„Dievas Liliputijos šalyje“, arba kas apiplėšė galiūną?

GuliverisMan atrodo, kad niekas nenorėtų būti tuo, kuris apiplėšia Dievą. Kiekvienas supranta, kad tai tas pats kaip pakliūti liūtui į nasrus. Taip pasakiau tik todėl, kad turiu omeny didesnę ir stipresnę būtybę už patį žmogų.

Ar kas norėtų apiplėšti galiūną?.. Bet kai galiūnas nusižemina ir parodo savo meilę silpniesiems, staiga silpnieji pamiršta, kad tas, kuris yra šalia jų, valdo savo jėgą ir atiduoda save silpnųjų valiai, kad juos atpirktų, rodydamas jiems beribį švelnumą, besąlygišką meilę. Tuomet jie pradeda elgtis įžūliai, kaip tie liliputai su Guliveriu, netikėtai išmestu jūros bangų į Liliputijos šalies krantą, po tragiško laivo sudužimo. Jie suriša jį savo mažutėmis virvutėmis, manydami, kad tas galiūnas tapo jų grobiu, nuosavybe ir vergu, kuris galės įvykdyti visas jų menkas ir netyras užgaidas. Jie sugalvojo, pasinaudojant milžino jėga ir stiprybe, suvesti sąskaitas su nesugyvenamais kaimynais ir pagrobti jų laisvę.

Tačiau Dievas nusižemino ne tam, kad būtų mūsų apiplėštas, surištas ir išnaudojamas, tarsi galingas vergas. Karšta meile, leisdamas Save nukryžiuoti, Jis panoro laimėti žmogų amžinam bendravimui, amžinai meilei, o netapti žmonių įgeidžių įkaitu.

Iš Biblijos sužinome, kad žmogus gali stengtis apiplėšti Dievą. Tai mums atveria pranašas Malachijas. Kai tai skaitydavau, lengviau atsipūsdavau, kad neesu ta, kuri Jį apiplėšiu, juk visuomet aukoju. Tačiau po kurio laiko pabandžiau įsiklausyti į tuos žodžius, lyg pirmą kartą juos girdėčiau. Ir savo nuostabai, už tų žodžių išgirdau ne įsakymą, bet asmenį, jo jausmus ir pergyvenimus.

Pagalvokime, kaip šokiruojančiai ir žadą apimančiai nuskambo ši žinia pirmą kartą Malachijo kartoje. Dievo tautos elgesys turėjo būti toks įžūlus, kad Viešpats pavadina visus savo vaikus vagimis, pradedant tėvais, kurie buvo ištremti į Babilono vergystę, baigiant palikuoniais, kurie per Dievo malonę sugrįžo iš nelaisvės į savo tėvų žemes, bei bandė atstatyti šventyklos tarnavimą.

Mlch 3, 7-9
„Jūs jau nuo savo tėvų dienų palikote mano nuostatus ir jų nesilaikėte. Sugrįžkite pas mane, tai Aš sugrįšiu pas jus. Jūs sakote: ‚Kaip mums sugrįžti?‘ Ar gali žmogus apiplėšti Dievą? Tačiau jūs apiplėšėte mane. Jūs sakote: ‚Kaip mes apiplėšiame Tave? Dešimtinėmis ir aukomis! Prakeikimas krinta ant jūsų, kadangi jūs, visa tauta, apiplėšėte mane.“

