Eklezija Pauliaus laiške Efeziečiams

Eklezija Pauliaus laiške EfeziečiamsLaiške efeziečiams apaštalas Paulius 9 kartus pavartoja žodį „eklezija“ (bažnyčia), nupiešdamas gana išsamų Kristaus bažnyčios prigimties paveikslą. Jis panaudoja „kūno“ metaforą ir „šeimos“ paralelę.

Apaštalas ekleziją lygina su žmogaus kūnu ir šeimos institucija. Literatūrinės figūros puikiai iliustruoja abstrakčias tiesas, kurių negalime regimai apčiuopti. Autoriaus vaizdžių žodžių dėka pamatome, kokia bažnyčios prigimtis, jos bruožai, kas jos Autoritetas, kas apsprendžia bažnyčios vienybę, augimą, kokia jos misija?

Bažnyčios prigimtis

Paulius mums leidžia suprasti, kad bažnyčia – ne žmonių pastangų darbas, bet paties Dievo sukurta ir įsteigta institucija žemėje (Ef 3,9). Ji – toji Dievo paslaptis, kuri buvo uždengta nuo amžių, bet tapo apreikšta per Jėzų Kristų, kuris yra visų žmonių Atpirkėjas ir Gelbėtojas, surenkantis Savo žmones iš visų tautų ir giminių į vieną ekleziją. Šią dievišką išmintį – vieną ekleziją, kurioje nelieka priešiškumo tarp žydo ir graiko, vyro ir moters, vargšo ir turtingo, Dievas apreiškia per savo Bažnyčią visų laikų visoms tautoms, giminėms ir visam dvasiniam pasauliui (3,10). Mūsų dienomis, Lietuvoje taip pat yra Viešpaties tauta – Jo kūnas. Žinoma, Kristaus bažnyčia nėra Corpus Christianum – formali krikščionybė, kuri yra tarsi tautos religija kultūrine prasme. Bet Dievas turi Corpus Christi – Kristaus kūną, žmones, kurie tapo Kristaus kūno dalimi per atgimimą ir atstovauja ne kultūrinę krikščionybę, bet Dievo tautą. Norisi, kad mūsų tautos žmonės pradėtų atskirti kultūrinę krikščionybę nuo Kristaus kūno, kurį pagimdo Dievas Savo Dvasia. Čia matau nemažai darbo bažnyčioms.

Bažnyčios autoritetas

Dievo tauta nelieka be autoriteto, laisva ir anarchiška. Dievas visą valdžią ne tik Bazilėjoje (žemėje ir danguje), bet ir eklezijoje pavedė Savo Sūnui Jėzui, kuris buvo miręs ir prisikėlimu įveikė nuodėmės geluonį – mirties galią. Jėzus tapo bažnyčios Gelbėtoju. „Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save“ (5,25). Todėl Jis buvo pastatytas „viršum visko, kad būtų galva bažnyčios, kuri yra Jo kūnas, pilnatvė To, kuris visa visame pripildo“ (1,22-23). Kaip žmogaus kūne galva yra kūno karalienė, taip bažnyčioje Kristus yra Dievo tautos valdžia, autoritetas ir jos karalius. Tą Kristaus vadovaujantį vaidmenį patvirtina ir kitas apaštalo paralelė – šeimos paralelė. „Vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios, – Jis kūno gelbėtojas“ (5,23). Susidūrę su autoritetu, turime parodyti tinkamą pagarbą ir paklusnumą. Tad Dievo žodis reikalauja bažnyčios paklusnumo savo Viešpačiui, Vadovui ir Gelbėtojui. „Todėl kaip bažnyčia paklūsta Kristui, taip ir žmonos visame kame teklauso savo vyrų“ (5,24). Juk Kristus kaip bažnyčios Viešpats, ją myli, globoja, dvasiškai maitina ir augina. Bažnyčios sveikas augimas visiškai priklauso nuo dviejų faktorių: nuo Kristaus meilės bažnyčiai ir bažnyčios paklusnumo Jo žodžiams. Bažnyčia turi būti atvira Dievo globai, gauti Dievo žodžio maistą per bažnyčios tarnus ir paklusniai gyventi taip kaip moko Šventas Raštas. Taip ji patiria vienybę su savo Viešpačiu. „Tai didelė paslaptis, aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir bažnyčią „ (5,32).

Savo tautoje matau kelias problemas. Pirmiausia, ne daug krikščionių realiai atsiveria Kristaus vadovavimui ir bendrystei, bet pasitenkina kultūriniu „krikščionišku“ funkcionavimu. Taip yra todėl ( be abejo, tai tik viena iš priežasčių), kad tautoje per menkai įsitvirtinusios evangeliškos bažnyčios, kurios moko Dievo žodžio. Kita problema, tautoje turime ne per daugiausiai bažnyčios tarnų, kurie maitintų bažnyčią „geru“ Viešpaties žodžiu. Čia matau būtinybę rimtos akademinės įstaigos, kurioje būtų ruošiami atgimę krikščionys profesionaliam tarnystės darbui bei įvairiam patarnavimui bažnyčioje, kad Lietuvos bažnyčios nestokotų tarnų, kurie būtų gabūs globoti ir maitinti Kristaus kaimenes. EBI žengia pirmuosius žingsnius ta linkme mūsų tautoje. Kaip bažnyčios turime mokytis vaikščioti po Kristaus valdžia, kad Viešpaties žodis ir Dievo Dvasia karaliautų eklezijoje ir krikščionių asmeniniuose gyvenimuose.

