Gyvenimas mylint

Gyvenimas mylint„Būtis be meilės – dykuma“ Silvio Pellico

Artėjant Valentino dienai vertėtų pakalbėti apie „meilės reikalus“ kitaip.
Pradžioje papasakosiu Ezopo pasakėčią apie saulės ir vėjo ginčą, kurios pagrindiniai personažai vienareikšmiškai primena mus – žmones.

Kartą saulė ir vėjas, pamatę žmogų einantį keliu, susiginčijo tarpusavyje, kas greičiau jį nurengs. Kiekvienas ruošėsi panaudoti savo galią ir jėgą. Pirmas pradėjo vėjas. Jis pūtė stipriai ir iš visų jėgų, norėdamas nuplėšti žmogui drabužius. Kuo smarkiau pūtė, tuo labiau žmogus kamšėsi, siautėsi, gūžėsi, apsivilko paltą, apsirišo šaliką, o stipriai apsiniaukus, užsidėjo ir kepurę. Po valandėlės pasirodė saulė. Tuomet ji parodė savo galią bei jėgą. Išlindusi iš už debesų, nušvietė kelią ir žmogus atsitiesė. Ji nesiliovė šildžiusi žmogų savo spinduliais. Po minutėlės, gerokai apšilęs, žmogus pats nusimetė savo drabužius: paltą, kepurę, šaliką ir galiausiai – švarką…

Pamoka: švelnumas atrakina širdį, o šiurkštumas ją uždaro.

Manau, kad šioje pasakėčioje slypi įdomi pagrindinė mintis – meilė turi didžiulę jėgą ir galią. Ji gali atverti ir užkariauti žmogaus širdį. Ji gali sutirpdyti vidinį kietumą. Tik ji gali paversti priešą draugu.

Į kokį iš šių dviejų personažų, vėjo ar saulės, yra panašus mūsų gyvenimas? Saulei būdinga šviesa ir šiluma. Vėjui – atšiaurumas, atžagarumas, išorinė jėga ir pastangos, priversti kitą pakeisti savo valios pasirinkimą. Koks iš šių dviejų gyvenimas labiau paliečia aplinkinius, artimuosius ir visuomenėje esančius? Biblijoje šiluma ir šviesa atstovauja dvi dieviškas savybes – meilę ir šventumą. Saulės šiluma – tai meilė, o šviesa – šventumas. Jėzus yra teisumo saulė, kuri patekėjo su išgydimu ir išgelbėjimu po jos sparnais (Mlch 4, 2). Tai Dievo meilė. O kai kalbama apie Dievą gyvenantį neprieinamoje šviesoje (1 Tim 6, 16) – tai šventumas.

Šiandien pakalbėkime apie Dievo meilę keliais aspektais:

  1. Gyventi mylint, tai sinonimiška gyventi patiriant Šventosios Dvasios aplankymą.
  2. Siekti šventumo – tai gyventi mylint.

Kokybiškai naujas gyvenimas

Pažvelkime į laiško efeziečiams kelis skyrius. Apaštalo Pauliaus laiškuose dažnai ryškėja aiški struktūra: laiško gavėjų pasveikinimas, teologinių tiesų dėstymas, praktinis tikėjimo pritaikymas, bei broliškas atsisveikinimas laiško pabaigoje. Laiškas efeziečiams – ne išimtis. Tad po pasveikinimo ir tam tikrų tiesų perteikimo, Paulius pritaiko tikėjimą kasdieniniam gyvenimui. 4, 5 ir 6 skyriuose ryškėja tikinčiųjų raginimas apsirengti nauju žmogumi pagal Dievą teisume ir tiesos šventume ( Ef 4, 24) – veikiant Šventai Dvasiai mumyse, gyventi kokybiškai naują gyvenimą įvairiose srityse – bendruomenėje, šeimoje, darbe.

Krikščioniškasis tikėjimas nėra tik Dievo tiesų suvokimas, bet ir gyvenimas jomis. Atgimimo stebuklas, kurį Dievas duoda savitai patirti kiekvienam Savo vaikui, suteikia Dvasios raginimą gyventi kitaip ir palikti senojo žmogaus gyvenimo būdą, kuris žlugdo širdies užkietėjimu, nepaiso Dievo gerumo ir malonės, pasiduoda nežabotiems tamsos darbams bei apgaulingiems geismams (Ef 4, 18 – 32). Apaštalas kruopščiai išvardina vidines nedorybes, kurias esame linkę ignoruoti. Juk jos nematomos, ne taip kaip žalingi įpročiai. Visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmas, keiksmas, negailestingumas, neatleidimas, nemeilė ( Ef 4, 30 – 32). Tačiau būtent jos, Pauliaus nuomone, liūdina Dvasią ir apreiškia Dievo meilės stoką mumyse. Šios savybės veikiau primena vėjo žvarbumą nei saulės šilumą. Pearl S. Burk yra pastebėjęs, kad pavojingiausios širdies ligos: neapykanta, pavydas, šykštumas. Tuo tarpu mes linkę jų nepastebėti ir nuvertinti kaip „mažiau pavojingas nuodėmes“. Be abejonės, tai liūdina Dvasią.