Nėra nė vieno, kuris nebūtų apiplėšęs Viešpaties

Mes, žmonės, linkę diferencijuoti kitus į geresnius ir blogesnius, padoresnius ir mažiau padorius, vagis ir sąžiningus. Visus racionaliai sudėliojame į skirtingas lentynėles su įvairiais išankstiniais užrašais: „nepadorūs“, „vagys“… Kažkas ir mus pačius pasodina į savo lentynas su savo užrašu: „sektantas“, „pasipūtęs“, „kietasprandis“… Kitus linčiuoti, ne žemę arti.
Tačiau tokie vertinimai yra labai sąlyginiai Dievo akyse. Jis atveria mūsų akis tiesai, kad visi nusidėjo ir stokoja Jo šlovės, garbingumo, tiesos ir tyrojo sąžiningumo. Tokiu būdu nesuklysime pasakydami, kad kiekvienas, išskyrus, Kristų, įvairiai apiplėšė Dievą. Juk savanaudiškumas visada nuskriaudžia ir apvagia kitą. Tenka nuoširdžiai prisipažinti, kad ne kartą apiplėšėm Jį, net nenutuokdami, kad pasisaviname tai, kas nėra mūsų: garbę, sugebėjimus, gyvenimą, darbą, žemės gerybes…

Dievas yra asmuo, o ne abstrakcija

Mąstant žmogiškai, mums atrodo, kad neįmanoma apiplėšti Dievo, kuris nėra matomas. Tai stebino ir izraelitus, kurie klausė: „kaip mes apiplėšėme Tave? Juk Tu esi jėga, kuri visa turi, visa palaikai, visa matai, nieko nestokoji. Kaip galime tave apvogti?“

Taip žmogus mąsto, kai viduje turi abstraktų Dievo paveikslą. Kai mes nematome, kad Dievas yra ASMUO, kuris jaučia apmaudą, paniekinimą, ignoravimą, atmetimą… Visą, ką jaučiame mes, jaučia ir Jis, tik kur kas tobuliau. Juk mes buvome sukurti pagal Jo atvaizdą, o ne atvirkščiai. Kaip ir kiekvienas asmuo, Dievas turi nuosavybę. Jo nuosavybė yra neaprėpiama, visa, kas regima ir neregima. Dievo yra žemė, dangus ir visa kas juose. Jo yra žmogus, jo kūnas ir siela. Viešpaties rankose yra gyvybė ir esamojo bei būsimojo gyvenimo dovana. Visa, ką tik aprėpia mūsų akis ir tai, ko ji nemato, yra Jo. Kadangi visa yra per Jį, iš Jo ir Jam, akivaizdu, kad žmogus laikinai naudojasi tuo, kas nėra jo. Tačiau, kai mes priskiriame kito asmens daiktus, lyg tai būtų mūsų, tai ir yra vagystė. Tiesa, abstrakcijos apiplėšti negalime, tačiau kitaip yra su asmeniu, nors ir nematomu.

Dievą galima apiplėšti, pačiais įvairiausiais būdais, kaip ir žmogų. Galima kultūringai apvogti, kai atrodytų paimi tik tai, ko pačiam reikia, negriaudamos įprastos tvarkos. Kiti net neįtaria tokio vagies esant šalia, nes jis, pasirodo (tik dėl akių) esąs geras ir pamaldus, bet iš tiesų rūpinasi tik savimi. Tokiu būdu dažnai veikiame, mes, Dievo vaikai. Taip pat Dievą galima apiplėšti brutaliai, kai neigi Jo buvimą ir naudojiesi visu tuo, kas yra Jo, lyg tai būtų tavo. Taip dažniau veikia bedieviai, kai įžūliai atmetę Jį, niekad nė už nieką Jam nedėkoja.

Dvasinė kleptomanija: kaip galime apiplėšti Viešpatį?

