Gyvybinga bažnyčia sekuliariame pasaulyje

Gyvybinga bažnyčia sekuliariame pasaulyjeVasario 24 d., minėdami savo bažnyčios įkūrimo 25 – ąją sukaktį, pradėjome bendruomenės jubiliejinius renginius dr. Willemo VanGemereno viešnage Šiauliuose.

Šios dienos popietę skyrėme Šiaulių bažnyčios tarnautojų komandos ir regiono pastorių susitikimui su svečiu, o vakare įvyko bendras bažnyčios susirinkimas, į kurį atvyko tikintieji iš kitų Šiaulių miesto ir regiono bažnyčių (Kuršėnų, Radviliškio, N. Akmenės). Abiejuose renginiuose skambėjo ir juos jungė viena pagrindinė tema – kaip išlikti gyvybingai Kristaus bažnyčiai XXI a., siaučiant sekuliarizacijos vėjams?

Ganytojai ir bažnyčios tarnautojai kalbėjosi su svečiu jaukioje, draugiškoje aplinkoje, susėdę prie apskrito stalo, vaišindamiesi arbata / kava ir užkandžiais. Jausdamiesi betarpiškai, uždavėme įvairius mums rūpimus klausimus apie bažnyčioje ugdomos jaunos kartos iššūkius, patiriamas įvairias gyvenimo krizes, su kuo susiduria bažnyčia, nuėjusi 25 – ių metų kelią…

Kalbėdamas apie antros, trečios kartos krikščionis jaunuolius, Willemas pastebėjo, jog neretai jaunimas mano, kad automatiškai paveldi krikščioniškumą ir šventumą, kaip būna paveldimos bet kokios kitos teisės ir privilegijos. Kadangi gyvename narcicizmo ir egoizmo kultūroje, kur dominuoja individo teisės, o ne pareigos, dažnai krikščionys jaunuoliai yra paveikiami tų pačių nuostatų bei mano, kad tikėjimas ir laisvė – visos tikinčiųjų teisės yra paveldėtos, automatiškai priklauso jiems. Tada svarbu parodyti, kad jaunuolis auga tarsi muilo burbule, apsaugotas nuo vargo ir pavojų. Jis dar to burbulo nemato, o suaugę jau mato ir žino, kad vieną dieną burbulas sprogs ir jie susidurs su sunkia gyvenimo tikrove bei problemomis. Tada bus tinkamiausias laikas ieškoti tikro Dievo artumo ir Jo gaivinančios pagalbos, ateinančios tiesiai iš Jo rankų.

Kitas klausimas užduotas svečiui buvo apie krikščionis ištinkančias krizes, ar tai mitas, ar tikrovė, kurią tikintys turi pažinti ir išmokti spręsti. Krizė nėra mitas. Su jomis susiduriame kiekvieną dieną. Manyti, kad krizių nėra – tai pats tikriausias krikščionių mitas ir šabloniškas mąstymas. Krizės gali būti įvairios: paauglystės, vidutinio amžiaus, senatvės. Antai, žmogus keldamasis į kitą gyvenamą vietą jau patiria krizę… Kartais jos susikaupia ir prispaudžia žmogų taip, kaip Jobą, kuris pradžioje norėjo net teistis su Dievu dėl neteisingai patirtų visų blogybių. Matote, visa žmonių bėda glūdi tame, kad mes atsistojame į Kūrėjo vietą ir sakome to neturi vykti mano gyvenime, ir šito… O esame tik kūriniai. Krizėms pasiruošti galime tik žinodami, kad krizės neišvengiamos, jos ištinka žmones, bet, kad jas padeda įveikti Dievas. O tada nors ir šlubuoji, bet iš malonės stovi ir eini. VanGemerenas prisiminė kinų patarlę, kuri byloja, kad krizė yra pavojus ir galimybė. Todėl krikščionys turėtų ne ignoruoti krizes, bet vertinti, kaip galimybes patirti iš naujo Dievą ir keisti mūsų charakterį.