Gyvenkime mylėdami ir neliūdinsime Dvasios

<…> gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui. Todėl ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godumas tenebūna net minimi pas jus, kaip pridera šventiesiems (Ef 5,1-3). Penktame laiško skyriuje apaštalas Paulius tęsia pradėtą naujo gyvenimo temą. Jis išskiria dvi kokybiškai naujas gyvenimo savybes – meilę ir šventumą. Abi jos yra dieviškos ir be Dievo Dvasios dalyvavimo žmogaus gyvenime negali atsiskleisti. Ji atkuria šias savybes mumyse tarsi piešinio kontūrus ir prarastas spalvas restauruojamame paveiksle. Nuodėmė pažeidė, sugadino, subjaurojo ir iškreipė Dievo sukurtą šedevrą – žmogaus sielą. Antai, II – ojo pasaulinio karo metais, siautėjant brutaliai karo šmėklai, buvo išgrobti, pamesti bei sugadinti daugelis didžių meistrų meno šedevrai iš privačių kolekcijų ir valstybinių Europos galerijų. Pokary savininkai dėjo dideles pastangas, norėdami susigrąžinti ir restauruoti teisėtai jiems priklausančius kūrinius. Panašiai Dievas ieško savo prarastų kūrinių, mūsų sielų, o atradęs, imasi atkurti Savo atvaizdą žmoguje per Šventąją Dvasią. Ji darbuojasi kruopščiai, jautriai, atsargiai – plotelį po plotelio, gabalėlį po gabalėlio atkuria ir atnaujina sielos drobę, ryškindama Kristų mumyse. Palaipsniui išryškėjęs naujas kūrinys yra Šventosios Dvasios darbas. Kai tas procesas stringa dėl žmogaus priešinimosi, restauracija sustoja, Dvasia nuliūsta.

Šventasis Raštas leidžia mums suprasti, kad Dvasią liūdina, kai žmogaus gyvenime nėra meilės, atleidimo, gailestingumo. Nes Dvasios vaisius reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa (Ef 5, 9). Toks yra Dvasios darbas mumyse. Bet jei gyvenimas yra priešingas – puoselėjamas kartėlis, neatleidimas, širdies kietumas – visa tai gesina Dvasią.

Siekti šventumo – reiškia mylėti

Apaštalas Paulius toliau rutuliodamas šventumo, meilės ir Dvasios veikimo sąsajos temą, pasako šiandien gana revoliucingai skambančią mintį, jog Dievo meilė reiškiasi šventumu, o šventumas – meile.

Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti! Gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų. <…> Dvasios vaisiai yra meilė… (Gal 5, 12 – 16, 22).

Sąvoka šventumas tūlam krikščioniui skamba sausai, įstatymiškai ir netgi bauginančiai. Mus gąsdina žmogiškai prigimčiai nepakeliami reikalavimai, apribojimai, kurių negalime pakelti. Todėl dažną kartą šventumas atrodo atmestinas ir nepatrauklus liberaliame pasaulyje, kur sklando laisvumo ir nežabotos seksualinės meilės nuotaikos.

Tačiau Paulius tikinčio šventėjimą tapatina ne su sausomis taisyklėmis ir žūtbūtiniu įsakymų įvykdymu, bet glaudžiai sieja su Dievo gerumo ir meilės artimui apraiška. Kažkas yra taikliai pasakęs apie praeitų amžių šventuosius: Šventieji mylėjo. Štai ir visa jų paslaptis. Raštas atskleidžia, jog mylintis yra ir šventas. Kai matau, kad šventumas nėra atskirtas nuo meilės, bet glūdi joje, tuomet jis nebeatrodo sausas ir griežtas, bet šildo sielą panašiai kaip ir saulė. Siekiant Dievo meilės, neišvengiamai sieksime šventumo. Kas gali būti šventas, bet nemylėti, arba mylėti ir nešventėti? Ar gi šventumas be meilės netaps blogiu, negyva ir kitus naikinančia raide? Ar gi netyra meilė nevirs vienpusiu savanaudiškumu? Visos meilės savybės, paminėtos Pauliaus meilės himne (1 Kor 13) tiktų šventumui apibūdinti. Šventas ne tik tyras, bet ir pasiaukojantis, ne tik padorus, bet ir neišpuikęs. Kristus yra ir viena, ir kita – tobula meilė ir tobulas šventumas.

Apaštalas Jonas taip pat mato meilės ir Dievo šventumo tapatumą: Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nėra nieko piktinančio (1 Jn 2, 10). Mylėti reiškia pasilikti Dievo šventume, šventėti. O šventėti reiškia mylėti. Visame tame veikia Dievo Dvasia. Kur nėra meilės, nebus ir šventumo. Jei nepajungiame savęs Dvasios apvalančiam darbui, stokojame meilės. Jei nemylime, tuomet mūsų šventumas, kaip atšiaurus vėjas verčia kitus žmones užsisklęsti širdyje ir užsidaryti mintyse, stato atskirties sieną. Meilė gi jos turėtoją skatina šventėti, o kitą šildo ir atveria širdį, sklindančia šiluma.

Tai pastebi ir apaštalas Petras.

Visų pirma karštai mylėkite vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių (1 Pet 4, 8).

Kas siekia mylėti Dievą ir savo artimą, siekia šventumo bei Dvasios pilnatvės. Kaip matome, Biblijoje šios savybes minimos kartu, jos veikia drauge ir ateina iš vieno Šaltinio.

Iliustracija: Jelena Šumilova

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.