Gailestingas Viešpats

gailestingasGailestingas ir maloningas yra Viešpats, lėtas pykti ir turtingas gailestingumo (Ps 103, 8).

Šį kartą kartu su skaitytojais norėčiau pažvelgti į 103-ios psalmės lobyną. Šį Šventojo Rašto tekstą pirmiausia pasirinkau todėl, kad Psalmynas yra ypatinga Biblijos knyga. Tai neišsenkantis hebrajų poezijos ir išminties šaltinis, poetine forma išreiškiantis artimus žmogaus ir Dievo santykius, patyrimus. Psalmių autorių išgyvenimai kalba ir mums apie mūsų pačių meilę, atsidavimą Dievui, nenumaldomą norą šlovinti Viešpatį už Jo begalinį gailestingumą, kurį Jis apreiškė mus išgelbėdamas, ir toliau mūsų gailisi ir mus guodžia įvairiose gyvenimo situacijose. Galbūt dėl to Psalmynas yra tikinčiųjų labiausiai skaitoma Biblijos knyga, teikianti paguodos ir stiprybės įvairiuose išbandymuose.

103 psalmė yra ir viena iš mano mėgstamiausių psalmių. Joje Dovydas nuolankiai aukština Dievo gailestingumą. Jis žavisi Jo nesuvokiama meile ir sau, ir kiekvienam žmogui – kritusiam žmogui, kuris, atrodytų, yra nevertas Dievo gerumo. Vis dėlto būtent tai labiausiai jį jaudina – Dievo gailestis nusidėjėliui, kuris negali pats išsigelbėti. Skaitydami ir apmąstydami šią psalmę galime pažvelgti į mylinčias Dievo Tėvo akis ir imti šlovinti Jį už Jo gerumą.

103 psalmė, kaip ir kitos (nuo 90-os iki 106-os), skirta viešam Dievo garbinimui. Todėl ji įkvepia šlovinti Dievą ne tik asmenį, bet ir visą Dievo bendruomenę.

Pagrindinė psalmės mintis, pasikartojanti visame tekste, – Dievas yra gailestingas. Ji skatina skaitytoją, giesmės atlikėją ir klausytoją susimąstyti apie Dievo gerumą ir jo niekada nepamiršti.

Laimink, mano siela, Viešpatį

Laimink, mano siela, Viešpatį, ir visa, kas manyje, Jo šventą vardą. Laimink, mano siela, Viešpatį ir neužmiršk visų Jo geradarysčių (1-2 eil.)

Įdomu pastebėti, kad psalmė prasideda ir baigiasi liepiamąja nuosaka išreikštu raginimu šlovinti Dievą (doksologija): „Laimink, mano siela, Viešpatį!“ Siela yra mūsų  vidinio žmogaus esybė – tai mūsų  protas, valia, jausmai. Akivaizdu, jog Dovydas nė akimirkai neleidžia sau pamiršti visų Dievo geradarysčių. Jis du kartus pabrėžtinai kreipiasi į savo sielą, ragindamas ją nepaliauti šlovinti Dievą, nepamiršti Jo gerumo. Mes linkę greitai pamiršti tai, ką patiriame gero, ir kaip lengvai atsimename visa, kas bloga: nesėkmes, neigiamus pojūčius, sunkias gyvenimo dienas, visas artimųjų skriaudas. Geriau pamiršti tai, kas bloga, nesmerkti savęs ir savo artimųjų, bet kartu su Dovydu nukreipti sielą į tai, kas gera – prisiminti patirtą Dievo gerumą. Juk Dievo gerumo apstu mūsų gyvenime, nes ir patys blogiausi dalykai mylintiems Dievą išeina į gera, būtent jo tikslu pašauktiesiems (Rom 8, 28). Trumpalaikiai kentėjimai nieko nereiškia, palyginus juos su mūsų laukiančia amžinąja šlove.

Jis atleidžia, gydo, išperka, atnaujina, vykdo teisybę

Toliau, nuo 3 iki 7 eilutės, Dovydas prisimena atskirus Dievo darbus, patirtus savo ir Izraelio tautos gyvenime. Jis neskubėdamas vieną po kitos vardina Dievo gerumo apraiškas. Kiekvieną eilutę pradėdamas veiksniu „Jis“ (vieną kartą „Viešpats“), psalmininkas sako, ką Viešpats daro žmogaus gyvenime, pabrėždamas, koks Jis yra: 

Jis atleidžia visas tavo kaltes ir gydo visas tavo ligas (3 eil.).
Jis išperka tavo gyvybę iš pražūties ir savo malone ir gailestingumu tave vainikuoja (4 eil.).
Jis pasotina geru tavo burną, ir atsinaujina tavo jaunystė kaip erelio (5 eil.).
Viešpats vykdo teisybę ir teismą prispaustiesiems (6 eil.).
Jis savo kelius apreiškė Mozei, ir Izraelio vaikai matė Jo darbus
 (7 eil.).

