Gailestingumas, arba malonės paliesti

vaikas„Tas, kuris trokšta gailestingumo, jau yra malonės paliestas“, – teigia šv. Augustinas.

Šiandien gyvename psichologiškai atšiauriomis sąlygomis, kai skatinami stiprieji, laimi ryžtingieji, pasiekia vikrieji.

„Sėkmės ir karjeros“ pasaulyje, atrodo, mažai vietos gailestingumui, gyvuoja darvinistinė „rūšių kova“. Tačiau, išgirdę žodį „gailestingumas“, iš karto mąstome apie sergančius, sužeistus, nuskriaustuosius ir šio pasaulio „silpnuosius“. O kaip šiandien yra bažnyčioje? Ar jos gyvenime ir veikloje vis dar rasime „tekančią“ gailestingumo srovę?

Dievo gailestingumo suvokimas Bažnyčioje

Dievo gailestingumo ir malonės tema nuo Bažnyčios užgimimo (I a.) yra centrinė mokymo ir tikėjimo srovė, gaivinanti, gydanti ir atkurianti naują žmonių bendruomenę. Nors Bažnyčios istorijoje būta blogų darbų – užkariavimų, grobimų, persekiojimų, prietaringų nusikaltimų prieš kitaip mąstančius, – vis dėlto Dievo gailestingumo tema buvo jos mokymo šerdyje, skatinanti įvairias gailestingumo tarnystes: Bažnyčia globojo našles ir našlaičius, ieškojo būdų, kaip panaikinti vergovę, rasinius ir etninius skirtumus. Apaštalai, Bažnyčios Tėvai, jos reformatoriai matė išgelbėjimą, ateinantį į žmogaus širdį tik per Dievo malonę, o ne per nuosavas pastangas tapti geresniais Dievui. Todėl Bažnyčia skirtingais būdais siekė parodyti gailestingumą kitiems. Šv. Augustinas parašė daug traktatų apie Dievo pasigailėjimą, todėl vertai Bažnyčioje vadinamas „Dievo gailestingumo poetu–dainiumi“, tvirtai padėjusiu malonės doktriną Bažnyčios mokymo pamatuose. Tad ir mums, Dievo žmonėms, svarbu mokytis pasitikėti Tėvo gerumu ir parodyti gailestingumą kitiems.

Dievo gailestingumo suvokimas yra pamatinė krikščioniško gyvenimo tiesa. Mes tapome krikščionys tik dėl to, kad Dievas apreiškė mums savo gailestingumą Jėzuje Kristuje per Jo auką ant kryžiaus. Bažnyčia, nesuprantanti dangiškojo Tėvo gailestingumo, tampa „Kaino tikėjimo religija“, kuri grindžiama nuosavo teisumo supratimais ir darbais, o Dievo atleidimo ieško savo pačių aukose, savo darbuose. Panašiai kaip Kainas: supratęs, kad po brolio nužudymo prarado Dievo palankumą, deja, ne ieškojo Jo gailestingumo, bet savo jėgomis pastatė pirmąjį miestą – įtvirtinimą žemėje, idant pats būtų saugus. Todėl religija, kai žmogus pats save teisina, pakelia ir šventina, yra Kaino tipo tikėjimas. Kainas ieškojo saugumo už Dievo gerumo, už atleidimo ribų. Jis nepasitikėjo Visagalio gailestingumu, jis pasitikėjo savo jėga. Tuo tarpu Šventasis Raštas moko žmones pasitikėti Dievo gerumu ir patirti Jo atleidimą.

Ką skatina gailestingumas?

Apaštalas Paulius Laiške romiečiams ragina kliautis ne savo pastangomis, bet Dievo gailestingumu:

Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo. Juk Raštas faraonui sako: “Aš iškėliau tave, kad parodyčiau tau savo jėgą ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje”. Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina. Gal man pasakysi: “O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?” Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: “Kodėl mane tokį padarei?” (Rom 9,15–20).

Matome, apaštalas anuliuoja žmogiškas pastangas siekiant amžinybės, Dievo planų ir Jo duoto likimo. Jis nedviprasmiškai teigia, kad viskas priklauso nuo Dievo gailestingumo. Jei kas stovi, tai – iš gailestingumo, jei kas krenta, tai – pagal Jo valią. Ir kas gali su Juo, kuriam priklauso laikai ir amžiai, likimai ir pasirinkimai, teistis, o po to likti visiškai teisus Dievo akyse? Kas išdrįs bylinėtis su Dievu ir apkaltins Jį neteisingumu? Kas perprato Jo gailestingumą, kad Jam nurodytų, kas geriau?

Žmogui svarbu mokytis visur įžvelgti Dievo gailestingumą ir pasitikėti Jo malone. Taip elgėsi ir pirmoji bažnyčia, kuriai nuožmiai priešinosi aplinka, persunkta romėnų kultūros. Jie stiprėjo ne savo jėga, bet Viešpaties. Kai tikintieji labiau suvokė Jo gerumą, keitėsi jų supratimas. Apaštalo Pauliaus pamokymai akivaizdžiai atskleidžia, kad Dievo malonės suvokimas skatina šias dorybes:

1. Ne pasipūsti ir atmesti Tėvą, bet Jį gerbti ir bijoti. „Kas gi tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?“ – replikuoja Paulius, suvokdamas, kad Dievo gailestingumas mus visus atperka.