  • Dievas yra vertas visos garbės, padėkos ir šlovės. Visas dangus tai mato, ir teikia Jam garbę. Apr 5, 12-13. Kai mums pavyksta kažką nuveikti, pasiekti, o mes neteikiame Jam deramos pagarbos, tuomet pasisaviname garbę skirta tik Jam. Sėkmė aptemdo mums akis, tada sunkiai matome, kad Jis yra patirto gėrio priežastis. O pasiekimus nejučiomis prisiimame sau.
  • Dievas įsigijo mus už labai brangią kainą. „Ar nežinote <…> jūs nepriklausote patys sau. Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Jo“ (1 Kor 6,19,20). Jis trokšta visos mūsų širdies, mūsų proto ir jėgų. Kai neatsiskiriame dėl Jo, mes save pavagiame iš Jo. Kas pasilaikys savo gyvybę, tas ją praras, bet kas atiduos save Kristui, gyvenimą atras.
  • Kai neatsidedame Dievo pažinimo džiaugsmui, mes pavagiame iš Jo laiką. Taip pasisaviname Viešpaties sabatą, kuris priklauso Jam. Dievas viską sukūrė per šešias dienas, o septintą dieną Jis pašventino ir ilsėjosi. Sabatą Jis išskyrė ir žmogaus gyvenime, kai žmogus ilsis bendravime su Dievu, Jo pažinime nuo savo darbų. Mes klystame manydami, kad turime savo laiką ir jį išskiriame tam, kam norime. Iš tiesų, tai Dievas turi mūsų laiką ir siūlo mums jį teisingai ir gerai naudoti. Išgyvename labai daug pagundymų sabatą pasilikti sau, kad dar labiau pasipelnytume. O Dievui neatrandame laiko. Neh 13, 15-22.
  • Galima Dievą apiplėšti, pasisavinant Jo talentus, kai juos naudojame tik siekiant savo gėrovės bei savanaudiškų tikslų įgyvendinimui. Dievas apdovanojo kiekvieną žmogų įvairiausiomis dovanomis ir sugebėjimais bendram žmonių labui. Tačiau žmogus nepanaudoja jų Dievo šlovinimui, bet priskiria sau šlovę, dėl Dievo sugebėjimų, veikiančių jame. Taip pasisavina Dievo dovanos, lyg jos būtų savaime atsiradusios.
  • Galima Dievui nešti netinkamą auką, patarnavimą iš pareigos, kuriame nėra gyvybės ir širdies. Tada taip pat apiplėšiame Dievą, neatnešdami uolų, širdies tarnavimą Jam, bet kaip Malachijas sako, luošą ir aklą auką Dievui.
  • Galima apiplėšti Dievą dešimtinėmis ir paaukojimais, kai ignoruojame Dievo tiesą ir Jo nustatytą tvarką puoselėjant Jo namus, kad dvasinis gyvenimas galėtų klestėti bažnyčioje, o jos įvairios reikmės būtų atsakytos. Mus piktina įžūlus Judo Iskarioto aukų grobstymas, iš jam pavesto Viešpaties iždo. Tai mes pripažįstame esant vagyste. Tačiau nemanome, kad slaptoje savo gyvenime taip pat galima apiplėšti Dievo iždą. Kai aukojame Dievui tarytum visą dešimtinę, bet dalį jos pasiliekame sau. Juk kas patikrins. Mums neatrodo, kad ką nors apiplėšiame. Tačiau mes naudojamės duotomis Dievo gėrybėmis, didesnėmis ar mažesnėmis, ir turėtume išmokti Viešpatį pagerbti Jo teikiamu turtu. „Gyvendami savo karalystėje, jie naudojosi gėrybėmis, kurias jiems davei, Tavo jiems duotame derlingame ir plačiame krašte, Tačiau jie netarnavo Tau ir neatsisakė savo piktų darbų“ (Neh 9,35). Galima ne tiesiogiai pavogti aukas iš Tėvo namų iždo, bet slapta, neaukojant Dievui, po truputį imti iš Jo kišenės sau. Galiausiai, bus tas pats rezultatas. Todėl neskubėkime teisti kitų, bet verčiau žiūrėkime savęs, nes nėra teisaus, nėra nė vieno.

Dar daug galima būtų vardinti būdų ir kelių kuriais, mes sąmoningai ar nesąmoningai priskiriame sau Tėvo turtų. Tarytum mus kamuotų dvasinė kleptomanija. Kai imi viską, kas reikia ir, ko nereikia. Tai nuodėminga prigimtis, kurią gali įveikti tik Kristus. Todėl Jis, kviečia mus nusižeminus sekti Jo malone, neapleisti atgailos kelio, kuris veda mus pas Tėvą namo, kur meilė ir ramybė tarpsta.

Dalinkimės:

2 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.