Šis tekstas mums labai aiškiai atskleidžia, koks yra Dievas. Autorius trokšta parodyti Jo gailestingą charakterį, todėl vardija skirtingas sritis, kuriose Dievas veikė izraelitų gyvenime: nuodėmių atleidimas, kūno išgydymas, išgelbėjimas iš pražūtingų situacijų, Jo maloninga apsauga, aprūpinimas maistu, prispaustųjų teisių gynimas, per Mozę duotas Įstatymas tautai ant Sinajaus kalno. Paskutiniai Dovydo žodžiai šioje ištraukoje – „Izraelio vaikai matė jo darbus“ – parodo, jog visi izraelitai regėjo Dievo gailestingumą per savo tautos istoriją. Dievas juos maitino ir gydė jų ligas dykumoje, ne kartą atleido jų kaltes, saugojo savo tautą ir gynė silpnųjų teises. Taigi Dievo gailestingumas yra ne pasyvus, bet aktyviai veikiantis žmogaus ir tautos gyvenime. O tų darbų prisiminimas skatina šlovinti Dievą. Kartais mes svarstome, kodėl turėtume šlovinti Dievą, nes nebematome Jo geranoriškumo: pamiršome Jo gerus darbus praeityje, nebematome, ką Jis daro dabar, ir neįžvelgiame Jo šlovingo veikimo ateityje.

Šioje psalmėje Dovydas dar kartą užsimena, kad Viešpats teisingas ir teisus, galingas ir viešpataujantis virš visos Savo kūrinijos. Tačiau labiausia pabrėžia Dievo gailestingumą ir maloningumą. Visus gerus darbus Jis atlieka iš gailestingumo. Dievas gailisi mūsų ir mums atleidžia, gydo mūsų ligas, maloningai mus maitina ir stiprina. 

Liaupsė Dievo gailestingumui ir maloningumui 

Gailestingas ir maloningas yra Viešpats, lėtas pykti ir turtingas gailestingumo.
Ne visados Jis barasi ir ne amžinai rūstauja.
Jis nepasielgė su mumis pagal mūsų kaltes ir neatlygino mums pagal mūsų nuodėmes.
Kaip dangus yra aukštai virš žemės, taip didis yra Tavo gailestingumas tiems, kurie Tavęs bijo.
Kaip toli nuo rytų yra vakarai, taip jis atitolina nuo mūsų mūsų nuodėmes.
Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats gailisi tų, kurie Jo bijo
 (8-13 eil.).

Dovydas pabrėžia begalinį Dievo gailestingumą. Nors Jis užsirūstina ir pyksta dėl nuodėmės, neteisybės, puikybės bei žmonių nepaklusnumo, tačiau ne amžinai. Dovydas pastebi, jog Viešpats yra lėtas pykti ir nusako Dievo malonės gelmę tokiais žodžiais:
Jis nepasielgė su mumis pagal mūsų kaltes ir neatlygino mums pagal mūsų nuodėmes, gailestingas ir maloningas yra Viešpats, lėtas pykti ir turtingas gailestingumo, – Jo gailestingumas tiems, kurie Jo bijo. 
Norėdamas dar labiau pabrėžti Dievo gailestingumo didybę, gelmę ir beribiškumą, jis pasinaudoja palyginimais: 
Kaip dangus aukščiau žemės, taip didis yra Jo gailestingumas, kaip toli nuo rytų yra vakarai, taip Jis atitolina nuo mūsų mūsų nuodėmes, kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats gailisi tų, kurie Jo bijo. 
Taigi jau Senajame Testamente matome apreikštą ir Dievo malone pagrįstą išgelbėjimą, kurį tobulai įvykdė Kristus savo atperkamąja auka.

Šioje ištraukoje atsiskleidžia soteriologinė (išgebėjimo) doktrina: Dievas gailisi žmonių, gelbsti juos iš nuodėmių. Jis pirmas žengia dievišką gailestingumo žingsnį link mūsų. Tai teigia ir apaštalas Jonas, kalbėdamas apie Dievo meilę: 
Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet, kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes (1 Jn 4, 10). 

