Bažnyčia Antiochijoje: istorija ir šiuolaikinės paralelės

antiochijaI a. po Kr. Sirijos Antiochija buvo trečias pagal dydį Romos imperijos miestas[1].

Įdomu, koks buvo krikščionybės kelias į Antiochiją ir kaip gimė bažnyčia šiame dideliame mieste?

NT palieka nemažai informacijos apie bendruomenės pradžią, jos tolimesnį vystymąsi, kokie žmonės buvo šios bažnyčios tikintieji ir kas jiems vadovavo.

Kaip teigia NT, Antiochijos bažnyčia buvo skaitlinga, stipri ir viena įtakingiausių Bažnyčios formavimosi istorijoje.

Bažnyčios ištakos

Vienas pirmųjų tikinčiųjų iš Antiochijos, paminėtas NT, buvo prozelitas Mikalojus, kuris pradžioje buvo atsivertęs į judaizmą, o vėliau į krikščionybę. Jis buvo paskirtas diakonu Jeruzalės bažnyčioje. Šioje Jeruzalės bendruomenėje diakonai patarnaudavo prie stalų, aprūpindami maistu tikinčiuosius, suteikdami galimybę apaštalams atsiskirti maldai ir Dievo žodžiui. Mikalojus, vienas tarp septynių geros reputacijos, Šv. Dvasios apdovanotų ir išmintingų vyrų, kuriuos bendruomenė rekomendavo šiai tarnystei[2] (Apd 6,5-6).

Po vieno iš Jeruzalės diakonų, Stepono, mirties prasidėjo Jeruzalės bažnyčios persekiojimas. Dėl to daugelis krikščionių buvo priversti bėgti iš Jeruzalės. Vieni, nukeliavo į Fenikiją, kiti – į Kipro salą, treti – į Antiochiją Sirijoje. Pasklidusieji Jeruzalės tikintieji skelbė Gerąją Naujieną. Jie pamokslavo žodį vien žydams helenistams. Tačiau kai kurie kipriečiai ir kireniečiai krikščionys, atvykę į Antiochiją kreipėsi ir į graikus, skelbdami Viešpatį Jėzų. Didelis žmonių skaičius įtikėjo, tarp jų nemažai graikų. Yra žinoma, kad būtent Sirijos Antiochijoje kai kurie iš nežinomų Jeruzalės  pabėgėlių vieni pirmųjų pradėjo krikštyti ne vien žydus, bet ir įtikėjusius pagonis[3] (Apd 11, 19-21).


Bendruomenės tolimesnis vystymasis

antiochija2Kai šioji žinia apie augančią bažnyčią pasiekė Jeruzalės bendruomenę, ji išsiuntė Barnabą į Antiochiją. Atvykęs jis savo akimis įsitikino tuo maloningu Dievo darbu, kuris vyko tarp Antiochijos naujatikių. Nudžiugęs, mokė ir ragino tikinčiuosius pasilikti su Viešpačiu. Jam mokant, prie Antiochijos bažnyčios prisidėjo dar didesnis įtikėjusių būrys. Tuomet Barnabas nuvyko į Tarsą ieškoti Sauliaus, kuris beveik dešimt metų darbavosi ir skelbė Dievo žodį savo gimtoje vietovėje. Barnabui buvo reikalinga pagalba apmokant Antiochijos naujatikius. Jie drauge atvyko į Antiochiją ir metus darbavosi bažnyčioje, mokydami gausų būrį. Tai, kad tuo laikotarpiu būtent Antiochijoje tikinčiuosius imta vadinti „krikščionimis“ – panašiais į Kristų, man kai ką pasako apie pačią bendruomenę. Pirmiausia, jie uoliai mokėsi krikščioniško kelio iš savo mokytojų Barnabo ir Pauliaus. Antra, jie savo elgesiu parodė naujus pasikeitimus, kuriuos pastebėjo visuomenė, ėmusi juos vadinti krikščionimis. Trečia, jie nesigėdijo Evangelijos – savo naujojo tikėjimo (Apd 11, 22-26).


