Dykumos motinos Saros posakis apie moterį (V a.)

Dykumos motinos Saros posakis apie moterį (V a.)Kitą kartą du senoliai, didūs atsiskyrėliai, atėjo į Peluzijaus apylinkes amos (motinos) Saros aplankyti. Atkeliavę tarė vienas kitam: Pažeminkime šitą senolę. Pasakė jai: Atsargiai, nepradėk puikuotis ir galvoti, kad štai atsiskyrėliai atėjo aplankyti manęs, paprastos moters. Bet ama Sara jiems atsakė: Aš moteris prigimtimi, bet ne mintimis.

IV – V amžiuje Dykumos Motinos buvo žinomos kaip amos (amma – dvasinė motina). Jos buvo atsiskyrėlės ir panašiai, kaip Dykumos Tėvai (abba), gerbiamos mokytojos, dvasinės vadovės, patarėjos. Ama Sara buvo viena iš pirmųjų Dykumos Motinų, asketė, apsigyvenusi vienuoliškoje celėje Sėktės apylinkėse prie Nilo upės V a. pr. Manoma, kad ji taip gyveno šešiasdešimt metų, nežiūrėdama į upę, bet ieškodama Dievo artumo.
Jos posakiai surinkti Dykumos Tėvų pamokymuose.

Dalinkimės:

2 komentarai

  1. nepykit uz atviruma, bet koks tikslas publikuoti ivairias pasakas? pasakas tikraja to zodzio prasme. dykumu gyventoju dvasingumas? kame? kad savo noru sedejo ten ir gyveno manydami kad kankindami save arteja prie Dievo? nepykit nematau jokios prasmes studijuoti psichiskai nesveiku zmoniu minciu.

    • Už atvirumą nepykstama 🙂 , Tadai, atvirkščiai, jis yra skatintinas. Ačiū, kad parašėte, ką galvojate. Tiesa, Dykumų Tėvų ir Motinų dvasingumas yra neįprastas, neordinarus, XXI a. skambantis ir atrodantis gana keistai. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra beprasmis, ligotas ar nenaudingas. Jis tęsia Šventojo Rašto asketinio dvasingumo tradiciją. Tik pagalvokite apie Joną Krikštytoją, arba Senojo Testamento pranašus, pvz.: Eliją, kurių dvasingumas buvo dažną kartą nesuprantamas, asketiškas, iškrentantis iš Dievo tautos bendro kultūrinio konteksto, gyvenimo pulso, greičiausia ne vienam atrodė beprotiškai. Vis tik kiekvienas iš tų asketų, pranašų turėjo žinią iš Dievo išrinktai tautai. Jei Dykumos Tėvus ir Motinas vertiname kaip keistuolius, atsiskyrusius dėl Dievo dykumon, panašiai turėtume vertinti ir Biblijos atsiskyrėllius: Joną Krikštytoją apsigaubusį kailiais, gyvenantį dykumoje ir valgantį medų su skėriais, arba pranašą Eliją, kuris tris metus gyveno prie upelio badmečio metu ir varnai jį maitino. Pažvelkime net į patį Jėzų Kristų, kurį Dvasia vedė į dykumą. Joje Jis nevalgė, negėrė 40 dienų ir buvo velnio gundomas. Dykumoje ir Tėvai kovojo Dvasios galia su savo aistromis ir pagundomis. Jų pamokymai ir dvasingumas tapo Bažnyčios dvasiniu paveldu, iš kurio semiasi visų kartų krikščionys. Šiandienos krikščioniui, siekiančiam greito Dievo patyrimo ir malonumo jausmo arba logiško dvasingumo, dažną kartą toks pasišventimas ir mistiškumas nesuprantamas. Bet dėl to D. Tėvų dvasingumas nepraranda savo vertės. 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.