Jei Jūs ilgiau gyvenate ir tikite, tikriausiai pastebėjote, jog gyvenime bei Šventajame Rašte galioja nepaneigiamas dėsnis: išdidieji patiria pažeminimą ir sudužimą, o nuolankieji arba pažemintieji išgyvena malonę, netikėtai yra atstatomi, prikeliami lyg feniksai iš pelenų.

Šią tiesą greičiausiai ne kartą teko išgyventi, kaip žmonės sako, „savo kailiu“. Kai prieš sudužimą širdis nevaldomai, lyg prieš savo norą kietėja, tampa nejautri, nepasiekiama. Supurtymas, smūgis… Tada vidus tarsi kietas titnagas skyla ir trupa – širdis nusižemina.

Ir atvirkščiai vyksta po didelių nesėkmių. Kai jautiesi tikras nevykėlis, apgailėtinas mulkis, kuriam norisi skradžiai žemę prasmegti, staiga atsiveria netikėta galimybė, nušvinta vilties spindulys, lyg kažkas atvertų langą seniai vėdintame kambaryje. Gaivaus oro pliūpsnis – nuostabi Dievo malonė didžiam nusidėjėliui, sudaužytam žmogui. Šį dėsningumą patvirtina ir Rašto išmintis, kuri universaliai veikia, nepriklausomai nuo laiko ar kultūros: Prieš sunaikinimą žmogaus širdis pasididžiuoja, prieš pagerbimą eina nuolankumas (Pat 18, 12). Išdidumas pažemina žmogų, o nuolankus dvasia susilauks pagarbos (Pat 29, 23).

Kas padės vargdieniui?

Šventasis Raštas atveria Dievą kaip pažemintųjų Viešpatį. Jis yra žemės „mažųjų“ Gynėjas, Guodėjas ir Atpirkėjas, kai niekas jų nepaguodžia, niekas jų nebegina. Dievas stoja dejuojančiųjų, spaudžiamųjų, nuskriaustųjų, sudužusiųjų pusėn. Našlaičių tėvas ir našlių globėjas savo šventoje buveinėje yra Dievas (Ps 68, 5). Jis išvaduos pagalbos maldaujantį beturtį ir vargšą, kuriam nepadeda niekas. Jis pasigailės vargšų ir beturčių, ir jų gyvybes išgelbės (Ps 72, 12-13).

Šitaip elgėsi mūsų Viešpats Jėzus savo žemiškosios tarnystės metu, įkūnydamas Tėvo gailestingumą suvargusiems. Jis gailėjosi žmonių tarsi apleistų ir išsklaidytų avių, ieškojo paklydusiųjų, gydė sergančius, sėdėjo ir valgė su visuomenės atstumtaisiais, atleido nuodėmes „beviltiškiausiems“, dovanodamas naują gyvenimą Dievo karalystėje. Juk pasaulio stiprieji, lyg persisotinusios avys iš Ezechielio pranašystės, stumia silpnąsias ir ragais bado jų šonus, drumsčia tylius girdyklos vandenis ir kojomis sumindo, ko nesuėda (Ez 34, 17-22). Galingieji stiprūs savo akyse valdžia, išmintimi ir įvairiomis įtakos sferomis – politinėmis, ekonominėmis, karinėmis, religinėmis, – todėl dažnai būna akli vadai. Dvasiškai akli „galiūnai“ padaro daug nepataisomos žalos kitiems, demonstruodami neišmatuojamą žiaurumą. Genocidai, tremtys, karai, religiniai persekiojimai ir netolerancija, inkvizicija, džihadas, terorizmas – visoks „galingųjų“ neteisumas, godumas bei savanaudiškumas. Motina Teresė pastebėjo, kad didžiausia žmonių klaida – karas, nes visi karai – politiniai, ekonominiai, religiniai, asmeniniai – kyla iš ambicijų. Tačiau Viešpats nėra aklas visam tam, ir bet kokiam neteisumui ateina galas. Jis suranda prispaustąjį ir jį išgelbsti.