Augančioje bažnyčioje mokė ne tik Barnabas ir Paulius, bet tuo metu atvyko ir pranašai iš Jeruzalės. Vienas pranašas, vardu Agabas, Dvasios įkvėptas, išpranašavo didelį badą, kuris ištiko visą imperiją valdant imperatoriui Klaudijui. Bendruomenė neliko abejinga šiai pranašo žiniai. Tikintieji, parodydami savo mokinystės vaisius, nusprendė aukoti pagal savo išteklius ir nusiųsti paramą Jeruzalės broliams, iš kurių patys gavo dvasinę paramą per mokytojus, pranašus. Aukas nusiuntė Jeruzalės vyresniesiems per Barnabą ir Paulių (Apd 11,26-30).  Tai rodo, kad Antiochijos bažnyčia nebuvo izoliuota nuo kitų tikinčiųjų, bet sociali, turėjo glaudų ryšį su Jeruzalės bažnyčia. Brolybės ryšį dar labiau stiprino, nusiųsdama paramą stokojantiems broliams Jeruzalėje. Barnabas ir Paulius, atlikę jiems bažnyčios patikėtą misiją, sugrįžo atgal į Antiochiją drauge su Barnabo pusbroliu Morkumi (Apd 12,24-25).

Bažnyčios vadovavimas ir misija

MisijaAntiochijos bendruomenėje buvo kolegialus vadovavimo modelis. Apd 13,1 yra išvardinti pranašai ir mokytojai, kurie greičiausiai ir vadovavo bendruomenei: Barnabas, Simeonas, pravarde Juodasis, Lucijus Kirėnietis, Manaenas, augęs kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius. Jų tarpe matome ir žydus, ir graiką – Lucijų Kirėnietį, išsilavinusius Barnabą iš levio giminės ir Saulių, Gamalielio mokinį, bei kilmingą Manaeną, kuris augo kartu su tetrarchu Erodu. Nors autorius nurodo tik Dvasios dovanas, kurios veikė tarp vyresniųjų – pranašų ir mokytojų, tačiau jie išskiriami ir kaip vadovų grupė, kurie kartu tarnavo bendruomenės labui. Apd 13,2 autorius parodo juos drauge atsiskyrusius maldai ir pasninkui. Tuo metu Šv. Dvasia  paragino iš jų tarpo išskirti Barnabą ir Saulių misionierių tarnystei, kuriai jie buvo Dievo šaukiami. Tuomet tarnai pakluso šiam Dievo raginimui, meldėsi ir pasninkavo, ir uždėję rankas su palaiminimu, išleido. Taigi iš Antiochijos bažnyčios Paulius ir Barnabas leidosi į I-ąją misionierišką kelionę ir skelbė Gerąją naujieną sinagogose susirinkusiems žydams (Apd 13,3-4). Vis tik dauguma įtikėjusių buvo pagonys.


Šis faktas leidžia manyti, kad Antiochijos bažnyčia buvo siuntėja ir dvasinė bei finansinė misionieriškos veiklos rėmėja. Ją nekartą matome aukojančią ir aprūpinančią Dievo tarnus. Be to po pirmos misijos matome Paulių ir Barnabą sugrįžtančius į savo bendruomenę, kur buvo pavesti Dievo malonei, kad atliktų darbą. Sugrįžę jie visai bendruomenei pasakojo, kokius darbus Dievas nuveikė ir kaip atvėrė pagonims tikėjimo vartus. Antiochijos bažnyčia buvo puikus centras misijai sklisti tarp pagonių, mat, kaip žinia, jos pačios tarpe buvo nemažai tikinčiųjų graikų. Po misijos jie vėl netrumpą laiką pasiliko savo bendruomenėje (Apd 14,26-28). Šis Antiochijos bažnyčios ir jos tarnų pavyzdys parodo mums gražų misiologijos pavyzdį.  Misionieriai nėra savistoviai, save siunčiantys ir įpareigojantys. Dievas juos atranda bažnyčioje, bendruomenė juos siunčia ir paveda Dvasiai, kad vykdytų Dievo darbą pagal pašaukimą.

Antiochijos bendruomenės indėlis į Bažnyčios teologinę, etninę  raidą

PagonysPauliui ir Barnabui tarnaujant Antiochijos bendruomenėje, atvyko broliai iš Judėjos, kurie ėmė mokyti, jog pagoniškos kilmės krikščionims būtina apsipjaustyti pagal Mozės įstatymą, kad būtų išgelbėti.  Šie atsivertę judėjai sukėlė nemažą sumaištį tarp tikinčiųjų, bei teologinio pobūdžio ginčus tarp jų ir Pauliaus su Barnabu, kurie gynė išgelbėjimą per malonę, ne per įstatymo darbus ir teigė, kad pagonims nebūtina apsipjaustyti. Tada buvo nuspręsta, kad Paulius ir Barnabas kartu su tais, kurie buvo atvykę, vyktų į Jeruzalę dėl šio klausimo pas apaštalus ir vyresniuosius. Šioje situacijoje vėl pamatome dosnią bažnyčią. Ji aprūpino pasiųstųjų kelionę, kad būtų išsiaiškintas tikinčiųjų pagonių klausimas. Atvykę į Jeruzalę, Antiochijos bažnyčios išsiųstieji buvo priimti apaštalų ir vyresniųjų bei jiems papasakojo, ką Dievas per juos nuveikė pagonyse. Tada įtikėję iš fariziejų partijos ėmė reikalauti, kad pagonys apsipjaustytų. Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti (Apd 15, 1-6).