Akivaizdu, kad mes negalime užsitarnauti Dievo gailestingumo ir išgelbėjimo gerais savo darbais. Dievas pasigaili ir tų, kurie sukėlė Jo pyktį. Jis labiau nori išgelbėti žmogų, o ne rūstauti ant jo. Panašiai ir mes elgiamės auklėdami savo vaikus: mieliau rodytume jiems maloningumą ir gerumą, juos glaustume, maloniai bendrautume, džiaugtumės jų pažanga. Tačiau neretai tenka rūstauti, kai susiduriame su jų savanaudiškumu, puikybe, kvailais troškimais ir užsispyrimu. Tačiau, jeigu jie nusižemina, pyktis tuoj pat atslūgsta, švelniai ir meiliai juos apkabiname ir kuždame apie savo meilę. Matome, kad ir Dievas ne amžinai piktas, bet pasigaili nusidėjėlio. Jis pirmasis į mus atsisuko – siuntė savo Sūnų dėl mūsų atpirkimo. Dievas sudaužo mūsų kietą, netikinčią širdį savo meilės prisilietimu. Kaskart žaviuosi klausydama įtikėjusių žmonių liudijimų, kaip Dievas juos ištraukė iš visiškos netikėjimo tamsos. Tai didžiulis stebuklas, kaip Dievas randa kelią į žmogaus širdį, prakalbina jo sąžinę ir protą, sukelia apgailestavimą dėl nuodėmingo gyvenimo ir atgręžia į Kristaus atperkamąją auką. 

Dievo gailestingumo didybę autorius dar labiau pabrėžia, parodydamas žmogaus prigimties menkumą ir egzistencijos trapumą: 
Jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės.
Žmogaus dienos yra kaip žolė, kaip lauko gėlė jis pražysta.
Vos tik papūtė vėjas, jo nebėra, jo vieta jo nebepažįsta
 (14-16 eil.).

Suvokdami savo silpnumą, dar aiškiau matome Dievo didybę. Regėdami Jo didybę, matome savo menkumą. Turime suvokti abi šias tikroves. Viena vertus, žmogus yra trapus kūrinys, priklausantis nuo savo Kūrėjo ir Gelbėtojo, jo gyvenimas žemėje apribotas laiko. Žmogaus dienos – trumpos kaip lauko gėlės. Štai ji žydi, bet vos tik papūtė vėjas, ir žiedo nelieka. Kita vertus, Dievas rūpinasi mūsų kūnu ir siela, nes mes esame Jo kūriniai ir Jis žino, kokie mes silpni ir nuo Jo priklausomi. Mums reikia Dievo gailestingumo ir materialioje plotmėje, ir amžinybėje, ir šiame, ir kitame gyvenime. Žmogus silpnas ne tik fiziškai, bet  ir dvasiškai, jis negali pats išsigelbėti iš nuodėmių, atleisti sau savo kaltes. Tik iš Kristaus lūpų išgirstame maloningus mūsų sielai žodžius: „Eik, tavo nuodėmės tau atleistos.“

Kai žmonės regi Dievą, adekvačiai suvokia ir savo padėtį. Tačiau, jei žmogus Dievą menkina, niekina, atstumia Jo buvimą ir Jo veikimą, jis neteisingai vertins ir save. Pusiausvyra santykiuose tarp Dievo ir žmogaus bus pažeista: žmogus vergaus nuodėmei ir nešlovins Dievo, savo Kūrėjo. Jį vers nieku, o save aukštins.
Psalmininkas mąsto kitaip – jis aiškiai suvokia žmogaus silpnumą, menkumą, gyvenimo trumpalaikiškumą. Jei ne gailestingas Dievas, kuris žino, jog „esame dulkės“, nė vienas neišsigelbėtų nei esamajame, nei būsimajame gyvenime.

Viešpats gailestingas per amžius tiems, kurie jo bijo
Bet Viešpaties gailestingumas per amžių tiems, kurie Jo bijo, ir Jo teisumas lieka vaikų vaikams tų,
kurie Jo sandaros laikosi, atsimena Jo įsakymus ir vykdo juos.
Viešpats danguje pastatė savo sostą, Jo karališka valdžia valdo viską
 (17-19 eil.).

