Dievo palaimintieji

gelesKviečiu drauge su manimi pasvarstyti apie Dievo palaiminimus ir palaimintuosius. Kokios mintys kyla, išgirdus žodžius „Dievo palaiminimas“ arba „Viešpaties palaimintasis“?


Greičiausiai iškyla toks vaizdinys – tai žmogaus „aukso amžius“ žemėje: gerovė, klestėjimas, sveikata, darnūs santykiai šeimoje, sėkmė visuose darbuose ir t. t. Taip sekasi žmogui, kurį myli ir laimina Dievas. Būtent tokia buvo Senojo Testamento Dievo palaiminimo samprata – Viešpaties laiminamas žmogus patiria visokeriopą materialią gerovę. […] ką jis bedarytų, jam sekasi“ (Ps 1, 3). Taip mąstė ne tik Izraelis, Dievo išrinktoji tauta, bet ir kitos senosios Rytų kultūros bei civilizacijos tautos. Pradžios knygos 26 skyriuje aprašoma, kaip Dievas filistinų žemėje per badmetį laimino Izaoką – vieną iš savo tautos patriarchų. Sunkiu metu Viešpats neįtikėtinai laimino visus jo darbus ir ūkį: Izaoko piemenys nuolat iškasdavo naujus šulinius, išsiplėtė jo kaimenė, padaugėjo ir tarnų. Tai matydami vietiniai filistinai ėmė pavydėti ir prašė Izaoko pasitraukti iš jų žemių. Bet, kai filistinų karalius Abimelechas išvydo, kaip Viešpats laimina Izaoką, nuskubėjo su juo sudaryti sandorą, kad ir pats bei jo tauta sulauktų sėkmės, ypatingos gerovės:

Izaokas paklausė: „Ko atėjote? Juk jūs nekenčiate manęs ir mane išvarėte! Jie atsakė: „Mes aiškiai matome, kad Viešpats yra su tavimi, todėl sakome: „Tarkimės, sudarykime sandorą!“ (Pr 26, 27-28). 

Abimelechas taip suvokia palaiminimą: jei sudarysi sandorą su tuo, kurį laimina Dievas, – pats būsi palaimintas.

Naujajame Testamente Kristus kitaip pažvelgia į Dievo palaiminimą, akcentuodamas ne išorinį gyvenimą (išoriniai ženklai galimi, bet nebūtinai), o vidinį, dvasinį. Didžiausias Viešpaties palaiminimas žmogui – patirti Dievo karalystę viduje. Svarbūs ne išoriniai dalykai, bet žmogaus širdies nuostata, santykiai su Dievu. Senojo Testamento teisiųjų išorinė gerovė simbolizuoja nuostabią Naujojo Testamento Dievo karalystę: meilę, ramybę, Kristaus išteisinimą ir nuodėmių atleidimą, neapsakomą vidinį džiaugsmą. Palaimą suteikia ne materialūs turtai, o paties Dievo susiliejimas su žmogaus siela ir tai, kas vėliau joje gimsta. Apie tai bylojo ir Senojo Testamento išmintis:

Geriau daržovių pietūs, kur yra meilė, negu nupenėtas veršis ten, kur neapykanta (Pat 15, 17). Geriau mažai su teisumu negu didelis pelnas nesąžiningai (Pat 16, 8). Geriau būti nuolankios dvasios su romiaisiais, negu dalintis grobį su išdidžiaisiais (Pat 16, 19). Geriau sausas kąsnis su ramybe negu namai, pilni aukų mėsos, su vaidais (Pat 17, 1).

Žmogui labiausiai reikia Dievo karalystės, kuri teikia palaimą sielai – ramybę, teisumą, meilę ir džiaugsmą! Tad panagrinėkime kelis Kristaus palaiminimus.

Palaiminti vargšai dvasia

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie Jo priėjo mokiniai. Atvėręs lūpas, Jis ėmė mokyti: „Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę“ (Mt 5, 1-5).