Bažnyčios pašventinimo kelias – nuotakos kelias

Apaštalas Paulius laiške efeziečiams taip pat charakterizuoja bažnyčią. Jis atveria Kristaus atpirkimo sumanymą: Kristus atidavė save už bažnyčią, idant Jo eklezija būtų pašventinta, apvalyta „vandens nuplovimu ir žodžiu, kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“ (5,26,27). Čia jau aptinkame jaunosios ir jaunikio metaforą. Bažnyčia, tarsi jaunoji yra ruošiama tai šlovingai sutuoktuvių dienai, kai ji pasiliks su Savo Viešpačiu per amžius.

Prieš vestuves moterys prausdavosi vandeniu ir ruošdavo drabužius, kurie turėjo būti švarūs, be dėmių ar raukšlių. Apaštalas perduoda Kristaus viziją, kokią tikisi matyti Nuotaką. Ji yra skaisti, pabrėžiamas jos visiškas tyrumas, šventumas, nesuteptumas. Tai dangiškos Dievo tautos charakteristikos. Jokia žemės tauta neatitinka šių standartų, bet jie yra skirti eklezijai, atpirktai tautai Kristaus – savo Vyro ir Jaunikio.

Tai akivaizdus raginimas bažnyčiai, kaip moteriai, praustis ir ruošti savo apdarą prieš vestuves. Kol Kristaus kūnas bus žemėje, jis kaip sužadėtinė turės nenuilstamai ruoštis dangiškam Vestuvių pokyliui – eiti pašventinimo keliu, patirti šventėjimo procesą. Šių dienų amoralumas yra didelis iššūkis bažnyčiai. Tenka ne tik būti „druska“ neišgelbėtiems, bet ir bažnyčiai stebėti save, ar ji pati jau netapo pasaulio arena, kurioje „žaidžiama“ pagal pasaulio taisykles. Šioje srityje nemažai plušame su bažnyčios jaunimu, sekančia krikščionių karta, kad jie patys prisiimtų savo dvasinio gyvenimo atsakomybę, o nebūtų bedvasiais tėvų imitatoriais. Visi turime suvokti, jog esame ne tik Kristaus kūnas, bet ir Nuotaka, kuri ruošiasi Vestuvių pokyliui ir jau šiandien pradeda demonstruoti pasauliui kitokią gyvenimo kokybę kiekvienoje kartoje.

Bažnyčios misija

Paulius paliečia taip pat bažnyčios misijos klausimą. Tiesa, nelabai aiškiai ir gausiai, bet vis tik truputi yra. Apaštalas sako, kad per bažnyčią Dievas skelbia savo išminties Evangeliją visam dvasiniam ir medžiaginiam pasauliui, kad Kristaus bažnyčios dalimi tampa kiekvienas, kuris priima malonės Evangeliją ir patiki Kristumi (3,6-10). Galiu įsivaizduoti, tai buvo revoliucinė mintis tiek žydams, tiek pagonims, nes tarp jų vyravo priešprieša ir didelė įtampa. Dievas naikina priešiškumo sieną ir kuria vieną tautą – ekleziją, per kurią parodo Savo išganymo išmintį.

Tad bažnyčios misija yra skelbti sutaikinimą su Dievu per Jėzų Kristų visoms tautoms, visose kartose. Kita misijos dalis yra nukreipta į bažnyčios vidinį gyvenimą – bažnyčioje turi būti šlovinamas vienintelis Dievas „per visas kartas amžių amžiais“. Nėra kito Dievo ar pusdievio, kuriam turi lenktis Jo šventieji. „Jam tebūna šlovė bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! (3, 21).

Tiek vienas, tiek kitas misijos aspektas yra aktualus mūsų bažnyčiai šiandien.
Pirmiausia, tenka nuolatos kovoti su pagunda šalia Dievo turėti kitų dievų (šiuolaikinių stabų: gerovės, malonumų, materializmo, perdėto humanizmo). Matyt, tai glūdi kiekvieno žmogaus kūniškume – kad žmogų traukte traukia prie stabų. Su tuo tenka kovoti visą krikščionišką gyvenimą, kad bažnyčioje būtų tik vienas Dievas ir Jo siųstas Gelbėtojas Jėzus Kristus. Čia matau didelį vaidmenį pamokslininkų, kurie pamokslautų Kristaus Evangeliją ir padėtų žmonėms nusigręžti nuo savo „stabų“.
Kita vertus, bažnyčiai visada yra iššūkis nelikti užsidariusiai. Mano mintys vis krypsta, kaip mūsų bažnyčiai eiti už savo ribų, imti tarnų naštą, dalintis išgelbėjimu su kitais ir padėti rasti sutaikinimą su Dievu visiems žmonėms.

2006 m. pavasaris

Dalinkimės:

2 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.