Toliau Dovydas, plėtodamas Dievo gailestingumo temą, paliečia paklusnumo Dievui aspektą. Kai sudūžtame, nusižeminame po galinga Tėvo ranka, Jis atveria didį savo gailestingumą „vaikų vaikams“ – tiems, kurie Jo bijo, klauso Jo įsakymų ir vykdo Jo valią. Net tris kartus Dovydas pabrėžia Dievo gailestingumo apstumą tiems, kurie Jo bijo (11, 13, 17 eil.).

Žydų, priešingai nei graikų, mąstysenoje doras ir dievotas gyvenimas nereiškė idealaus elgesio siekio. Žydui būti doram ir dievotam – tai paklusti Dievui; nutolęs nuo Dievo žmogus neturi vidinių jėgų daryti tai, kas teisinga ir vengti bloga. Tai Naujame Testamente patvirtina ir apaštalas Paulius, pabrėždamas, jog žmogus, laikydamasis Įstatymo reikalavimų, netaps doras. Atvirkščiai, Įstatymo nuostatai tik atskleis jo nedorumą:
 Įstatymo darbais Dievo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę (Rom 3, 20). 

Todėl Dovydas ragina tautą bijoti Dievo – paklusti Jam, pasitikėti Juo, priklausyti nuo Jo, nes Jis yra Viešpats ir valdo viską per kartų kartas. Jis nepamirš tų, kurie vaikščiojo Jo paklusnumo keliais.

Dovydas primena visai tautai Dekalogo pažadą, nuskambėjusį per Mozę, kad Dievo gailestingumas ir teisumas lieka vaikų vaikams per tūkstantį kartų, – tiems, kurie bijo Dievo, laikosi Jo sandoros, atsimena ir vykdo Jo įsakymus (Iš 20, 6). Dievas išliejo savo gailestingumą kiekvienai kitai kartai žmonių, kurie gerbia gyvąjį Dievą, pripažįsta savo priklausomybę nuo Viešpaties ir nuoširdžiai Jam paklūsta. Dievas gelbsti dievoto žmogaus vaikus.

Taigi minėtose psalmės eilutėse girdime raginimą Dievo tautai neapleisti tikrojo ir gyvojo Dievo bei Jo kelių. 

Laiminkite Viešpatį

Laiminkite Viešpatį jūs, angelai, galingi jėga, kurie vykdote Jo žodį, jo balsą išgirdę (20 eil.).
Laimink Viešpatį, Jo kareivija, Jo tarnai, kurie vykdote Jo valią (21 eil.).
Laiminkite Viešpatį, visi Jo kūriniai visoje Jo viešpatystėje. Laimink, mano siela, Viešpatį! (22 eil.).


Tai baigiamasis  psalmininko paraginimas laiminti ir šlovinti Viešpatį. Kaip psalmės pradžioje, taip ir pabaigoje susiduriame su liepiamosios nuosakos doksologija. Autorius ne tik pats šlovina Dievą, bet ragina ir kitus tai daryti. Jei pradžioje jis žadina garbinti Viešpatį tik savo sielą, tai baigdamas psalmę kreipiasi į įvairius Dievo kūrinius danguje ir žemėje. Jis savo žvilgsniu aprėpia visą Dievo kūriniją. Dangaus kūrinija – angelai – Dievui paklusnios ir tarnaujančios dvasios, Jo kareivija, apdovanota jėga ir galybe. Žemėje – visi Jo kūriniai. Visus, esančius Jo viešpatystėje, jis kviečia šlovinti Kūrėją. Galiausiai autorius vėl liepia savo sielai šlovinti Viešpatį, pabrėždamas, kad tai sąmoningas apsisprendimas žmogaus, suvokusio, kad Dievas vertas mūsų šlovinimo. 

Patyrę Dievo išgelbėjimą ir būdami Jo bendruomenėje, turime tapti Jo šlovintojais. Dievo garbinimas – tai visas mūsų gyvenimas, kai giriame Jį širdimis, lūpomis ir darbais. Dovydas mums atskleidžia, kad Dievo garbinimo pagrindas – tai regėti Jo didį gailestingumą ir viešpatavimą. Tuomet mūsų dėkingos širdys lenkiasi Jam. Be to, garbinant Dievą, reikės ir mūsų valios pastangų – apsispręsti būti Jo garbintoju visa savo esybe, visu savo gyvenimu.

Taigi psalmininko Dovydo patirtis primena apie beribį Viešpaties gailestingumą kiekvienam, kuris sudūžta Dievo akivaizdoje ir išreiškia Jam pagarbią baimę, patiki savo gyvenimą Viešpačiui ir tampa Jo garbintoju.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.