Brangiausias aliejus

aliejus„Mano mylimasis yra man miros lašo ryšulėlis.“ (Gg1, 13)

Pasvarstykime apie tai, kas yra tas brangiausias aliejus, miros lašas ant mylimosios kaklo, kuris skleidžia neapsakomą aromatą?

Brangių aliejų simbolį nuolat aptinkame ST ir NT: jie buvo naudojami karališkuose rūmuose, šventyklos, vestuvių ir laidotuvių apeigose bei gydymo paskirtims. Šiuolaikiniam žmogui mažai suvokiamos šios tradicijos, pavyzdžiui aliejaus panaudojimas šventyklos reikmėms. Kaip antai, sąvokos “Dievo patepimas” ar “Dievo pateptasis” menkai, ką pasako. Su Patepimu pirmą kartą susiduriame tada, kai Kristus atveria mums Savo gelbstinčią malonę. Prieš tai, tokio dalyko kaip patepimas neaptinkame nei savo buityje, nei kultūroje, nei gyvenime, nebent katalikų tradicijoje, kalbant apie paskutinįjį patepimą. Evangelijų Kristaus pažinimas mums plačiau atveria patepimo prasmę ir reikšmę kaip niekad anksčiau.

 Patepimas Senajame Testamente

Akivaizdu, kad žydams, priešingai nei mums, patepimas nebuvo neaiškus reiškinys. Nuo Mozės laikų su šiuo simboliu susidurdavo kiekviena Izraelio karta.  Patepimas buvo išskirtinai naudojamas paskiriant karalius, kunigus ir pranašus.

Taip pat Viešpats Mozei paliepė pagaminti šventą patepimo aliejų, kuriuo turėjo būti patepta visa, kas skirta tarnauti Dievui, nuo reikmenų iki žmonių.

“Viešpats kalbėjo Mozei: “Imk geriausių kvepalų: penkis šimtus šekelių miros ir pusę tiek cinamono, tai yra du šimtus penkiasdešimt šekelių, ir kvepiančių nendrių du šimtus penkiasdešimt šekelių, kasijos penkis šimtus šekelių pagal šventyklos šekelį ir vieną hiną alyvmedžių aliejaus. Padarysi šventojo patepimo aliejų, sumaišydamas visa tai vaistininkų būdu; tai bus šventas patepimo aliejus. Juo patepsi Susitikimo palapinę, Liudijimo skrynią, stalą su jo priedais, žvakidę su jos priedais, smilkymo aukurą, deginamųjų aukų aukurą ir praustuvę. Tu pašventinsi visa, ir tai bus labai šventa; kas prie jų prisilies, taps šventas. Patepsi Aaroną bei jo sūnus ir juos įšventinsi būti mano kunigais. Izraelitams sakysi, kad toks patepimo aliejus bus šventas visoms jūsų kartoms. Žmogaus kūnas juo nebus tepamas; jokio kito tos sudėties tepalo nedarysite, nes jis yra šventas ir bus jums šventas. Kas tokį pat padarytų ar juo pateptų pašalietį, bus išnaikintas iš savo tautos.” (Iš 30, 22. 23-25; 26-31-33).

Kaip matome, Dievas tiksliai nurodo švento patepimo, kuris turėjo tapti Dangiško aliejaus įvaizdžiu, pagaminimo receptą. Jis nustatė griežtą naudojimo tvarką ir paskirtį. Šis kvapnus brangiausių kvepalų aliejus turėjo būti naudojamas tik Šventyklos kunigų ir reikmenų patepimui. Jis simbolizavo dangiškojo ateities aliejų, visų pirma – Kristų. Bažnyčios tėvas Origenas (III a.) įstabiai pastebi, jog Kristus tapo tuo nedideliu miros lašu „nuriedėjusiu nuo didžios ir dieviškos didybės į žemę“ dėl mūsų  (Giesmių giesmės homilijos).