Pažemintųjų giesmė – Izaijo 54 skyrius

Giedok, nevaisingoji, kuri negimdei! Džiūgauk linksmai, kuri nepažinai gimdymo skausmų! Nes apleistoji turi daugiau vaikų negu turinti vyrą, – sako Viešpats. Išplėsk savo palapinės vietą, ištempk savo buveinės uždangalus, netaupyk! Pailgink virves ir sustiprink kuolelius! Tu išsiplėsi į dešinę ir į kairę, tavo palikuonys valdys tautas ir apgyvendins tuščius miestus. Nesibijok, nes nebūsi sugėdinta! Nerausk, nes nebūsi niekinama! Jaunystės gėdą tu užmirši ir našlystės pajuokos neatsiminsi. Tavo Kūrėjas yra tavo vyras, kareivijų Viešpats – Jo vardas. Tavo atpirkėjas yra Izraelio Šventasis, Jis bus vadinamas pasaulio Dievu. Viešpats pašaukė tave kaip atskirtą, dvasioje suvargusią moterį, kaip atstumtą jaunystės žmoną, – sako Dievas.

Trumpai valandėlei palikau tave, bet, didžiai gailėdamasis, surinksiu tavuosius. Rūstybės valandą paslėpiau savo veidą akimirkai, bet amžina malone pasigailėsiu tavęs, – sako Viešpats, tavo atpirkėjas. Tai kaip Nojaus vandenys man. Aš prisiekiau, kad Nojaus vandenys nebeužlies žemės, taip ir dabar prisiekiu, kad nebekeršysiu ir nebebausiu tavęs. Kalnai gali griūti ir kalvos drebėti, bet mano malonė nuo tavęs nebepasitrauks ir mano ramybės sandora tavęs nepaliks, – sako Viešpats.

Tu varginta, audrų mėtyta, nepaguosta; Aš tavo akmenis klosiu eilėmis ir dėsiu safyrų pamatą. Aš tavo langus padarysiu iš agato, vartus statysiu iš rubinų ir sienas iš brangakmenių. Visi tavo vaikai bus Viešpaties mokomi ir gyvens didelėje ramybėje. Tu įsitvirtinsi teisume, priespaudos nebepatirsi. Nebijok, nes siaubas prie tavęs nepriartės. Štai jie rinksis kartu prieš tave, bet be manęs. Kas susirinks prieš tave, kris dėl tavęs (Iz 54, 1-15).

Įstabi Izaijo pranašystė, šlovingas paguodos himnas prispaustajam, atstumtajam, atmestajam! Visi pranašų žodžiai turi kelias hermeneutines perspektyvas, lygiai taip ir šis tekstas. Pirmoji, to meto Izraelio tautos, kenčiančios Asirijos priespaudą dėl savo nuodėmių, įvykių perspektyva. Antroji, išganymo Kristuje kiekvienam žmogui, prispaustam nuodėmės vergijos, perspektyva. Ir trečioji, asmeninė žmogaus gyvenimo dramos, kai žodis tikėjimu jungiasi su mūsų širdimi bei gyvenimo situacija, perspektyva. Viena vertus, Izaijo 54 skyrius – džiugi ir guodžianti giesmė atrodo kaip staigus ir visiškai netikėtas posūkis visame pranašystės kontekste, ypač po 53 skyriaus – vadinamo kenčiančio tarno aprašymo, t. y. po kančios, pažeminimo ir atpirkimo dramos. Kita vertus, galima suprasti, jog tai dėsninga ir Rašte, ir gyvenime, kai po kančios bei sugriovimo eina atstatymo palaima, po mirties – prisikėlimas, po apleistumo slėpinio – Dievo atstatymo ir atnaujinimo malonė nusidėjėliui. Izaijo pranašystėje kančią keičia malonė – naujas laikas! Kenčiančiojo tarno atpirkimo darbas perauga į jo triumfą (Iz 53, 10-12), o vėliau į paguodos giesmę (54 sk.)!

