Ar sužeistas lietuviškasis vyriškumas turi dangišką perspektyvą?

Ar sužeistas lietuviškasis vyriškumas turi dangišką perspektyvą?Atsakas į A. Tereškino knygą „Vyrų Pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“

„Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę. Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų.“ (Iz 40, 30, 31)

Vyrų pasaulis – šiuolaikinio lietuvių sociologo, kultūros kritiko ir rašytojo Artūro Tereškino knyga (2011). Pasak autoriaus, tai pirma tokio pobūdžio studija Lietuvoje, inspiruota ir paties tyrėjo išgyvenamo vyriškumo bei noro analizuoti vyriškumą atskiroje kultūroje tam tikrame istoriniame laike.[1] Atviras rašytojo žvilgsnis į posovietinio vyro pažeistumą ir nenugludintas kalbėjimo būdas apie jų problemas apnuogina nūdienos vyriškumo situaciją, šokiruoja, nė vieno nepalieka abejingu. Ši monografija – mokslininko pastangos detaliau pažvelgti į šiandienos Lietuvos vyrų maskulinizmo traumas, žaizdas ir silpnumą sociologiniu, antropologiniu požiūriu.

Knygoje autorius parodo, kad vyrai traumuojami „tik jiems vieniems būdingais specifiniais būdais. Jų traumos ir sužeidimai susiję ne tik su posovietinės valstybės ekonomine, politine ir socialine tikrove, bet ir su lyčių ir seksualinės tapatybės normalizavimu visuomenėje“.[2] Apie norminę traumą Tereškinas kalba kaip apie užmaskuotą ir dažnai vertinama ne itin problemiškai. Tačiau, anot autoriaus, žaisdami pagal taisykles, kurių reikalauja visuomenė, galiausiai vyrai aptinka nepasitenkinimą savo gyvenimu ir vyriškumu. Sutinku su autoriumi, jog vien tik normatyvinis vyriškumas negali išspręsti vidinių ir išorinių vyro poreikių. Dažną kartą tai tampa „tikro“ vyriškumo stereotipu – kliše, neleidžiančia vyrui pažinti save kitu kampu: nei kaip silpną, nuodėmingą žmogų, kuriam reikia didesnio Asmens – Gelbėtojo, nei kaip Dievo kūrinio, turinčio savy dieviškojo atvaizdo orumo kibirkštį. Mąstant iš teologinės perspektyvos, aišku, jog norminis vyriškumas nėra toji vienintelė vidinė vyrų problema, vedanti juos į vyriškumo – žmogiškumo krizę. Biblija atveria, jog žmonijos nuopuolis pažeidė abiejų lyčių (vyrų ir moterų) pirmapradę sukūrimo lyties ir seksualumo harmoniją.

Ką reiškia būti vyru Lietuvoje? Kas vyrų gyvenimą daro pakenčiamą ir nepakenčiamą? Kodėl vyriška tapatybė tampa skausmo ir nevilties priežastimi? Šiuos ir kitus klausimus autorius provokuojančiai kelia savo studijoje. Klausimai lieka atviri, neskubama pateikti atsakymų. Suprantama, vyriškumas nėra vien tik sociologijos, antropologijos ar kultūros tyrimo laukas. Psichologija, filosofija, teologija taip pat ne tik turi, ką pasakyti apie vyriškumą, bet ir privalo tarti savo žodį šiuo klausimu. Žmogaus gyvenimas yra kompleksiškas ir organiškas, jame susipina įvairios žmogiškumo ir lytiškumo dimensijos. Teologijos užduotis, anot evangelikų teologo K. Vanhoozerio, skaityti kultūros ženklus ir interpretuoti juos bibliniu požiūriu. „Teologija siekia įvertinti pasaulio vaidybą remdamasi Dievo žodžio kriterijumi. Aiškinimas yra ypač svarbi teologinio darbo dalis: turi būti suprastas ne tik Dievo žodis, bet ir pats pasaulis. Kultūra yra žmogaus pagrindinių įsitikinimų ir vertybių atskleidimas, konkretus būdas išreikšti savo religiją“.[3]

