„Džiaukitės Viešpatyje visuomet“ arba laiško Filipiečiams apžvalga

filipu_baznyciaLaišką filipiečiams apaštalas Paulius kartu su Timotiejumi rašo iš įkalinimo. Tai pamini laiško pradžioje: „Mat mano kalinimas dėl Kristaus išgarsėjo visame pretorijuje ir tarp visų kitų, ir dauguma brolių Viešpatyje, mano pančių paakinti, imasi daug drąsiau, be baimės skelbti žodį“ (Fil 1, 12 – 14).

Paulius tiksliai nenurodo, koks tai buvo kalinimas ar Cezarėjos, ar Romos namų areštas, ar koks kitas – „Kur kas daugiau kalėjau“ (2 Kor 11, 23). Jis laiške mini pančius (1, 14, 16), sielvartą (2, 27), bei mirties pavojų (1, 20 – 21, 2, 17), kas verčia mąstyti apie sunkesnes kalinimo sąlygas, nei tik namų areštas. Tačiau laiško pradžioje minimas pretorijus – rinktinis karių vienetas, kuriam pavesta saugoti imperatorių, ir pabaigoje perduodami sveikinimai nuo visų šventųjų (t.y. bendruomenės), o ypač nuo „ciesoriaus namiškių“ vis tik leidžia manyti, kad laiškas galėjo būti rašomas iš Romos. Šis laiškas priskiriamas prie kalėjimo laiškų grupės, tiksliai nenurodant iš kokio kalėjimo buvo parašytas. Tačiau jo parašymo priežastis galime atrasti pačiame laiške.

filipai

Kas įvyko Filipų bažnyčioje, kodėl Paulius parašė šį laišką?

Iš laiško teksto matyti įvairios priežastys:

Pirma, šį laišką skatina rašyti pasiekusi apaštalą Paulių žinia, galbūt per Epafroditą – filipiečių bažnyčios pasiuntinį, apie esamą susiskaldymo problemą bažnyčioje. Jau pirmame skyriuje Paulius pradeda raginti, kad jų „elgesys būtų vertas Evangelijos“, kad atvykęs pamatytų, o jei neatvyks – išgirstų, jog jie „gyvena vienoje dvasioje, viena siela kovoja už Evangelijos tikėjimą“ (1, 27). Akivaizdu, jog Evangelija Filipuose susiduria su pasipriešinimu, tačiau vieninga bažnyčia gali iškęsti ir įveikti tą pasipriešinimą Kristaus ir apaštalo Pauliaus pavyzdžiu (1, 28 – 30). Antrame skyriuje vienybės tema dar labiau išryškėja. Apaštalo taikinyje yra puikybės ir tarpusavio varžymosi (2, 3), murmėjimo ir svyravimo nuostatos (2, 14), kurios skaldė bendruomenę. Jis kviečia sekti Kristaus kryžiaus nusižeminimo pavyzdžiu (2, 5 – 8) – nuolankiai bei romiai (4,5) laikytis „vienos minties, turėti vienokia meilę, būti vieningiems ir to paties nusistatymo“ (2, 2), tokiu būdu padaryti apaštalo džiaugsmą jais tobulą. Galiausiai, ketvirtame skyriuje pamatome numanomas, nors tiksliai nežinome, to susiskaldymo dalyves ir iniciatores – seses Kristuje Evodiją ir Sintichę (4, 2). Iš Apaštalų darbų sužinome, jog Filipai buvo pirmas Europos miestas, kuriame apaštalas Paulius skelbė Evangeliją. Čia jis pirmiausia kalbėjosi su moterimis (Apd 16, 13), susirinkusiomis pagal paprotį į maldos vietą prie upės. filipai_baznyciaAkivaizdu, jog filipiečių bendruomenėje moterys užėmė tikrai ne paskutinę vietą. Šiuo atveju Evodiją ir Sintichę Paulius vadina net savo, Klemenso ir kitų bendradarbėmis (synergos), kurios darbavosi Evangelijos labui. Tai leidžia manyti, kad jos galėjo būti iš bažnyčios vadovų ir vyresniųjų tarpo bei vadovavo bendruomenei. Nežinome, kokiu klausimu jos nesutarė, tačiau Paulius atvirai (kadangi jos buvo žinomos bendruomenėje) ragina jas susitaikyti ir būti vienos minties Viešpatyje (4, 2). Apaštalas prašo vieno bažnyčios vyresniojo ir bendradarbio padėti toms moterims rasti vienybę (4, 3).

Kita priežastis buvo tai, jog apaštalas Paulius skubiai siuntė filipiečių bažnyčios pasiuntinį Epafroditą atgal į Filipus, kad jie būtų paguosti ir pradžiuginti jo atvykimu (2, 28). Mat filipiečiai girdėjo, jog jų pasiuntinys Epafroditas buvo susirgęs ir arti mirties, tačiau iš Dievo gailestingumo pasveiko, tuo pradžiugindamas apaštalą varguose. Jo sugrįžimas turėjo pradžiuginti ir bažnyčią, jog Dievas ištikimas savo tarnams. Apaštalas ragina priimti bažnyčios tarną su džiaugsmu ir didele pagarba, kuris negailėdamas savęs tarnavo apaštalui.

filipai_baznyciaTrečia priežastis, tai perspėjimas saugotis netikrų darbininkų mokymo įtakos. Paulius, sužinojęs apie „Kristaus kryžiaus priešų“ įsibrovimo pavojų, ragina saugotis tokių darbininkų, kurie pakeičia išgelbėjimo pamatą – malonę į savo teisumo darbus – apipjaustymą. Tokiems darbininkams negaili epitetų. Vadina juos šunimis (ateinančiais paskui apaštalą į tas vietas, kur jo nėra), piktais darbininkais, apsipjaustėliais ir Kristaus kryžiaus priešais (3, 2,18). Trumpai parodo, ko jie siekia: apipjaustymu paneigia teisumą per malonę, yra savanaudžiai rijūnai, mąstantys tik apie žemiškus dalykus. Apaštalas savo „seno“ gyvenimo pavyzdžiu įrodo, jog gerai pažįsta netikrus darbininkus, nes pats buvo uolus įstatymo siekėjas. Tačiau pažinęs Kristų visa tai laiko nuostoliu. Jis rodo į savo tikėjimo pagrindą – teisumas paremtas tikėjimu, kviečia tikinčiuosius sekti jo tikėjimo, gyvenimo ir tarnystės pavyzdžiu (3, 17; 4, 9).

Galiausiai, apaštalas naudodamasis proga, kad Epafroditas vyksta į Filipus, nori padėkoti už filipiečių dovaną – „kvapnią auką“, siųstą paramą per jų pasiuntinį Epafroditą (4, 10,18), kad jų rūpestis juo vėl nuoširdžiai pražydo. Be to laišku paraginti nenusiminti dabartine apaštalo padėtimi, bet verčiau visuomet džiaugtis Viešpatyje, nesirūpinti, bet maldoje pavesti visus prašymus Viešpačiui (3, 1; 4, 4, 6). Iš Pauliaus žodžių galima spręsti, kad filipiečiai krimtosi dėl apaštalo įkalinimo. Todėl apaštalas juos ragina nesirūpinti, bet melstis, mąstyti apie tai, kas dora bei šlovinga, visuomet džiaugtis, nes išpirktųjų vardai yra gyvenimo knygoje ir daryti, tai, ko išmoko iš apaštalo Pauliaus, kad Dievo ramybė pripildytų jų širdis.

2005 m., ruduo

Iliustracijos iš senųjų Filipų miesto

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.