Viešpats ateina kaip didysis Izraelio ir visos žmonijos Atpirkėjas ir mūsų asmeninis Guodėjas. Jėzus išperka mus iš nuodėmių, nes Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes (Iz 53, 5) ir Jis vietoj gilaus apleistumo jausmo suteikia vidinę palaimą, apreikšdamas amžiną malonę atpirktiesiems (Iz 54, 7-8).

Pranašas vaizdžiai įkūnija gilius gėdos ir atstūmimo jausmus trejopu paniekintos moters provaizdžiu, trijų atmestų moterų paveikslu, kuriame persipina visi trys tipai: nevaisingoji, apleistoji (kurią paliko vyras), našlė. Šie moterų paveikslai labai dramatiški ir sukrečiantys toje kultūroje. Visos paminėtos moterys – nevaisinga, vyro palikta ir našlė – Izraelyje buvo labiausiai socialiai pažeistos ir vertos didelio pasigailėjimo. Biblijoje apstu įvairių istorijų, pasakojančių apie tokių moterų kančią. Šioje pranašystėje pranašas mato visą Izraelio tautą Asirijos tremty kaip paniekintą nevaisingą moterį, vyro atstumtąją ir visko netekusią našlę, tačiau galiausiai Dievo aplankytą, prisimintą ir paguostą mylimąją. Tai neapsakomi paguodos žodžiai visiems laikinai kenčiantiems. Pažvelkime į kiekvieną moters paveikslą iš arčiau.

Nevaisingosios viltis

Pirmasis pasirinktas dramatiškas moters paveikslas (1-4 eil.) – nevaisingoji: giedok, nevaisingoji, kuri negimdei! (1 eil.). Žinoma, ji kenčia nuolatinį socialinį-psichologinį spaudimą, gėdą bei liūdesį, kad neturi vaikų, ir negali giedoti, nes giesmė veržiasi iš lūpų tada, kai džiaugiasi širdis, o rankos apglėbia vaikus. Biblija gana detaliai atskleidžia desperatiškas bevaikių moterų istorijas – Saros, Rachelės, Samuelio motinos Onos. Jos niekaip nenurimsta Dievo akivaizdoje, ieško sprendimų ir maldauja Dievo malonės. Bevaikę Viešpats Izaijo lūpomis ragina džiaugtis, nes ji turės vaikų, jai teks išplėsti palapinę, ištempti virves, įkalti kuolelius. Tos palapinės, kurioje ji šiandien gyvena, greitu laiku neužteks. Reikės daugiau vietos auginti vaikus, kurių negimdė, bet juos duos Dievas. Tad Viešpats numato didelį vaisingumo ir prasiplėtimo džiaugsmą, o į liūdinčios lūpas įdeda tikėjimo giesmę.

Viešpats tapatino Izraelio patirtą gėdą tremtyje su nevaisingosios gėda, pažeminimu, vyravusiu patriarchalinėje kultūroje. Tačiau vilties žinia – praplėsti palapinę, nes tauta prasiplės, – skamba tiems, kurie desperacijoje kentė pažeminimą, tautos nykimą ir mažėjimą. Panašiai Viešpats guodžia ir dvasiškai bevaisį žmogų. Pašalindamas nevaisingumo skraistę, Jis duoda naują vaisių! Vaisiai gali būti ne tik vaikai, bet Šventosios Dvasios vaisiai, darbo ir tarnystės vaisiai, gyvenimo ir tikėjimo vaisiai. Bevaisiai laukai – lyg gėdingos sferos. Neliūdėk, nevaisingoji, tavo vaisiai Dievo rankose. Gėdą Jis pašalins.

Apleistosios paguoda

6-10 eil. aprašomas antrosios moters paveikslas – tai vyro apleista moteris (išsiskyrusi): Viešpats pašaukė tave kaip atskirtą, dvasioje suvargusią moterį, kaip atstumtą jaunystės žmoną. Jos dvasinė kančia, širdgėla ir gėda sunkiai pamatuojama.