Kaip postmodernios kultūros mokslininkas, Tereškinas prisiliečia prie pačių pažeisčiausių vyriškumo formų, palikdamas „galios ir valdžios“ vyrus bei „tradicinį vyriškumą“ už savo akiračio ribų. Marginalizuotas vyriškumas, paraštinio maskulizmo apraiškos domina knygos autorių. Toks žvilgsnis nėra įprastas tautoje, gyvenusioje penkis dešimtmečius sovietnėje eroje, kai vyras buvo matomas, kaip hegemonijos didvyris ir militaristinio štampo nenugalimas atvaizdas. Tačiau autorius tiksliai pastebi ir šių dienų Vakarų šalių paradoksą, kai galios sistemos (pvz.: valstybė, kartais bažnyčia), būdamos galimu skriaudėju, tampa „neutraliu žalos arbitru“, kaltinančiu dėl patirtų skriaudų pačius skriaudžiamuosius. Šitaip atsitiko Vakaruose moterims, rasėms ir, žinoma anot autoriaus, seksualinėms mažumoms. Neabejotinai, tokia „stipriųjų“ nuostata kaskart pažeidžia socialinio teisingumo principą. Šv. Raštas išsako griežtą kritiką vykdomai socialinei neteisybei Izraelio tautoje:

Silpnųjų nepastiprinote, sergančiųjų negydėte, sužeistųjų nesutvarstėte, paklydusių ir dingusių neieškojote, bet valdėte smurtu ir žiaurumu (Ez 34, 4).

Taip sako Viešpats: Aš pats darysiu teismą tarp riebiųjų ir liesųjų avių. Kadangi jūs silpnąsias šonais ir pečiais stumiate ir ragais badote, tai aš gelbėsiu savo avis. Jos nebebus joms grobiu, Aš darysiu teismą tarp avių (Ez 34, 20 – 22).

Krikščioniškasis dėmuo turėtų įnešti atjautos elementą socialiai pažeistųjų grupėms, atsidūrusioms visuomenės paraštėse, bei nuolat ieškoti konstruktyvių būdų sudėtingiems klausimams spręsti.

Knygoje išryškėja skirtingų patirčių vyrų paveikslai, ištisa vyriškumo panorama.

Pirmiausia autorius, paliečia didžiausią, tačiau paradoksalu, marginalizuotą vyrų darbininkų sluoksnį, patiriantį kritinį „socialinį kentėjimą“ posovietiniame laikotarpyje. Taip nutiko ir Vakaruose, industrinei kultūrai pasikeitus į verslo rinką, griuvo idealizuoto darbininko kultas. Kartu su juo subyrėjo hegemoninio „tikrojo“ vyriškumo paradigma, paprastai siejama su ekonomine nepriklausomybe, racionalumu, emocijų slopinimu, fizine stiprybe, seksualiniu pajėgumu.[4] Tereškinas taip pat paliečia senėjančio ir nykstančio Lietuvos kaimo vyro patiriamas krizes, kritinę kolūkių nostalgiją. Analizuoja įtampas, kurias vyrai patiria išgyvendami savo kūną ir vyriškumą sporto klubų salėse – „šarvuoto vyriškumo“ išraišką. Neapeina ir pagyvenusių vyrų kūno, kaip nesaugumo, baimės ir streso erdvę. Kūno kontekste atvirai be užuolankų kalba apie vyrų skirtingas seksualumo praktikas, lūkesčius ir nusivylimus, atvirą ir užslėptą fizinę agresiją, destruktyvumą, narcisizmą, tuščio pasirodymo spektaklį. Už pažeistos seksualinės praktikos, Tereškinas tiksliai pastebi „bejėgiškumo ir nesaugumo jausmą“.