Po intensyvaus svarstymo apie išgelbėjimo klausimą pagonyse buvo priimtas labai svarbus visų laikų ne žydų kilmės tikintiesiems sprendimas: atsivertusių pagonių nereikia apsunkinti įstatymo reikalavimais, tik jiems privalu susilaikyti nuo susiteršimo stabais, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo. Tada apaštalai ir vyresnieji nusprendė pasiųsti iš savų išrinktus vyrus kartu su Pauliumi ir Barnabu: Judą, vadinamą Barsabu, ir Silą, kurie buvo vadovaujantis tarp brolių. Jiems įteikė raštą, kuriame apaštalai ir vyresnieji siuntė sveikinimus broliams, kilusiems iš pagonių Antiochijoje, Sirijoje bei Kilikijoje ir pranešė Jeruzalės susirinkimo sprendimą. Išsiųstieji atvyko į Antiochiją ir sukvietę bendruomenę, perdavė laišką, kurio turinys nešė aiškumą ir ramybę pagoniškos kilmės tikintiesiems. Tikintieji buvo paguosti, o prieš tai pasklidęs pasimetimas išsklaidytas. Judas ir Silas gausiais žodžiais stiprino tikinčiuosius. Po kurio laiko jie buvo išleisti ramybėje pas apaštalus. O Paulius ir Barnabas pasiliko bažnyčioje kartu su kitais vyresniaisiais, daug mokė ir pamokslavo Viešpaties žodį (Apd 15,18-35).

Pauliaus vaidmens iškilimas

PauliusPraėjus kažkuriam laikui, Paulius panoro aplankyti tas bažnyčias, kur jie su Barnabu skelbė Viešpaties žodį. Tačiau šį kartą jų keliai išsiskyrė, nes tarp jų kilo smarkus ginčas dėl Morkaus, kuris pirmoje kelionėje juos buvo palikęs. Barnabas šioje situacijoje buvo asmeniškas, nes norėjo pusbrolį Morkų vėl vežtis į kelionę, bet Paulius tam prieštaravo, nurodydamas į Morkaus moralines savybes. Šito pasėkoje Barnabas su Morkumi išplaukė į Kiprą, o Paulius su Silu, gavę brolių palaiminimą, leidosi į II-ąją misionierišką kelionę per Siriją į Kilikiją (Apd 15,36-41). Nežinome, ar Barnabas gavo bendruomenės palaiminimą, tačiau Paulius kaip ir pirmąjį kartą, dabar vėl buvo brolių pavestas Viešpaties malonei. Tai parodo, jog jis vyko su Antiochijos brolių palankumu. Todėl užbaigęs savo II-ąją misionierišką kelionę, Paulius vėl grįžta į savo bažnyčią Antiochijoje kaip laivas parplaukia į uostą, iš kurio išplaukė. Apie Barnabą nieko neberandame parašyta.


Paulius, pabuvęs kurį laiką savo bazinėje bažnyčioje, vėl leidosi, dabar jau į III-ąją misionierišką kelionę.

Be jokios abejonės, apaštalas Paulius garsėjo kaip vienas iš Antiochijos bendruomenės vadovų. Laiške galatams randame Pauliaus asmeninį liudijimą, kuriame aiškiai atsiskleidžia jo autoritetas ne tik Antiochijos bažnyčioje, bet ir tarp apaštalų. Paulius pasakoja, kaip Petras atvyko į Antiochiją, bendravo ir valgė su pagoniškos kilmės tikinčiaisiais, tačiau jis nusižengė, kai atvykus kai kuriems žydams nuo Jokūbo, atsitraukė nuo pagonių ir vengę jų. Veidmainiavo jis ir kiti žydai su juo, net Barnabas pasidavė tokiam kompromisui. Tačiau Paulius, matydamas kaip apaštalas ir kiti nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, visų akivaizdoje sudraudė Petrą. Antiochijoje ne kartą žydų ir pagonių klausimas buvo iškilęs, o Paulius, kaip pagonių apaštalas, drąsiai gynė pagoniškosios kilmės tikinčiųjų vertę, malonės doktriną (Gal 2,11-21).