Psichologai šiandien tiria žmogaus jausmus, jų prigimtį ir įtaką asmenybei. Pastebėta, kad žmonės sunkiausiai išgyvena gėdą, kuri tampa baisia socialine atskirtimi, kai palieka draugai, paniekina kaimynai, šalinasi bendradarbiai, nuteisia bendruomenė dėl skyrybų ar kitokių socialinių traumų. Net kaltės jausmą žmogui lengviau pakelti, nes jei padarei kažką netinkamo ar blogo, gali atsiprašyti. Bet gėda verčia patį žmogų jaustis blogu, antrarūšiu, vertu paniekos ir pasmerkimo. Gėdą mažomis dozėmis patiriame visi beveik kasdien, kai prašauname pro šalį, kažką netiksliai pasakome, mus pakritikuoja. Tačiau gėda tampa sunkia našta, kai patiriame didelį atmetimą, kai mylimas žmogus atstumia ir palieka. Viešpats sako: Nesibijok, nes nebūsi sugėdinta, nerausk, nes nebūsi niekinama! Jaunystės gėdą tu užmirši (4 eil.). Dievas pas Izraelį ateina kaip vyras, kuris trumpai valandėlei paliko savo tautą priešų rankose, tremtyje, rūstybės valandą paslėpė veidą akimirkai, bet didžiai pasigailės amžina malone ir surinks visus pasklidusius Kristaus asmeny (7-8 eil.). Jis duoda naują šansą ir kvėpavimą gyvenimui, suteikia didelį pasigailėjimą ir amžiną malonę su priesaika, kad nekeršys ir nebaus, <…> nebeatsitrauks ir ramybės sandora nepaliks Jo mylimos žmonos – Jo tautos (9-10 eil.).

Našlės šlovė

4 ir 11-15 eil. išryškėja trečioji moteris – našlė, netekusi vyro, savo maitintojo ir gynėjo: Tu varginta, audrų mėtyta, nepaguosta. Iš tikrųjų Senojo Testamento našlės buvo labiausiai pažeidžiama žmonių grupė: apleistos, vėtytos likimo ir nepaguostos. Deja, kaip anksčiau, taip ir dabar našlystę neretai palydi piktdžiugiška pajuoka tų, kurie norėjo suvesti pavydo sąskaitas anksčiau, o netekties valandą jos atrodo atlygintos su kaupu. Tokia pajuoka žeidžia ir vargina našlės sielą. Izraelį, panašiai kaip našlaujančią moterį, kažkada patyrusį šlovę, Asirijos tremtyje vargino asiriečių pajuokos, žeminančios nuostatos ir elgesys. Tačiau Viešpats guodžia: Našlystės pajuokos neatsiminsi (4 eil.). Jis pažada paniekintąją, išvargintąją ir sutryptąją išpuošti brangakmeniais (11-12 eil.) kaip savo Nuotaką – dangišką Jeruzalę (Apr 21, 2-4). Už visas vargo dienas, ašaras, pažeminimą ir gėdą bus atlyginta dieviška šlove, jos vaikus mokys pats Dievas, ją saugos nuo visų skriaudėjų.

Taigi Dievas lyg vyras, bet ne rūstusis teisėjas, akimirkai palikęs, grįžta pas savo sudužusią tautą – nevaisingą, apleistą ir našlaujančią – ir apvainikuoja ją amžinu gailestingumu. Viešpats priartėja prie kenčiančiųjų, pažemintųjų, atstumtųjų savo amžinu gailestingumu. Tokia yra šlovės ir gerumo giesmė, skirta pažemintiesiems, kaip gaivi paguodos taurė – Dievo malonė po didelio suspaudimo, duodama iš Jo rankų. Gailestingojo Viešpaties paveikslas ir mus skatina būti jautresnius tiems žmonėms, kurie mūsų aplinkoje išgyvena panašias situacijas, patiria atmetimą bei panieką.