Galiausiai, autorius prisiliečia prie tėvystės vyriškumo. Analizuoja tėvų, išėjusių tėvystės atostogų, įtampas Lietuvoje, dėl tradicinio požiūrio į šeimą kaip moters lauką. Gvildena naujų šeimos modelių, egalitarines ir „neotradicines“ šeimas, jų išsikeltus lūkesčius bei kultūrines, normines priežastis, neleidžiančias įgyvendinti šių modelių. Negaliu nepritarti jo išvadai apie traumuotos tėvystės padėtį Lietuvoje. „Nors tėvystę galima suvokti kaip vieną iš ryškiausių vyriškos atsakomybės formų, daugelio vyrų tėvystė lieka dviprasmiška ir prieštaringa sfera. Lietuvoje, kaip ir visame Vakarų pasaulyje, tėvystė nėra laikoma vyriškumo įrodymu ar patvirtinimu“.[5] Tuo tarpu Biblijos požiūriu brandaus vyriškumo išraiška esti tėvystė (kaip biologinė, taip ir dvasinė). Ji reikalauja itin didelės asmenybinės, dvasinės brandos. Tokiam vyriškumui būdingas kantrumas sunkumuose, atjauta silpniesiems, užuojauta suklydusiems, atlaidumas artimui, meilė priešams. „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškas Tėvas yra tobulas“, – Jėzus nukreipia sekėjų žvilgsnį į tėvišką brandą (Mt 5, 48). Kristus – Dievo Sūnus, įsikūnijęs vyriškame kūne, atskleidžia ne ką kitą, bet dangaus Tėvą savo žemiškajame gyvenime – „kas matė mane, matė Tėvą“ (Jn 14, 9). Kristologija gali daug ką pasakyti apie vyriškumą, jo pažeidžiamumą ir stiprybę, jo meilę, švelnumą ir tvirtumą, jo mirtį ir prisikėlimą. „<…Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi“ (Kol 1, 16). Manau, Kristus ir Jo mokymas, nederamai pamiršta vyriškumo paradigma posovietinėje – statistiškai „krikščioniškoje“ Lietuvoje. Vakarų tautos prarandančios krikščioniškąsias savo šaknis, netenka ir tėviško vyriškumo paveikslo. Tai kritinis momentas bažnyčiai. Ar ji sugebės ne tik išsaugoti, bet ir perteikti, atverti naujai vyrų kartai brandų tėvišką vyriškumą?

Neabejotinai, kontraversiškiausia knygoje aptariama vyrų grupė – homoseksualai ir jų socialinės žaizdos, tautoje patiriama netolerancija. Autorius nevengia kaltinimo akmenį mesti Lietuvoje vyraujančiam konservatyviam ir tradiciniam požiūriui į vyriškumą. Negaili kritikos ir katalikų bažnyčiai, jos pasisakymams, komentarams žinių portaluose. Tačiau autoriaus kritikoje pasigendu to, kad pabrėždamas negatyvų visuomenės požiūrį į homoseksualumą, siejamą su „ligotumu“, „tradicinės šeimos griovimu“, „homoseaksualios propagandos skleidimu“ – visiems paminėtiems teiginiams, Tereškinas nepateikia kontrargumentų iš savo pusės. Vis tik su kai kuriomis kritinėmis autoriaus pastabomis galiu sutikti. Deja, viešoje erdvėje ir tarp fundamentaliai nusiteikusių krikščionių homoseksualumo klausimą nuolatos palydi nederamos isterinės emocijos, žeidžiantys epitetai, grasinimais, o ne konstruktyvi diskusija. Krikščionims netinka argumentus grįsti paslėpta homofobija, nevaldomais neapykantos, pykčio protrūkiais, jėgos ir galios pozicija. Šią autoriaus kritiką vertėtų priimti konservatyviajai tiek politinei, tiek religinei, tiek žiniasklaidos pusėms bei mokytis kontraversiškais klausimais viešoje erdvėje polemizuoti argumentuotai, neskleidžiant panikos, demonstruojant pakantumą, „artimo meilę“.