Visi daiktai, išskirti Viešpačiui, kaip ir žmonės – Aaronas ir jo sūnūs, neturėjo niekam kitam tarnauti kaip tik Dievui. Tik šio išskirtinio aliejaus kvapas sklido iš Viešpaties buveinės, nuo Jo tarnų, indų ir reikmenų paviršių. Niekas kitur jokiai kitai paskirčiai negalėjo tokio aliejaus naudoti. Pamąsčiau, kad tai primena Naujojo Testamento metaforą apie mielą Kristaus pažinimo kvapą, sklindantį iš Dievo buveinės – Bažnyčios, kai toji puoselėja Kristaus kryžiaus pažinimą.

Evangelijos pasakojimas atveria įstabią istoriją, kai Betanijoje Raupsuotojo Simono namuose  nežinoma moteris, sudaužius alebastrinį indą, išliejo brangaus kvapiojo nardo aliejaus ant Jėzaus galvos  (Mt 26, 6-13). Šis veiksmas tikrai buvo neįprastas, net papiktinęs mokinius. Jiems pasirodė, jog moteris be reikalo švaisto brangią dovaną, kurią pardavus galima buvo pamaitinti daugelį vargšų. Tačiau ji savo širdimi buvo nugirdusi, jog Kristus kentės ir ne už ilgo mirs. Moteris liejo savo širdies atjautą ir gailestingumą brangaus aliejaus pavidalu, tokiu būdu patepdama Kristaus kūną laidotuvėms. Alebastrinio indo buteliukas buvo viso metų atlyginimo vertės, o jį sudaužius, turinį turėjai panaudoti visą iš karto, iki paskutinio lašelio. Tai reiškia, kad toks aliejus buvo skirtas tik labai labai brangiam svečiui patepti.  Moteris gi išliejo Jį ant Kristaus kūno, kaip labiausiai, jos akyse, verto asmens. Tuo būdu Kristaus kūnas mirties valandą tapo kvapnios atnašos Dievui už pasaulio nuodėmes simboliu. Moters beprecedentis širdies garbinimas ir dėkingumas sukūrė kvapnią atnašą ant kryžiaus. Kristus tai įvertino kaip ypatingą, jautrų patarnavimą Jam, apie kurį kalbės visų laikų krikščionys, kaip pavyzdinį  nuolankumo ir Kristaus garbinimo žingsnį, aprašytą Evangelijoje. Juk ir pats Jėzus tapo tuo Dievo alebastriniu indu, kuris buvo sudaužytas nukryžiavimo valandą ir jo neįkainuojamas turinys – dieviškas gyvybės nardas išsiliejo, patepantis Kristaus Bažnyčią. Ryšulėlis atsirišo, ir išriedėjo nardo aliejaus lašai – Šv. Dvasios aliejus, varvantis per visą Kūną.

Todėl brangaus šventyklos aliejaus simbolis yra ir Šventosios Dvasios įvaizdis. Ji įgalina žmogų būti Dievo tarnu, pateptais Jo įrankiais ne rankomis statytoje šventykloje, bet Bažnyčioje. Juk žmogus, darbuodamasis Viešpaties laukuose, naudoja ne tik įgimtas dovanas, bet ir Dvasios suteiktas. Dievas nėra aptarnaujamas žmonių rankomis, lyg Jam kažko trūktų. Šiandien Šv. Dvasia pripildo Jo Kūną – Bažnyčią ir kiekvieną jos narį įgalina tarnauti nelyg kunigą. Senojo Testamento šventyklos patepimas buvo tik šešėlis geresnių dienų, kai Dievas patepė Šventąja Dvasia, o ne žemišku aliejumi, ir ne rankomis statytą šventyklą, bet Kristaus Kūną.