Kristaus Kalno pamokslas – raktas į Evangeliją – prasideda devyniais palaiminimais (kai kurie teologai išskiria aštuonis, sujungdami du paskutinius į vieną). Šiame straipsnyje aptarsiu tik tris pirmuosius, kurie, mano manymu, kalba apie žmogaus širdį bei parodo, kokį žmogų Viešpats laimina. Kaip žmogus save suvokia, ką apie save mąsto? Kokia širdies nuostata atveria duris tikriesiems Viešpaties palaiminimams? Kiti trys palaiminimai atspindi vidines nuostatas artimo atžvilgiu, o paskutinieji – žmonių bendruomenės, visuomenės atžvilgiu.

Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė (Mt 5, 3). Kai Kristus užkopė į kalną, savo artimiausiems sekėjams ir bendražygiams Jis ėmė kalbėti apie tai, kaip Viešpats žvelgia į žmogų. Dievas laimina tuos, kurie širdyje yra sudužę, dvasiškai nuskurdę, menki ir niekam tikę savo akyse – vargšai, suvokiantys savo vidinį skurdą. Tai visiška priešingybė tuščiai puikybei, išdidumui, savęs aukštinimui, gėrėjimuisi savimi. Puikybę, kaip didžiausią žmogaus priešą, suvokė ir Kristaus apaštalai, ir bažnyčios tėvai, visų laikų šventieji ir palaimintieji. Štai kaip negailestingai savo puikybę demaskuoja vienas keliaujantis stačiatikių maldininkas, gyvenęs XIX amžiuje:

Aš esu kupinas puikybės ir jausmingos savimeilės. Tatai patvirtina visas elgesys: pastebėjęs savyje ką gera noriu, kad tai pastebėtų ir kiti, arba manau esąs tuo geresnis už kitus, arba širdyje geriuosi savimi; nors ir apsimetu esąs kuklus, bet manausi to pasiekęs savomis jėgomis, laikydamas save geriausiu ar bent jau ne blogiausiu; pastebėjęs savo ydą, stengiuosi ją pateisinti būtinybe arba nekaltumu; pykstu ant tų, kurie manęs negerbia, ir manau, kad jie išvis nemoka vertinti žmonių; tuščiai giriuosi savo gabumais, o jei mano sumanymai žlunga, laikau tai įžeidimu; burbu ir džiaugiuosi savo priešo nelaime; jei ir darau ką nors gera, tai tik iš dvasinio savanaudiškumo ar dėl žemiškos paguodos. Vienu žodžiu, aš nuolatos iš paties savęs kuriu sau stabą ir nepaliaujamai aukoju jam aukas, visur ieškodamas juslinio pasiteisinimo ir peno savo aistroms bei geiduliams („Atviri keliautojo pasakojimai savo dvasios tėvui“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014, 132 p.).

Kaip taikliai ir įžvalgiai atskleidžiamas išdidumas, jo kėslai bei apgaulė! Kiekvienas turime savo „stabas“, kuris kaip nenumaldomas ego auga nuo pat mūsų vaikystės. Todėl svarbu suprasti, jog į sudužimo vietą – dvasinę Golgotą – neateiname savo jėgomis, reikia ypatingos Dievo malonės. Kartais mums sudužti padeda gyvenimo audros. Todėl evangelikų pastorius ir teologas Eugene Petersonas, Biblijos vertimo „Žinia“ (The Message) autorius, šį Kristaus palaiminimą verčia taip: Palaiminti, priėję liepto galą. Nes kur mažiau žmogaus, ten daugiau Dievo ir Jo karalystės – Jo valdžios (15 p.). Anot Jėzaus, laimingi tie žmonės, kurie suvokia savo dvasinį menkumą ir tai, kad patys iš savęs nieko gero neturi. Kodėl palaiminti jie, o ne išpuikę ir savimi pasitikintys, patenkinti žmonės? Atsakymą pateikia Kristus. Todėl, kad tik dvasios vargšams Dievas gali apreikšti savo karalystę. Kitaip tariant, sudužusi širdis praregi ir išvysta tai, ko negalėjo matyti – Dievą Tėvą, Jo malonę. Išpuikėliams Dievo karalystė nesuprantama ir paslėpta kaip užkastas lobis žemėje.