bažnyčia tiesos žodisĮdomu bei naudinga buvo išgirsti iš vyresnio žmogaus žvilgsnio perspektyvos, su kokiais iššūkiais gali susidurti bažnyčia, kai jai 25 – metai? Svečias pastebėjo, jog tokio amžiaus bažnyčia pradeda patirti pirmąsias vidutinio amžiaus krizes, nes ima dominuoti viduramžį pasiekę žmonės. Todėl bažnyčioje ima keistis dinamika. Blogai, kada kai kurie vyresni žmonės vis dar nori būti tokie pat aktyvūs ir žaisti veiklos žaidimus, kaip vaikai. Kai tuo tarpu reikia laiko stabtelėti, permąstyti, reikia akimirkos Dieve, kuri reorganizuoja gyvenimą. Tarsi mankštintumeisi ir sustiprintum tam tikrus raumenis. Todėl tokio amžiaus bažnyčios pastoriams, ypač jei jie pastoriauja nuo bažnyčios pradžių, tenka permąstyti bendruomenės dinamiką, ką keisti, kokias tarnystes ir tarnautojus stiprinti, ko atsisakyti, – svarstė VanGemerenas pateikdamas daug gyvenimiškų pavyzdžių.

***

bažnyčia tiesos žodisBendrame bažnyčios susirinkime buvo pratęsta aktuali bažnytinė tematika.

Atidarydama susirinkimą pasidžiaugiau su bendruomene nueitu keliu, padėkojau už gausius sveikinimus, kuriuos gavome nuo įvairių bažnyčių ir mūsų bičiulių bei pristačiau svečią, dr. Willemą VanGemereną, kuris jau antrą kartą viešėjo Šiauliuose. Jis pasidalino žinia apie tai, kaip bendruomenei išgyventi sekuliariame pasaulyje?

Pradėjęs kalbėti, svečias apibūdino sekuliaraus pasaulio pavojus ir pagundas, su kuriomis susiduria šių dienų Bažnyčia. Tai – individualizmas, narcicizmas, egoizmas, kurie stumia kiekvieną žmogų iš bažnyčios. Jos neleidžia žmogui ilgai pasilikti bendruomenėje. Tačiau žmogus yra sociali būtybė. Jam negerai be namų… Visi žmonės nori namų, kur patiria meilę ir priėmimą. Tokia turėtų būti bažnyčia – mylinti ir priimanti, kurioje dvelkia Dievo poilsis kiekvienai sielai. Tame glūdi visas Kristaus Bažnyčios grožis gyvenant susvetimėjusiame, egoistiniame, priklausomybių valdomame pasaulyje.

Šiuolaikiniam pasauliui reikia radikalios krikščionybės, – teigė svečias. Radikalumas – tai ne priešiškumas, bet priėmimas. Tai tie, kurie absoliučiai priima Dievą, paklūsta Tėvui. Statistika rodo, kad tik 10% bažnyčios tikinčiųjų aukoja save Dievui, skiria laiką, energiją, talentus ir kitus resursus Jam. Norint būti radikaliu krikščionimi reikia, prisipildžius Dievu, mokėti priimti ir žmones. Tikinčiojo radikalumas ne atmeta žmonių, bet juos priima. Tokie Jėzaus mokiniai skiria dėmesį sudužusiems žmonėms. Tačiau tai bus neįmanoma, jei patys Dievo vaikai nebus prisipildę Dievo artumo ir palaiminimo.

Likusią pamokslo dalį svečias paskyrė Biblijos Pakopų arba Maldininkų Psalmių (120 – 136 Psalmės) pristatymui ir Dievo artumo temos nagrinėjimui jose. Dievo artumo ilgesys, Jo puoselėjimas ir Jo šlovės regėjimas Dievo šventykloje – tai trys gijos, kurios persipina visose šiose Psalmėse, piligrimams keliaujant į šventyklą.

