijoje yra šeši įspėjimai, skirti homoseksualams ir 362 įspėjimai, skirti heteroseksualams. Tačiau tai nereiškia, kad Dievas nemyli heteroseksualų. Tiesiog tie žmonės yra nuodėmingesni“.Henry Miller

    dabar seimas uzsimojo iteisinti ju santuokas. sokineja pagal briuselio dudele .

    Kitose valstybese, pvz, pagal islamu religija , arabai uz homo…. santykius skiria mirties bausme, ikalinimas iki gyvos galvos, sunkios bausmes . gal gerai ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.