Gertrūdos Helftietės mintys apie širdies garbinimą (XIII a.)

gertrudaKartą, stengdamasi sutelkti savo dėmesį į natas bei žodžius ir matydama, kad žmogiškas silpnumas tam trukdo, nusiminusi tariau: „Kokia nauda iš to darbo, jei aš nesugebu susikaupti?“.

Tada Viešpats man įteikė Savo uždegtą širdį žiburio pavidalu, sakydamas: „Štai – Mano širdis, maloniausias per amžius garbinamo įrankis. Aš laikau ją prieš tavo širdies akis; ši šviesa suteiks tau visko, ko stokoji, ir ištikimai atlygins už tai, ką jai patikėjai.

Mano artumoje visa atrodys tobulai, nes nuo dabar Mano širdis, kaip ištikimas tarnas, kuris visuomet pasirengęs daryti tai, ko nori Šeimininkas, bus tau atsidavusi, kad visuomet padėtų  tau įveikti savo išsiblaškymą“.

(Gertrūda, viena iš žymiausių Bažnyčios mistikių, buvo vienintelė moteris Vokietijoje, kurią vadino „Didžiąją“, dėl jos kultūrinio išprusimo, dėl gyvenimo, mąstymo ir dvasingumo. Būdama penkerių metų, manoma našlaite, ji pateko į Helftos vienuolyną, kuriame įgijo literatūros, muzikos, miniatiūrų meno ir filosofijos išsilavinimą. Po asmeninio atsivertimo 1281 m., Viešpačiui apšvietus jos pasibjaurėjimą viskuo ir vidinį tamsumą, ji filosofiją iškeitė į teologiją. Tapusi teologe, daug rašė, skelbė Evangeliją. Garsiausias išlikęs jos kūrinys „Dvasinės pratybos“, XIII a.)

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.