Panašiai Bažnyčia turi trokšti Dievo artumo, jį puoselėti ir regėti Dievo veidą. Kai ji patiria Dievo artumą, visa siela laimina Jo šventą vardą. Tik tokia bažnyčia, perėjusi Dievo ilgesio troškimą, po to prisipildžiusi Jo artumo ir Dvasios, tampa pati palaiminta Dievo. Tada ji trykšta gyvybingumu ir Dievo grožiu šiame pasaulyje. Šis „palaimintas grožis“ traukia kiekvieno žmogaus sielą iš sekuliarios aplinkos. Tokios bažnyčios nebegali įveikti nei sunkumai, nei persekiojimai, nei šmeižtai, nei panieka, nes ji rado poilsį ir stiprybę Dieve. Dievo palaiminimas (baraku), kuris iš hebrajų kalbos išvertus reiškia gyvybingumas, gyvybės suteikimas, ilsisi ant Kristaus Bažnyčios! Palaiminta Bažnyčia – gyvybinga Bažnyčia!

Baigdamas svečias Šiaulių bažnyčiai – jauniems, šeimoms ir pagyvenusiems žmonėms – linkėjo spindėti tokiu Dievo artumo palaiminimu, spinduliuoti Jo gyvybingumu ir energija, skleisti gyvuosius Kristaus Dvasios ir malonės syvus visiems aplinkui!

Ieškok Dievo, Bažnyčia! Pasilik Jo artume, tada pakilk ir šviesk!

Dalinkimės:

2 komentarai

  1. Kodel lietuviski krikscioniski portalai tokie nuobodus ir… ? Net zodziu truksta apibudinti. Eini i rusiskus, anglakalbius: ziurek temos idomios, aktualios, pritaikomos kasdieniniame gyvenime, bet atsiverti lietuviskus ir vel lavina fariziejisku straipsniu apie nieka. Idomu ar cia lietuviska specifika tokia ar dar kas? Ar be profesorisku minciu daugiau nera ka pasakyti? Gyvenime kazkaip pastebiu kad filosofavimas visiskai nepadeda, netgi atvirksciai. Zmogus ilgisi paprastumo, ta pastebiu bendraudamas su draugais, visiems to reikia. Niekaip nesuprantu, kodel mes lietuviai esam tokie nuobodos… Kas trukdo mums buti paprastiems? Kas vercia mus brukti kitiems tai kas nematina bet atstumia?

    • Suprantu, Žilvinai, Jūsų susirūpinimą ir nuliūdimą. Apie krikščioniškuosius portalus nekomentuosiu, nes tiksliai nepaminite jų. Galiu kalbėti tik apie savo puslapį – asmeninį tinklaraštį (blogą), kuriame palikote savo komentarą. Kadangi esu savimi, tokia, kokia esu, toks ir yra mano tinklaraštis. Kažkam jis patinka, kažkam ne… kažkas atranda jame peno sielai ir praktinių patarimų, krikščioniškų gyvenimo pamokų, kažkas ne…Tai normalu. Juk žmonės visi skirtingi, tame tarpe ir krikščionys. Vieni – filosofiški, kiti – praktiški, vieni mėgsta knygas ir stato gyvenimą Dievo išmintimi, kiti mėgsta veiksmą bei savo gyvenime trokšta daugiau aktyvumo, nori paprasto motyvavimo… Įvairovė nėra blogai… Atvirkščiai, ji yra tiesiog būtina. Kadangi internetas suteikia plačias galimybes, jame kiekvienas gali rasti, kas jam labiau tinka. Juk ir Biblijos tekstai yra nevienodi.
      Pavyzdžiui, kadangi evangelistas Morkus rašė savo evangeliją romėnų kareiviams, ji trumpa, gana paprasta ir joje daug veiksmo. O Ekleziastas – išminties mokytojas, apmąsto viso gyvenimo prasmę ir beprasmybę, jo mintys painios, miglotos, neiškarto gali suprasti, ką Mokytojas nori pasakyti, bet jos labai tinka mąslaus „sukirpimo“ žmonėms… Tad Biblija tinka visiems, o Bažnyčia turi įvairių savo indų, ir tų, kurie kalba išminties žinią, nes jos reikia, ir tų, kurie kalba paprastą gyvenimo pamokymą, kurio taip pat reikia.
      Manyčiau, kad ir lietuviškų tinklalapių, ar facebooko paskyrų, kur pamokslaujama Evangelijos žinia, tikrai galite atrasti visokių. Tik reikia paieškoti! 🙂 Linkiu Jums surasti tai, kas labiausiai tiktų… 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.