Apibendrinimas

Kaip galėjome pamatyti, Antiochijos bažnyčia buvo viena stipriausių I-ojo amžiaus bažnyčių. Ji padarė didžiulę įtaką Kristaus kūno formavimuisi, požiūriui į pagoniškos kilmės tikinčiųjų išaiškinimui, kolegialaus vadovavimo modelio privalumus, malonės doktrinos įtvirtinimui, sveikos mokinystės, misiologijos ir pasiaukojančios krikščioniškos tarnystės pavyzdį. Šią bažnyčią ne tik aplankė garsiausi to meto tarnai, bet jos vadovais buvo žinomi I –ojo amžiaus Dievo tarnai – Paulius,  Barnabas ir kt.

Antiochijos bažnyčia, mano nuomone, labiausiai atitinka šiuos teiginius: „Jėzaus bažnyčia yra matoma bendrija, kurios nariai gyvena pagal Jėzaus mokymą ir seka Jo pavyzdžiu“ ir „Bažnyčia – tai Dievo įrankis Evangelijai skelbti“.

Jei lyginčiau mūsų bendruomenę su Antiochijos bažnyčia, sakyčiau:

  • Pirma, esame panašios bendruomenių pradžia.  Ją pradėjo ne bažnytinė institucija ar misionieriška organizacija, apaštalai (pareigybė) ar bažnyčios vyresnieji, bet atgimę tikintieji, įgalinti Dievo Dvasios. Tokia buvo ir mūsų bendruomenės čia, Šiauliuose, pradžia. Pradėjome rinktis keli įtikėję žmonės mano namuose.
  • Antra, bažnyčios augimu. Antiochijoje nuo pat bendruomenės gimimo prie bažnyčios prisidėjo gausus žmonių būrys. Panašiai ir mūsų bendruomenė per metus laiko (1990-91 m.) išaugo nuo 5 iki 100 žmonių. Tai vyko mums liudijant savo artimiesiems, draugams, rengiant evangelizacijas miesto gatvėse, drauge veikiant Dievo Dvasiai.
  • Trečia, bažnyčios statymo būdu. Kaip jie, mes nuo pat pradžios pradėjome eiti mokinystės keliu, pamokslavome, mokėme naujatikius Biblijos mokykloje, mokėmės aukoti tiek kitoms bendruomenėms, tiek remti žodžio tarnus, misionierius, socialines tarnystes (vaikų evangelizmas, reabilitacijos centrai), aukojome krikščioniškoms organizacijoms neigiamiems padariniams įveikti po stichinių nelaimių.
  • Ketvirta, galime aptikti panašų Dvasios vadovavimą bažnyčioje. Jos paraginti pradėjome bažnyčios misiją Šiaulių regione. Rengėme evangelizacijas visur aplink Šiaulių miestą ir ten pradėjome bažnyčias. Be to bažnyčios kolegialus vadovavimas pasižymi maldinga ir įsiklausimo į Šv. Dvasios vedimą nuostata.


Galima būtų rasti ir kitų panašumų, tačiau noriu paminėti, tai, ko trokštų, kad mūsų bendruomenė dar daugiau pasimokytų iš šios bažnyčios:

Pastovios mokinystės kelio – sekti Kristaus mokslu įvairiose bažnyčios gyvenimo sferose.
Kolegialaus vadavimo, kai skirtingų dovanų vyresnieji dievotai gano jiems pavestą kaimenę, kovoja už sveiką mokymą joje, neleidžia įsigalėti klaidingiems mokymų vėjeliams, supratimams ir sujaukti krikščionių sielas.

Bendruomeniško dosnumo. Tai ne vartotojiškoji bažnyčia, bet aukojanti, kuri šelpia kitas bendruomenes, remia misiją, tarnus, puoselėja visuotinę tikinčiųjų tarnystę. Antiochijos bažnyčios pavyzdys mus ir toliau drąsina puoselėti aukojimo dvasią, kai kiekvienas tikintysis pagal savo išgales gali prisidėti prie Dievo darbo, Kristaus kūno statymo.

2006, pavasaris

[1] Krikščionybės istorija. Vilnius: Alma littera, 2000. psl. 60-61
[2] J. D. Douglas, New Bible Dictionary. Inter-Varsity Press, Leicester, England, 1982, psl. 51
[3] Krikščionybės istorija. Vilnius: Alma littera, 2000. psl. 60-61
Dalinkimės:

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.