Palaiminti liūdintys

Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti (Mt 5, 4). Kai pamatome savo beviltišką padėtį, nuliūstame, kad esame nuodėmingi, akli, kieti. Tokį liūdesį dėl savo gėdos ir nuodėmių Viešpats laiko palaiminta būsena, nes tik tada žmogus tampa atviras tikrai Dievo paguodai, dangiškam Dvasios dvelksmui. Liūdėdami dėl savo dvasinio skurdo, atsigeriame iš saldžiausių dieviškos paguodos šaltinių. Kai mes iš tiesų liūdime, dėl įtemptų santykių su artimaisiais, apgailestaujame, jog netinkamai bendraujame su savo vaikais, kad esame apatiški savo tautai ar niekiname bažnyčią, tik tada Dievas gali mus paguosti ne žemiška, bet dangiška paguoda, kuri kenčiantį nuramina ir suteikia jam viltį. Tačiau jei visu tuo didžiuojamės kaip savo nuopelnais, prieš kitus puikuojamės savo šeima, tauta ar bažnyčia, vadinasi, dar nepatyrėme Dievo paguodos, nes jos nereikia tiems, kurie nieko neprarado ir dėl nieko neliūdi. E. Petersonas šį palaiminimą išverčia šiuolaikiškai: Palaiminti, kai jūs jaučiatės taip, lyg kažką labai brangaus praradote, nes tik tada jus praturtins Dievas savo turtais.

Kai kažką prarandame, tada Dievui kyla mūsų nuoširdžiausios, nors ir pačios tyliausios, širdies maldos. Dievas neapleidžia tų, kurie dėl Jo prarado sau brangius dalykus, bet guodžia ir turtina sielą savo nenykstančiais turtais: atleidimu, susitaikymu, ramybe, gailestingumu, meile.

Palaiminti romieji

Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę (Mt 5, 5). Patyrę Kristaus paguodą liūdesyje, netektyje, tampame romūs. Romumas – nepaprastas, nežemiškas žmogaus sielos turtas. Tai ne įgimtas charakterio bruožas, o iš Dievo malonės pasikeitusi siela, gebėjimas išlaikyti „aukso vidurį“, vidinę pusiausvyrą. Romus žmogus sugeba save adekvačiai įvertinti – nei nuvertinti, nei išaukštinti. Jei esi tėvas – tai tėvas, o jei dar ne tėvas – tai ne tėvas. Nei daugiau, nei mažiau. Jei esi jaunas – tai jaunas, o jei senas – tai senas. Nei daugiau, nei mažiau. Negali būti tuo, kuo dar nesi, negali turėti to, ko dar neturi. Taip pat negali būti tuo, kuo buvai, nes jau esi kitoks, ir negali turėti to, ką galbūt turėjai, nes jau turi kažką kita. Romumas spinduliuoja nuolankiu, adekvačiu savęs vertinimu. Dievas sako, kad laimingi tokie žmonės, kurie nesiaukština savo akyse ir savęs nežemina, neapsimeta kukliais prieš kitus. Palaiminti, tie kurie mano apie save nei per daug, nei per mažai, tuomet jie paveldi žemę – geriau supranta tai, kas jiems jau duota: profesinį pašaukimą, atsakomybę šeimoje, darbe, mokantis ar studijuojant, tarnystėje ir t. t. Taigi kad Dievo akyse palaiminti tie, kurie suvokia savo vidinį skurdą, menkumą, nuodėmingumą, kurie liūdi dėl savo būsenos ir nebijo dėl Dievo prarasti kažką brangaus; palaiminti tie, kurie Dievo paguosti, tinkamai ir romiai save vertina. Tokiems atsiveria Dievo karalystės teisumas, ramybė, džiaugsmas ir meilė! Jie – laimingiausi žmonės!

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.