2. Dievo gailestingumo suvokimas skatino atgailauti, o ne užsikietinti širdį. Dievas gailisi mūsų ir kviečia mus pačius būti sau ir kitiems gailestingiems.

3. Dievo gailestingumo suvokimas skatino nusižeminti, o tai „nukenksmina“ žmogaus kūniškumo jėgą, ambicijas ir aistras. Kai žinau, kad viskas priklauso ne nuo manęs, bet nuo Dievo, neturiu kuo didžiuotis. Juk ne mano darbai visa išlaiko, bet Dievas įkvepia darbus ir juos palaiko iš savo malonės.

Koks yra Dievo gailestingumas?

Dažnai mes vertiname Dievo gailestingumą iš savo pozicijų, per savo teologijos, tradicijos ir gyvenimo bei patirties prizmę. Todėl šie vertinimai būna gana subjektyvūs. Mums gali atrodyti, kad Dievo gailestingumas pasireiškia pozityviuose situacijose, kai neskauda, nespaudžia, nėra ašarų ir liūdesio. O, sakykime, sunkiose tarpsta jo prakeikimas… Taip nutinka todėl, kad mes mažai dar pažįstame tiesą ir meilę, teisingumą ir malonę, gyvenimą ir mirtį. Nesąmoningai mus veikia hedonizmas – malonumų ieškojimas – helenistinės kultūros pasaulėžiūra. Graikų mitai puikiai atskleidžia kritusio žmogaus psichologiją ir gyvenimo filosofiją. Mituose įkūnyta žmogaus aistra ir pyktis, ji įgyja dievų ir deivių, elfų, faunų, sirenų, dievaičių gyvenimo pavidalą. Mitinės būtybės gyvena nuolatiniuose malonumuose: pokyliai, besiliejantis vynas, ant sūpuoklių besisupančios deivės, meilės scenos ir nevaržoma erotika… Visa tai primena žmogiškosios fantazijos verpetus.

Tad mąstydami žmogiškomis kategorijomis apie Dievo gailestingumą, neretai mes suvokiame jį kaip nesibaigiantį malonumą. Biblinis Dievo paveikslas neturi nieko bendra su pagoniškais mitologiniais dievų vaizdais. Biblijos Viešpats ištiesia gelbstinčią ranką suklupusiam, parūpina namus benamiui, priglaudžia našlaitį, guodžia našlę, gydo sielos ir kūno ligas, apvalo raupsuotuosius… Kristaus charakteris, gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas įkūnija Tėvo gailestingumą. Ši asmenybė neturi nei mitologinių, nei religinių analogų pasaulyje… Todėl tas, kas pažino Kristų, pažino Dievą, kas matė Kristų, matė Tėvą (pgl. Jn 14, 9), kas suvokė Kristaus gailestingumo dvasią, Jo darbus, suvokė Tėvą. Bene aiškiausiai Dievo gailestingumo dvasią perteikia Kalno pamokslas Evangelijoje pagal Matą, 5 skyriuje:

Greitai susitark su savo kaltintoju, dar kelyje į teismą […]. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. Mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5, 25. 40–45).

Matome, kad Dievo gailestingumas, kaip ir pats Dievas, nėra aprėpiamas ir išsemiamas. Dievas – geras ir geriems, ir blogiems. Jis skatina mus būti jautrius nuskriaustiems, sužeistiems žmonėms, ragina mus gyventi taikos dvasia, nepasiduoti piktumui, bet gerumu nugalėti blogį.

Todėl gailestingumas gali visaip pasireikšti: vieniems gailestingumas yra džiaugsmas po ilgo liūdesio, kitiems – ašaros, kurios veda atgailos keliu. Juk paties Dievo yra palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti, o su besidžiaugiančiais Jis džiaugiasi drauge. Vieniems gailestingumas – pažado išsipildymas, kitiems – dykuma. Juk tai – paties Dievo kuliamoji, kurioje paliekami pelai, kad pažadai būtų paveldėti tikėjimu ir ištverme. Vieniems Jo gailestingumas yra mirtis, o kitam – gyvenimas, nes mes nežinome, kas geriau – mirtis ar gyvenimas. Tai, kas mums atrodo baisu, Jam gera ir teisinga. Dieve nėra blogio, nes Jis yra šviesa, o kas atrodo bloga mūsų akyse, labai dažnai būna gera Dievo akyse, nes Jis veda mus į amžinuosius namus.

Jo gailestingumas aukščiau žmogaus minčių, kaip dangus aukščiau žemės. Belieka žiūrėti į pasaulį Jo gailestingumo žvilgsniu. Toks turėtų būti krikščionio požiūris, taip Kalno pamoksle Kristus skatina žvelgti į pasaulį savo mokinius. Bažnyčia šiame pasaulyje pašaukta gyventi gailestingumo dvasia ir dėl to būti kitokia organizacija ar bendruomene.

Jelenos Shumilovos nuotrauka

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.