Dangiškasis patepimas

Kaip jau žinome, patepimas Izraelyje buvo teikiamas ne tik kunigams, bet ir karaliams bei pranašams, kuriuos Dievas pasirinkdavo ne žmonių, bet Savo valia. Jau pirmasis Izraelio karalius bei daugelis kitų įgydavo tautos vadovo poziciją iš Dievo rankų. Dažnai tai buvo tautos akyse niekuo ypatingu nepasižymėję žmonės. Tik vieno teisingo ir gero Dievo nutarimu, juos pranašai patepdavo šiam tikslui. Kai karaliai vaikščiojo Dievo keliais, Viešpats leisdavo jų palikuonims paveldėti sostą po tėvo mirties. Kaip tai atsitiko su karaliaus Dovydo palikuonimis. Viešpačiui patiko Dovydo širdis ir jo gyvenimas Dievo akivaizdoje, tai Jis amžiams įtvirtino jo sostą savo Sūnuje, tikrajame Kristuje Jėzuje. Bet ne taip buvo su kitais, kurie priėmę patepimą, paniekindavo Dievo viešpatystę. Visagalis nebeleisdavo sosto paveldėti vaikams, bet naujai pasirinkdavo – patepdamas kitą, kad žmogus suprastų, jog valdžia ir viešpatystė priklauso Dievui, kuris stato karalius ir juos nuima.

Tokiu būdu, Izraelyje nuolat būdavo pateptieji, kurių netobulumai, turėjo skatinti sulaukti Dangiško Pateptojo, tikrojo Kristaus. Jie tebuvo blyškūs simboliai To, kuris turėjo ateiti. Tie vaizdiniai gimdė tautoje troškimą tokio Kristaus, kuris bus apdovanotas dorybe ir tiesa, visada vaikščios Dievo akivaizdoje, nenusidės ir nenusikals, bet išgelbės tautą iš jos nuodėmių. Tie buvo iš žemės, patepti žemišku aliejumi, Anas gi turėjo ateiti iš dangaus ir būti pateptas Šventąja Dvasia ir Jos jėga, kuri įgalintų Jį atlikti Tėvo darbus.

Eusebijas Cezarietis – pirmasis bažnyčios istorikas (IV a. pr), gindamas visoje Romos imperijoje plačiai paplitusį krikščionišką tikėjimą, teigė, kad krikščionybė nėra nauja religija, pradėta iš neseniai pasirodžiusio žydo Jėzaus, kuris yra Kristus. Jis nukreipia žingeidaus skaitytojo žvilgsnį į Senąjį Testamentą, kuris pirmasis parodo Kristų, kaip buvusį nuo pradžios, Esantį ir Būsiantį per amžius. Senojo Testamento autoriai pateikia nemažai būsimojo tikrojo Dievo Pateptojo simbolių, įvaizdžių ir simbolių:
“…nė vienas iš anų senovės simbolinių pateptųjų, kunigų, karalių ar pranašų neturėjo tokios galybės Dievo dorybėse, kaip mūsų Išganytojas ir Viešpats Jėzus, vienintelis ir tikrasis Kristus.
Nė vieno iš pranašų, nors tarp savo kartų ir garsėjo rimtumu bei garbe, neperdavė krikščionių vardo, nors ir patys turėjo simbolinį Kristaus titulą. Nė vienas taip giliai nesukrėtė visų žemės tautų, nes jų simboliškumo jėga negalėjo taip veikti, kaip pati tiesa, pasireiškusi mūsų Išganytojo asmeniu.” (E.C. “Bažnyčios istorija”).

Dievo pasiuntimas ir Šventoji Dvasia, įgalino Jį būti tuo, kuo Jis yra – Gelbėtoju, Tėvo Pateptuoju, Atpirkėju ir amžinai karaliaujančiu Viešpačiu, kuris nugalėjo mirtį. Patepimas įrodo, kad veikiančios dangiškos galios ir vertybės nėra pasiektos natūraliu, įprastu būdu, ne dėl išsilavinimo, ne dėl kilmės ar paveldo, bet iš Dievo, kuris visą valdo ir tvarko taip, kaip Jam patinka. Viskas, kas dangiška, neateina žemišku keliu, bet per gyvybę teikiančią Dvasią.

Naujasis Testamentas atveria dangišką aliejų kiekviename, kas tik priima Jėzų Pateptąjį – Kristų. Tai Šventoji Dvasia, kuri su meile išsiliejo mūsų širdyse. Mes turime ne simbolius, bet tikrovę, kuri įgalina mus veikti kaip Dievo žmones – krikščionis – Kristaus sekėjus!

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.