Kita vertus, su Tereškino požiūriu į vyrų homoseksualumą, kaip alternatyvaus vyriškumo formą, negaliu sutikti. Jo pozicija, kad lytiškumas nėra lemiamas biologinių ir psichologinių faktorių, o tik esti socialinis, kultūrinis vyriškumo konstravimas bei performansas, atskleidžia paties autoriaus požiūrio subjektyvumą ir ribotumą, išliekantį tam tikrame sociokultūriniame kontekste. Išnyksta biologinė, psichologinė, filosofinė ir teologinė vyriškumo dimensija. Tereškinui jos tarytum neegzistuoja. Todėl susidaro vaizdas, kad knygos autorius pats kuria ir konstruoja naują vyriškumo standartą. „Mūsų amžiaus, kuriame nebėra jokių absoliutų, žmonijos problema yra „<…> gyvenimo, istorijos ir pasaulio laisvas modeliavimas per savikūrą“ (Carl Henry).[6]

Tačiau galiu pastebėti ir teigiamą postmodernios kultūros aspektą. Ji išsklaido moderniosios epochos idealizmą ir leidžia tikrovei pažiūrėti į akis. Atviras Tereškino žvilgsnis į „konfliktinį vyriškumą“ – stiprioji postmodernios pasaulėžiūros pusė – ne „po kilimėliu sušluoti šiukšles ir dėtis, jog jų ten nėra“, bet išdrįsti pakelti kilimėlį ir pažiūrėti, kas po juo slepiasi. Toks žvilgsnio kampas, neabejotinai, pasitarnauja bažnyčiai, kuri lengvai įkliūna į bedvasio legalizmo ir moralizmo pinkles, viešą bei privatų „karstų balinimą“, iš savo akiračio pamesdama „vidinį karstų turinį“ – kiekvieno žmogaus, tuo pačiu ir krikščionio, kritusią prigimtį, kuriai reikia gydytojo. Tereškino apnuoginamas žaizdos vyriškumas, viena vertus, žadina bažnyčią. Matydama problemą, ji nebegali kišti galvą nelyg strutis į smėlį, laukdama, kada bėda praeis nekliudžiusi. Kita vertus, krikščionybė neturėtų imtis agresyvios politikos – „naujų kryžiaus kelių“ prieš kitoniškumą, net jei jis yra nepriimtinas. Manau, kad dėl kraštutinių požiūrio taškų, noro ignoruoti arba agresyviai pulti, homoseksualumas, apskritai, lieka mažai tyrinėtas Lietuvos krikščioniškojoje erdvėje.

Tereškinas, pasitelkęs vyrų gyvenimų, pasakojimų ir kultūrinių tekstų pavyzdžius, provokuojančiai atkuria įvairių atskirties vyrų išgyvenamą vyriškumą ir jo žaizdas. Sociologo pateiktas Lietuvos vyriškumo paveikslas primena biblinę istoriją apie sumuštą ir apiplėštą vyrą, paliktą prie kelio merdėti. Kas padės „kraujuojančiam“ vyriškumui?

Nors ne su visais požiūrio taškais ir autoriaus išvadomis sutinku, tačiau knyga, kaip pirma socialinė ir etninė vyriškumo studija, yra sveikintina ir vertinga pastoraciniu požiūriu. Ji leidžia ganytojams ir krikščionims iš arčiau pamatyti Lietuvos vyrų socialinį kentėjimą, netiesiogiai kviečia prisiimti savo atsakomybės dalį, pasitelkus intelektualiuosius ir dvasinius savo resursus, ieškoti biblinių, krikščioniškos tradicijos sprendimo būdų nelengvais konfliktinio ir sužeisto vyriškumo klausimais.

2013 m., ruduo

——————–

[1] A. Tereškinas, Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Baltos lankos, 2011, p. 11
[2] Ten pat, p. 19
[3] Kevin Vanhoozer, Gerai surežisuotas pasaulis? I d. http://www.btz.lt/lt/laikrastis/1/4464
[4] A. Tereškinas, Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Baltos lankos, 2011, p. 135
[5] Ten pat, p. 30
[6] Kevin Vanhoozer, Gerai surežisuotas pasaulis? I d. http://www.btz.lt/lt/laikrastis/1/4464

Literatūros sąrašas:
„Tikėjimo žodžio“ leista Biblija, 2007
A. Tereškinas, Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Baltos lankos, 2011, p. 11, 19, 30, 79
Kevin Vanhoozer, Gerai surežisuotas pasaulis? I d. http://www.btz.lt/lt/laikrastis/1/4464

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.